Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-10

Mari Poisson. Kartą, kai nuleidau kojas nuo sofutės

Publikuota: Kita

 


 


 Niekas nežino kodėl stengiuosi viską sukomplikuoti. Nešioju galvoje begalę atsitikimų, versijų, detalių ir interpretacijų. Jei Marta paklausia manęs apie ką nors (nesvarbu apie ką), mano sąmonė akimirksniu išmeta lentelę su keliaisi atsakymo varijantais. Aš nė nemirktelėjusi renkuosi trumpiausią, nes Marta neturi kantrybės įsiklausyti, tačiau pati sau viena tyliai žinau, kad buvo ir daugiau atsakymų. Daug keistesnių, daug ilgesnių, su papildomais išvedžiojimais, nukrypimais nuo tiesos, panašių į paslaptį, kurios net pati negalėčiau išnarplioti. Nemokėčiau nei išreikšti, nei išaiškinti.


          Tuo tarpu Marta yra perregima kaip kalnų krištolas. Visada keliasi šeštą ir gulasi dešimtą. Kiekvieną antradienį plaukioja, kiekvieną rytą bėgioja. Visada dėvi kostiumėlį arba juodą siaurą suknelę ir aukštakulnius batelius. Visada tvarkingai pakirptais plaukučiais, visada sutvarkytais nagučiais… Aš amžinai ją pamėgdžioju. Noriu būti tokia pat dalykiška, praktiška, tiksli, tvarkinga, grakšti, pasitempusi,- kaip ji. Marta metė rūkyti. Ir aš mečiau. Marta viską išmetė iš spintos ir antrasolių – ir aš išmečiau. Martai patinka Oskaras – ir man jis patinka. Marta vadina Oskarą katinėliu ir aš vadinu jį katinėliu.


          Kodėl manai, kad nori būti tokia kaip aš, klausia Marta. O! Žinau, jai tai tikrai įdomu. Ji rimtai susidomėjusi. Ji įdėmiai žiūri į mane nemirksėdama. Marta laukia, kad imčiau ją liaupsinti. Ji dievina liaupses. Jaučiasi jų verta. Norėčiau atsakyti, kad, kaip ir ji, svajoju būti garsi, turėti prabangius apartamentus madingame Niujorko rajone, spintą, pilną Manolo Blahniko batų ir pavydėtiną sutuoktinį – Niujorko „Sity Ballet“ solistą. Bet, kaip visada, pasirinkau trumpąjį atsakymą.


          Man patinka viskas, ką tu darai ir kaip tu gyveni, Marta, pasakau.


          Marta negali patikėti, kad tai ir viskas. Tik tiek. Ji žiūri į mane prisispyrusi. Tyli. Laukia. Gal imsiu ir pasakysiu dar ką nors. Taip ir atsitiko. Man išties pagailo Martos ir aš akimirksniu išpoškinau vieną savo slaptųjų- nepublikuolamųjų svajonių. Pasakiau, kad norėčiau nugalėti Dakaro ralyje. Na, bent jau finišuoti dešimta, kad gaučiau auksinę Top dešimtuko plokštę. Daugiau nieko nebesakiau, bet ir to buvo gana - miriau iš gėdos. Marta tuojau pat išjuoks mano slaptąją didžiąją svajone, galvojau. Ir kodėl išsižiojau… Kam reikėjo išsižiuoti… Panarinau galvą, nudelbiau akis ir apsimečiau, kad domiuosi jos svetainės parketu. Mudvi sėdėjome Martos name Londone, apatiniame aukšte, prie nekūrenamo židinio ant nedidelės sofutės parietusios po savim kojas. Viena priešais kitą.


          Marta atsitiesė, atpalaidavo nugarą ir pasakė, kad kai kuriems tikslams pasiekti tenka sunaudoti dvidešimtį gyvenimo metų. Dvidešimtį? Taip, atsakė Marta. Prieš pasirinkdama tikslą, pagalvok, ar turi pakankamai laiko. Aš pagalvojau. Mikliai pagalvojau. Beregint atsisakiau Dakaro ralio ir pasirinkau rašytojos karjerą. Nepamiršk – dvidešimt metų, pagąsdino mane Marta. Žinau jau, žinau, sumurmėjau nepatenkinta.


          Bet noras atsiverti Martai jau buvo visai prapuolęs. Marta visada dėjosi esanti pranašesnė už mane, bet šiandien – šiandien aš jai nepasiduosiu. Viskas. Ji amžinai vaizduoja didžiąją mokytoją, užsispyrusiai galvojau. Amžinai auklėja, amžinai moko. Na, kad ir dabar. Pagalvokit tik – dvidešimt! Labai norėtum! Bet man nereikės dvidešimties! Man pakaks ir dvylikos! Mano vidus tiesiog kunkuliavo, bet garsiai nesakiau nieko.      


          Sėdėjau kietai sučiaupusi lūpas ir prikandusi liežuvį, kad neiššoktų kokia neregėta-negirdėta bjaurybė.


          Marta nujautė, kad kažką verdant mano sieloje. Nėra ji kvaila. Pažvelgė su šypsena, lyg būtų geroji fėja. Bet neklausė, ko užsiraukiau. Ėmė pasakoti šimtąsyk girdėtus savo kurortinius nuotykius, tarsi norėtų prajuokinti ar pralinksminti. Nieko panašaus. Žinau aš ją! Jai svarbu tik pasipuikuoti ir pasigirti. Aš esu jai tik laisvos ausys. Ir ko aš čia sėdžiu?! Kad klausyčiausi jos pagyrų, galvojau negalėdama nusiraminti. Bet pagaliau susiėmiau ir nuleidau kojas nuo karališkos Martos sofutės. Eisiu savo keliais, pagalvojau.

          Va, tą akimirką tai ir įvyko. Štai tą lemtingą akimirką ir prisiekiau sau važiuoti automobiliu per Lamanšą į Prancūziją. Tik nesakykite apie tai Martai. Ir apskritai – niekam nesakykite.           


Atgal į: Mari Poisson. Kartą, kai nuleidau kojas nuo sofutės