Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-05

Virginija Dičiūtė. Kaip gimsta feministės

Publikuota: Kita


            Aš esu truputį feministė. Truputį, nedaug. O kodėl – tuoj pamatysite. Juk feministės kaip ir viskas šiame pasaulyje neatsiranda iš nieko. Būna priežastis.


            Tada mokiausi devintoje klasėje. Prisimenu, kad auklėtoja buvo liepusi gražiai sutvarkyti klasę. O kas to imsis? Žinoma, stropiosios merginos.


            Šiukšlių buvo nemažai, bet mes viską švariai iššlavėme. Aš laikiau rankose kastuvėlį su šiukšlėmis ir jau nešiau jas išmesti. Staiga priešais mane išdygo bendraklasis ir kad spirs į tą kastuvą – šiukšlės vėl išsibarstė į visas šalis. Aš įsiutau gal kaip niekad gyvenime. Likusias šiukšles mečiau tiesiai į tą bendraklasį. Tada įsiuto jis  - iš visų jėgų trenkė man į petį ir apspjovė. Mačiau, kad kiti bendraklasiai, ypač vaikinai, nustėrę žiūrėjo, kas čia bus toliau. Bet nieko nebebuvo. Neskaitant to, kas toliau vyko mūsų širdyse.


            Pasijutau žiauriai pažeminta. Blogiausia, kad ne tik to bendraklasio. Kitos merginos manęs nepalaikė! Jos tik išsigandusios mane įspėjinėjo, kad „atsargiau tu su juo, kad dar kas blogesnio nenutiktų“. Šitas bailumas ir nuolankumas mane labai skaudino. Nejaugi taip ir turi gyvenime būti? Nejaugi vyrams galima daryti, ką nori, o mes tegalime tik taikstytis su tuo?


            Iš tiesų buvau labai sukrėsta. Grįžusi iš mokyklos papasakojau viską močiutei. Bet ji irgi ne ką tegalėjo mane paguosti. Pasijutau blogai. Nuo to nervinio sukrėtimo man pakilo temperatūra. Todėl net nebėjau į muzikos mokyklą, o atsiguliau į lovą.


            Atsigulus mane apniko baisios mintys. Pirmą kartą gyvenime išgyvenau tikrą norą nusižudyti. Jei vyrai yra tokie, kokius juos pamačiau tądien, aš nenoriu gyventi. Nenoriu gyventi ir turėti su jais ką nors bendra. Man buvo baugu žvelgti į vyriškosios giminės menkumą, o kartu ir moteriškosios… Jaučiausi vieniša ir nesuprasta. Norėjau mirti, nes gyvenimas beprasmis ir nuostabioms mergaitiškoms svajonėms apie drąsų ir kilnų draugą išsipildyti greičiausiai nelemta.


            Tačiau dar nepradėjus konkrečiai svarstyti kokį mirties būdą pasirinkus, mane sustabdė mintis, kad ne tik gyvenimas beprasmis, bet beprasmė būtų ir mirtis. Juk ničniekas nesuprastų, kodėl numiriau. Gera, puikiai besimokanti mergaitė. Žinojau, kad niekas to nesuprastų. Ypač šeima. Tuomet nesupratau, bet dabar žinau, kad iš tiesų nė vienas žmogus nenori nusižudyti, nenori mirti. Tikrasis noras yra ne tas. Iš tikrųjų žmogus tik nori išvengti kančios ir kartais atrodo, kad nuo jos išvaduotų mirtis.


            Šiek tiek nurimau ir užmigau. Prabudusi pasijutau kiek geriau. Jau vėliau išgirdau iš vienos kurso draugės jos tėčio posakį: „Jei blogai jautiesi ir nebenori gyventi, eik ir pamiegok. Pabudęs mąstysi kitaip.“ Tai pasirodė tiesa.


            Į mokyklą, aišku, eiti labai nebenorėjau. Nuo to laiko mano ir to bendraklasio santykiai buvo prasti. Jis grasindavo mane užmušiąs, o aš be jokios baimės atsakydavau „gerai, užmušk“. Bet tikrai nebijojau. Net keista.


            Po daug laiko sužinojau, kad dėl tokios savo laikysenos pelniau pasiučiausio mūsų klasės draugo pagarbą. Vėliau gyvenime sutikau daug vyrų, kurie mane gerbė, bet beveik nebuvo tokių, kurie mylėtų.


            Gal kad esu truputį feministė.


Atgal į: Virginija Dičiūtė. Kaip gimsta feministės