Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-03

Mari Poisson 2. Pasiimk savo šansą

Publikuota: Kita

 


                                     




Kaip tai – pasiimk savo šansą?


       Paprastai. Šansas niekada niekur nebėga. Jis kasdien atsiranda priešais ir skrajoja apie veidą. Šansas yra gyvas ir, tavo atveju, nepaprastai panašus į mažytį kibų šikšnosparnį. Jei tu jį nustveri, bet nesinaudoji, o nori pasilaikyti kitai dienai, bandai įmesti jį į tamsų kambariuką, jis ištrūksta, užskrenda iš už nugaros, aštriais nagučiais pradeda raižyti pečius, sprandą ir viršugalvį. Kartais taip įsivelia į plaukus, kad tenka juos tiesiog nukirpti žirklėmis.


       Šanso ataka nėra maloni. Tu, suprantama, paradedi mosikuoti rankomis, cypti ir spurdėti kaip šuo, apniktas bičių. Pagaliau tau pavyksta nuvyti savo šansą. Tačiau kitą dieną atskrenda jau kitas mažytis kibus šikšnosparniukas – naujas šansas. Tau reiktų jį tiesiog pasiimti ir įsikišti į užantį. Ten, kur paprastai moterys laiko savo pinigus.


      Bet aš juk galiu jo nepastebėti…? …


      Šanso neįmanoma nepastebėti. Jis labai aikštingas. Bet galima apsimesti, kad jo tiesiog nėra. Tu paprastai taip ir elgiesi.


     Man labai nepatiko Loros priekaištas apie mano neveiklumą, bet aš nusukau kalbą į kitą šoną. Kasdien? Tai man tikra naujiena. Nejaugi kasdien, Lora?


      Taip. Kasdien. Jis atskrenda kasdien. Šanso medžioklė labai įdomi. Tai karališkoji medžioklė. Jo nereikia sekti, statyti jam spąstų, regzti pinklių. Jis atskrenda pats. Tiesiai tau iš priekio. Jis yra skirtas tik tau. Reikia jį tiesiog pasiimti. Dar daugiau. Šansas  skrenda tiesiai į tave ir NORI būti sumedžiotas. Todėl jis priklauso būtent tau. Tu imi savąjį šansą. Būtent, savąjį.


     Aha, dar reikia pasakyti apie troškimą. Šanso mes nenorime, nesiekiame ir netrokštame. Troškimas – štai kas priverčia mus kentėti. Bet kai tik mes išmokstame sunaikinti savo troškimus, kiekviena sumedžiota smulkmena tampa neįkainuojama dovana. Būk rami, šansas atskrenda kasdien ir tu gali kasdien pasiimti savąjį šansą. Jis visiškai nieko nekainuoja. Jo nereikia pirkti už pinigus. Skurdas, nepritekliai – tai tik mintys. Taip pat tik mintys yra neapykanta, badas, skausmas.


       Aš negaliu tuo patikėti, Lora! Kaip badas ir skausmas gali būti tik mintys?
      Taip yra. Juk tau kyla mintys apie tai, kad esi kvaila, nuskurdusi, negraži, nelaiminga, sena, nepripažinta ir mirštanti badu. Ir tu nenuveji tų minčių. Argi ne?
      Bet juk tai gali būti mano šansas?


      Ne, negali, kvaiša. Šansas nėra tik mintys. Jis yra gyvas. Dar daugiau, jis yra koks nors gyvūnas. Gal nesiklausei apie ką čia visą pusdienį kalbu?
    Man buvo sunku ką nors atsakyti, nes įsižeidžiau. Tylėjau išraudusi ir užsičiaupusi.  Bet Lora kažkaip atlyžo pati savaime. Ji pasakė, gerai. Gerai, aš tau tai paaiškinsiu pavyzdžiu, pasiskolintu iš senosios Kinijos apeigų.


