Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-08

Ne rankomis…

Publikuota: Kita

Mari Poisson: Protu, o ne rankomis


2005-07-02



Mūsų smegenų talpa yra ribota, todėl kai kurią informaciją koduojame. Tai vadinama “memu-etikete”. Iš pirmo žvilgsnio pasaulis, kurį mes kasdien intuityviai pažįstame, yra nereikšmingas ir susideda iš mažų išraiškų. Štai žmogus. Štai automobilis. Šitai brangu. Šitas netašytas. Šitas man patinka. Ir taip toliau. Tik tiek, ne daugiau.


Visa tai, kaip žinia, ir sudaro mūsų kasdienio veikimo bazę.


Visų tų rodyklių ir etikečių (jos taip pat yra išraiškų formos), lengvai pakanka mažiems reikalams ir mažiems veiksmams. Tai tarsi knygos turinys. Rodyklė. Etiketė, prisegta prie daiktų ir atstojanti  pačius daiktus.


Sakysim, kūrėjų pavardės yra būtent tokios etiketės. Kai kurių rašytojų kūrinių jau seniai niekas neskaito, žinome juos tik iš vis paviršutiniškesnių aprašymų, o galų gale lieka tik pavardė. Sakysim, Šekspyro pavardės memas mums reiškia daugiau, negu jo sonetai. Vadinasi, lengvesnė, lėkštesnė informacija išstums gilesnę. Tai jau yra. Tai vyksta. Ko gero, tai jau visiems net labiau negu akivaizdu.


O nuo ko viskas prasidėjo?


Pradžioje, kaip žinome, buvo žodis. Biblijoje (slaviškame ir rusiškame vertime) sakoma, kad Dievas, vos tik sukūręs pirmąjį žmogų – Adomą, pasakė: “Bloga yra žmogui būti vienam, sukursiu pagalbininką, panašų į jį”. Angliškame vertime sakoma maždaug taip: “Sukursime pagalbininką, kurį jis galėtų sutikti, su kuriuo jis galėtų susijungti”. Tačiau reikšmė ta pati – Adomui reikalingas pagalbininkas.


Ką Adomas veikia Rojaus sode, kam jam pagalbininkas?


Adomas renka vardus visiems kitiems kūriniams: augalams, gyvūnams,  paukščiams. Įdomu, kad tai daro ne angelai, o būtent Adomas.


Taigi Adomas Rojaus sode visiems daiktams ir reiškiniams sega etiketes.


Dievas užmigdo Adomą, ima jo šonkaulį ir kuria pagalbininką. Nubudęs Adomas ir moteriai išrenka vardą. Jis pavadina ją moterimi, “todėl, kad ji paimta iš manęs”. Tai didingas kūrybinis aktas, keistai jungiantis vyrą su turinio rodyklės, etiketės sudarymu, įvardijimu, žodžiu, failu….


Iš esmės tą patį darė ir Dantė, vaizduodamas savąją Beatričę. Tą patį darė ir Petrarka, apdainuodamas Laurą. Jie išrinko savo mylimosioms vardus. O tam, kad žmogus įvykdytų savąja paskirtį, reikalinga mylimoji. Manau, kad vardo-etiketės parinkimas ir yra minėtoji vyro paskirtis.


Memetika siūlo iš tikrųjų ypač revoliucingą perversmą. Tampame nebe kultūros kūrėjais, o tik jos nešiotojais ir saugotojais. Subjektas yra pati informacija (o ne mes).  Mes esame tik informacijos nešėjai ir turime labai mažai galimybių paveikti tos informacijos sociotipą. Informacija tarsi eina per mūsų galvas. Ji pasiekia mūsų smegenis kaip memas-etiketė ir eina toliau. Jos tikslas – sklisti, tiksliau, daugintis.


Dabar jau akivaizdu, kad silpnėja ryšys tarp to, ką klausome ir matome, ir to, kaip vertiname. Juk daugelį dalykų ir reiškinių pažįstame tik kaip etiketes. Beveik neturime nei laiko, nei noro gilintis, kas slypi už jų ir ką tai reiškia.


Tačiau kartais vis dėlto gilinamės. Kartais nuo turinio rodyklės pereiname prie pačios knygos, nuo etiketės prie paties daikto arba nuo mažų intuicijų per didesnes prie didžiausių ir kilniausių. Tas perėjimas yra išties nelengvas. Gal dėl to, kad esame labai paviršutiniški, bėgame, lekiame, nemėgstame apsistoti ir nerti į gelmes.


Juk už kiekvieno žodžio, arba etiketės, plyti ištisi pasauliai, kurie gali būti atverti arba neatverti, - bet jie, tie pasauliai, tikrai egzistuoja.


Sakysim, dailininkas, greitomis metęs žvilgsnį į žmogų, pasirengia iš tikrųjų intuityviai jį pažinti, kad, pavyzdžiui, nutapytų portretą. Paaiškėja, kad tas vaizdas, kuris atrodo esąs toks gyvas, paprastas ir tikslus, yra visai nieko nevertas. Žmogus, kurį reikia nupiešti, atsiveria prieš dailininką tarsi pasaulis, kurį reikia atrasti.


Mikelandželas sakydavo: “Piešiama protu, o ne rankomis”. O Leonardas erzindavo Malonių vienuolyno (Convento delle Grazie) prijorą tuo, jog ištisas dienas stovėdavo prieš “Paskutinę vakarienę”, nepridėdamas prie jos teptuko. Vis sakydavo, kad “didelės dvasios žmonės kartais mažiau dirbdami daugiau sukuria. Protu ieškodami idėjos”.


Dailininkas yra dailininkas dėl to, kad mato po etikete tai, ką kitas jaučia arba nujaučia, bet nemato. O kuris čia iš mūsų dailininkas? Dažnas puikiausiai gyvena lentelių su užrašais pasaulyje. Ir nieko tokio. Netgi savotiškai gražu.


Bernardinai.lt


Atgal į: Ne rankomis…