Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-02

Mari Poisson 1. Karališkoji medžioklė

Publikuota: Kita

  


         Prisimenate, aš jums jau ne sykį pasakojau apie Lorą ir kaip viskas prasidėjo. O prasidėjo viskas nuo transcendentinio įvykio. Įvykio, kuris apibrėžė visą tolimesnę mano gyvenimo tėkmę. Tiksliau, aš susitikau Lorą. Jau ir tada ji buvo labai sena. Bet nuostabiausia buvo tai, kad ji akimirksniu pasiūlė man tapti jos mokine, nors niekada anksčiau mudvi nebuvome nei susitikusios, nei mačiusios viena kitos per televizorių.


       Pirmasis mūsų pasimatymas įvyko, kaip jau sakiau, ant šaligatvio priešais didžiulį prekybos centrą ir po šio susitikimo mane sukaustė ilgalaikis neryžtingumo, abejonių ir svyravimų paralyžius, absoliučiai vien dėl to, kad aš labai bijojau Loros. Bet galiausiai įveikiau save, susiradau jos prašmatnią vizitinę kortelę, pasiskambinau, pasiprašiau priimama ir pradėjau pas ją mokytis, jeigu taip galima pavadinti labai keistus mudviejų santykius.



       Lora rengėsi taip, tarsi gyventų žiloje senovėje ir būtų mažų mažiausiai grafiene ar karalienės rūmų freilina. Ji turėjo įgimtą subtilų skonį ir savigarbą, kurie ją darė labai įtakinga. Jos veidas buvo liesokas, blyškus ir griežtas. Plaukus nešiojo susuktus į kuodą ant pakaušio, o akys buvo tiesiog nenusakomos - didžiulės, tamsios ir švytinčios. Loros balsas buvo šiek tiek prikimęs, manau, nuo rūkymo, o juokas nuostabiai linksmas ir jaunas.


       Lora buvo daugiau negu keista mokytoja. Kartais aš pagalvodavau, kad ji tiesiog beprotė. 


        Bet šis pasakojimas nėra pasakojimas apie Loros metodiką, nors dabar jau tikrai ir iš širdies galiu pasakyti, - Loros įtaka ir idėjos paženklino viską, ką aš dabar veikiu.


       Prisipažinsiu, Lora vertė mane mokytis visokiausių keistų dalykų, būdingų tik vyrams. Tai mane gerokai šokiravo ir beveik ginė į isteriją. Galiausiai ji pasiekė savo, ir aš sutikau būti karaliene, kad galėčiau, kaip Lora sakė, patirti, ką reiškia buvimas valdžioje. Ir dar. Tokiu būdu, anot Loros, galėjau išmokti perprasti vyrus.


        Priešinausi kiek įmanydama. Sakiau, kad be karalystės būti karaliene tiesiog nonsensas, kad tai tas pats, kaip mokytis vairuoti neturint mašinos ir taip toliau. Bet Lora pasakė, kad sugalvojo labai paprastutę ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltą strategiją. Reikia tik apsispręsti ir žengti pirmąjį žingsnį, kuris sąlyginai vadinasi ,,Karališkoji medžioklė“. Tik tiek.


       Kadangi ,,tik tiek“, pamaniau, gal ir galiu sutikti. Gerai, pasakiau. Tiek jau to. Pažadu, kad nuosekliai vykdysiu tavo strateginį planą. Nesipriešinsiu. Bet vis tiek,– pirma pasakyk, ką reiškia ta ,,Karališkoji medžioklė“. Šiuos žodžius pasakiau išvertusi akis, nes tikėjausi paties baisiausio, virpėjau ir drebėjau, bet apsimečiau, kad esu labai narsi.


       Vietoje atsakymo Lora pabučiavo man į smilkinį, padvelkė tiesiai į veidą savo įprastiniais kvepalais ,,Alchimie“, paėmė už rankos ir nieko nesakydama patraukė žemyn. Mudvi atsiklaupėme ir garsiai pasimeldėme, klūpėdamos ant geltono kilimėlio prie mano lovos. Tada Lora vėl paėmė mane už rankos, – mudvi atsistojome. Žiūrėdama man tiesiai į akis, ji iškilmingai perspėjo, kad valdžia yra labai stiprus narkotikas. Nemėgink būti atsaini. Aš pažadėjau nebūti atsaini. Pažadi? Pažadu.


       Čia jau prasideda universalūs dalykai, pridūrė Lora. Valdžios trauka milžiniška. Dėl žmogaus prigimties ypatumų. Mat mes, žmonės, sunkiai atsisakome ilgaamžės ir įprastos binarinės žiūros: gera – bloga, žmogiška – nežmogiška, vyriška – moteriška, – bet pamažu vis dėlto atsisakome. Juk taip? Todėl tu privalai peržengti pasaulio binariškumą. Kad įsitikintum, jog jo nėra. Tai prietaras. Prietaras, supranti?