       Kaip sako vienas reikšmingiausių „Didžiosios Permainų Knygos“ komentatorių, Čen-I-čuan, jau dinastijos Čžou laikais egzistavo kultinės karališkosios medžioklės apeiga. Tokios medžioklės metu varovai buvo statomi tik iš trijų lauko pusių. Ketvirtoji gi pusė buvo atvira, ir grobis, kuris bėgo nuo medžiojančio valdovo, galėjo lengvai išvengti mirties. Tokiu būdu buvo sumedžiojami tik tie gyvūnai, kurie ėjo tiesiai į medžiotoją, kuriems „gyvenimas buvo nereikalingas“ ir jie „patys jam jį atidavė“. Buvo manoma, kad toks karaliaus veiksmas yra nepaprastai stiprus įvaizdis, kad visi valdiniai gali juo vadovautis, todėl nebereikalingi jokie draudimai. Čia išreiškiama laisvė vis dėlto buvo apibrėžta būtinybės rėmais. Supranti?


       Prisipažinsiu, - apakau, atsakiau sunerimusi. Man akimirksniu teko susivokti, kad esu ne auka, ne medžiotoja, bet - karalienė. Teko skubiai permąstyti savo rolę šioje karališkojoje medžioklėje.


       Tai mane kažkodėl labai sukrėtė. Ėmiau jaudintis. Man buvo siūloma akimirksniu keisti visą savęs vertinimo sistemą. Bet ne tik ją. Jaudulys kilo iš gilumų, iš genetinės mano pačios atminties. Pasijutau lyg būčiau sugrįžusi į savo tikrąją vietą, pajutusi savo pačios tikrąją prigimtį ir esmę.


       Visa tirtėjau nuo staiga apnikusio psichologinio šalčio. Ar tai aš ketinu tęsti karalienės Bonos gyvenimą? Privalau tęsti? Žinau, kaip reikia jį tęsti? Lora atsakė, kad tai mano vienos reikalas.


       Bet aš nemačiau jokio šanso. Buvau tikra, kad Lora jį tiesiog išgalvojo. Dar kartą atidžiai perskaičiau, kaip atsirado karalienė Bona. Tai buvo labai reikšminga informacija apie tai, kaip apskritai atsiranda karalienės.


        „1518 m. titulinė Milano kunigaikštytė Bona Sforca iš pietų Italijos miesto Bario per Austrijos sostinę Vieną atvyko į Lenkijos Karalystės sostinę Krokuvą.


       Šioje ilgoje daugiau nei du mėnesius užtrukusioje varginančioje kelionėje jos globėju buvo giminaitis kunigaikštis Prosperas Colonna (1452-1523). Tai buvo žymus karvedys, skynęs ne vienos pergalės laurus. Jis ir Žygimanto Jogailaičio seserėnas Brandenburgo markgrafas Kazimieras buvo svarbiausi ir garbingiausi svečiai IV. 18 Vavelio pilyje įvykusiose sutuoktuvių ir karūnacijos ceremonijose. Tada ne tik Lenkija, bet ir Lietuva gavo naują valdovę, nes atskiro vainikavimo Vilniuje nebuvo“.

      Jau mėnuo vaikščioju nežinodama kaip pradėti tęsti karalienės Bonos gyvenimą. Kaip prie jo prisijungti? Ką man daryti? Bet šiandien, tiksliau šį vėlyvą vakarą, beveik naktį, mano draugė Marija parašė štai tokį e. laiškelį:


       Miela Mari, prieš kurį laiką skaičiau tokios radikalios feministės Valerie Solanas tekstą kraupiu pavadinimu „Vyrų pjaustymo draugijos manifestas“, gal ir Tau teko… Iš ten man labai įstrigo mintis, kad vyrai turi dirbti, nes nesugeba bendrauti ir mylėti, kitaip sakant, dykinėti. Tas sugebėjimas esą būdingas tik moterims, tačiau vyrų sukurta pasaulio sistema tam trukdanti. Aš tai, prisipažįstu, išmokau dykinėti mokymosi ir protinio darbo (dar kartais miego) proceso sąskaita. Kadangi tokios veiklos rezultatas neapčiuopiamas ir neparodomas, dažnai nėra jokio skirtumo yra jis, ar nėra. Per tokio „darbo“ laiką galima gyventi… Gal tai ir nelabai sąžininga, bet kitaip išsisukti kol kas nemoku.