       Kadangi iki šiol man net į galvą nebuvo atėję, kad valdžia yra ne tik valdžia, bet ir stiprus narkotikas, o pasaulis visiškai nėra binarinis, ko aš, be abejonės, tikėjausi, – mano sąmonė ėmė pamažu dengtis nepasitikėjimo savimi putomis. Lyg veršienos buljonas ant smarkios ugnies. Juk iki šiol tokie ir panašūs dalykai manęs absoliučiai nedomino. Ne tik nedomino. Jie man neegzistavo.


       Aš, ko gero, bijau… Argi tai ne juokinga, Lora?


       Bet Lorai nebuvo juokinga. Ji rimtu veidu pasakė, kad be jokių išsisukinėjimų turiu patirti buvimą valdžioje savo kailiu. Kitaip nieko nesuprasiu. Pasaulis man taip ir liks binarinis. O aš pati kaip buvau, taip ir liksiu kvaila višta.


       Valdžia svaigina. Valdžios svaigulys, sakė Lora, yra svaigulys nuo savo didybės išgyvenimo ir nuo išgyvenimo tokių santykių, kurie kiekvieną veiksmą daro ypatingą ir laisvą, nes pačioje aukščiausioje valdžioje nebėra taisyklių ir stabdžių, vienintelis siekis, idėja ir ideologija – pati valdžia.


       Tik dabar suvokiau, ką prieš keletą minučių pažadėjau. O pažadėjau nebūti atsaini. Dieve, kas man užėjo? Ką aš darau? Juk visada buvau ir dabar esu atsaini. Aišku, kad atsaini. Būti aukščiausioje valdžioje, būti pačia aukščiausia valdžia ir tuo pat metu nebūti atsainiai,– tiesiog neįsivaizduojama. Man darėsi šalta, karšta, silpna… bloga… Akivaizdžiai apsirgau.


       Aš sergu, Lora. Kaip tik dėl to negaliu būti karaliene. Nes aš sergu atsainumu, mieloji nuostabioji gražioji Lora…


       Atsainumas ne liga. Tai jautrumas kvadratu. Gyvybinė išlikimo kaukė. Juk pasaulis nežmoniškai greitai kinta. Taip greitai, kad baigia virsti vienu statišku ir, sakyčiau, tobulu monitoriaus vaizdu.


       Bet ką, ką aš turėsiu sumedžioti? Lora?


       Nežinau, atsakė Lora. Tai juk tavo karališkoji medžioklė, ne mano.


       Pamaniau, kad ji juokauja.


       Bet Lora nejuokavo. Ji niekada nejuokauja. Ji tikra pabaisa.


       Bent jau pasakyk, nuo ko pradėti, sumurmėjau netekusi vilties.


       Aš juk sakiau. Nuo apsisprendimo.


       Mane apėmė pyktis, koks apimdavo vaikystėje, kai suaugėliai šaipydavosi iš manęs, kritikuodavo ir juokdavosi, susižvalgę virš mano galvos. Ak, taip? Gerai. Aš sumedžiosiu. Tai bus tikrai karališka medžiokle. Tikrai karališka. Nes aš sumedžiosiu princą.


       Tačiau garsiai pasakiau tik du žodžius: gerai… Lora. Mano balsas buvo toks pakitęs ir žemas, kad Lora įtariai pasižiūrėjo, bet nieko neklausė. Juk pati ką tik buvo sakiusi, kad tai mano vienos reikalas.


       Po dviejų minučių Lora susiruošė išeiti. Lik sveika, ištarė negarsiai. Tos dvi minutės buvo tokios ilgos, kad būčiau į jas sukišusi televizijos reportažą ir dvidešimt vieną tritaškį.


       Pagaliau Lora išėjo. Užrakinau duris ir tuojau pat atsiguliau. Nenusirengusi ir nenusipraususi. Žinau, kad taip negalima pradėti karališkosios medžioklės… Bet aš pradėjau. Kai pabudau, nebebuvau tokia tikra, kad viską atliksiu viena, be Loros pagalbos. Bandžiau atsilaikyti, bet neištvėriau. Paryčiais paskambinau Lorai. Buvo be dvidešimt dvieju keturios. Paskambinau ir paprašiau tolimesnių instrukcijų. Ką daryti toliau, Lora? Ką dabar man daryti? Pasiimk savo šansą, ramiai atsakė Lora.


 


Atgal į: Mari Poisson 1. Karališkoji medžioklė