      Monarchija tikrai nebuvo pati blogiausia valdymo forma ir kodėl jos neatgaivinus?

      Marija

      P. S.: Ar galėsiu pretenduoti į Tavo karalystės pilietybę? Kokie tam skirti reikalavimai?

      Aišku, tai ji parašė juokais, bet aš atsakiau jai visiškai rimtai. Atsakiau, kad pilietybės kol kas suteikti negaliu, nes mano karalystė neturi teritorijos, tačiau vadovaujantis tarptautine teise, puikiausiai galiu suteikti titulą. Ketinu išsilavinusioms ir daug kūrybinėje veikloje nuveikusioms moterims suteikti ledės titulą.
      Į tai Marija atsakė, kad turėti bendražygių – gera mintis. Ir apskritai, ji galvojanti, jog labai gerai, kad Dievas yra Trejybė, antraip Jis nuo vienatvės tikrai išprotėtų. Būtina kūrėjui su kažkuo dalintis savo kūriniais, kartu su kažkuo išgyventi dėl jų likimo, nes kūriniai turi savo likimą, juk jie tarsi vaikai vieną dieną tampa nepriklausomi nuo kūrėjo.


       Toliau mano draugė Marija rašė: Dabar dėl monarchijos. Jos žavesys ne šiaip kokia seniena… Štai liuksenburgiečiai netaip seniai nubalsavo, kad jų valdovui būtų suteikti dar didesni įgaliojimai, nes jis grasinosi atsistatydinsiąs ir piliečiai išsigando. Kaipgi be gerojo kunigaikščio, kuris kaip tėvas rūpinasi visais? Prezidentūra – trumpa ir laikina garbė, o karalystė – visas gyvenimas, pareigos ir atsakomybė, kuriai ruošiamasi nuo vaikystės. Niekada nepamiršiu vieno jordaniečio, kuris su manimi kartu Anglijoje mokėsi, atsakymo į banalų klausimą „Kaip gyveni?“. „Blogai“, - atsakė jis, - „mirė mano karalius“. Tas „MANO karalius“ buvo ištarti su tokia didele meile ir švelnumu, kad supratau, ne šiaip kažkas, ne kažkoks oficialus asmuo, bet asmeniškai brangus ir artimas… Ir keliavo Machmudas specialiai iš Anglijos laidoti savo karaliaus. Tiesa, ir jis pats buvo kilmingos šeimos, besiruošiantis politiko keliui, tarnavimui savo šaliai.


       Šis laiškas man suteikė įkvėpimo ir šiek tiek drąsos. Atsisėdau prie kompiuterio ir ėmiau kurti priesaikos tekstą. Nežinau, ar kada juo pasinaudosiu, tačiau maniau turinti jį sukurti, užrašyti ir ištobulinti, jei kada nors atskristų šansas, kad kažkuri moteris nori prisiekti savo karalienei ir yra to verta.


        Bet… neturėjau jokios patirties. Negalėjau išspausti iš savęs nė vieno žodelio. Todėl parašiau trumpą laiškelį Richardui: Mielas Richardai, papasakok man ką nors apie Romą.


       Ir jis žaibiškai atsakė su trigubomis šypsenėlėmis: OK, mano Karaliene;)))



Karaliene? Iš kur jis žino? Juk to net aš pati nežinau… Bet jis niekada man nieko neparašė apie Romą, kaip paskui paaiškėjo… Turėjau gyventi toliau. O begyvendama šį tą apie save sužinojau. Visų pirma tai, kad vienu ir tuo pačiu metu gyvenu du gyvenimus.                                                          

                                                       


Atgal į: Mari Poisson 2. Pasiimk savo šansą