Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-04

Astrida Petraityte apie Thomo Manno festivali

Publikuota: Kita

Astrida Petraitytė. Thomo Manno vardas įpareigoja, bet neriboja


2008-08-04



Ir vėl – jau dvyliktą vasarą – Nidoje savaitę „siautė“ Thomo Manno festivalis. Žinoma, tik savo fantazijose regiu visą Neringą išjudintą, visus poilsiautojus įtrauktus į kone permanentinį kultūros vyksmą: štai svarūs giliamintiški pranešimai (Žodžio programa), štai šmaikščių bei kruopščių jaunųjų menininkų pri(si)statymai (Dailės programa), štai nuostabūs kasvakariniai koncertai liuteronų bažnytėlėje (Muzikos programa), štai romantiškosios kino naktys prie švyturio (Kino programa)… Didysis (vis dėlto, vietinių gailavimui, sumažėjęs) atvykėlių srautas, sėkmingai išvengęs „kultūrinių barjerų“, dėmesį sutelkė į praktinį festivalio temos – „Mare Balticum“ (taip šiemet detalizuotas „Kultūros kraštovaizdžių“ ciklas) – pažinimą. Visai neironizuoju „paralelinių pasaulių“ egzistavimo; šis kontekstas kaip tik išryškina tą saujelę prisiekusiųjų – ir lietuvių, ir vokiečių, atvykstančių specialiai į festivalį, jau tapusių tarsi „privaloma“ jo dalimi; nuolatiniai klausytojai–žiūrovai ne tik aktyviai įsitraukia į visos savaitės vyksmą, bet ir savo „regėjimo lauke“ fiksuoja festivalio kaitos tendencijas, reaguoja (skirdami pliuso ar minuso ženklą) į kiekvieną naujovę… Štai nuo pirmojo festivalio kasmet iš Dortmundo atvykstantys Heidgard ir Jürgenas Tägeriai tikrai gali jaustis turį ką pasakyti Thomo Manno kultūros centro kuratoriumui (formuojančiam festivalio koncepciją, temą, struktūrą). Gal nors viena ausim paklausykim ir mes „vox populi“. Ponios Heidgard nuomone, suprantama, jog visas festivalis jau nebesisuka apie Thomą Manną, tačiau ji pasigendanti šio rašytojo kūrybos skaitymų – viena diena, anot jos, turėtų būti skirta tam. Jos vyras Jürgenas pritaria: Frido Mannas gal ir tarnauja kaip „alibi“, bet jo autobiografinė knyga (ištraukos skaitytos vieną festivalio popietę Th. Manno vasarnamio terasoje) toli gražu neprilygstanti senelio kūrybai; kartu p. Tägeris, apibendrindamas įspūdžius kaip komplimentą pasako: festivalis esąs „unfertig“, o tas nebaigtumas – tai atvirumas pokyčiams, nesustabarėjimas…

Naujų festivalio idėjų bei formų paiešką, matyt, lemia ir kuratoriumo (vadovaujamo Antano Gailiaus) intelektinis aktyvumas, ir – ne itin pageidaujami, bet neišvengiami „etatinės komandos“ pokyčiai. Th. Manno muziejaus direktorė Vitalija Jonušienė ir šįkart buvo ta rūpestinga bitelė, dūzgusi visas festivalio dienas, bet jau yra išsakiusi apsisprendimą perleisti šio renginio organizavimo naštą jaunesniems pečiams. Festivalio programėlėje šiemet nurodyti du koordinatoriai: Th. Manno muziejaus direktorė V. Jonušienė bei Kultūros centro direktorius Laurynas Katkus; pastarasis savo pareigas pradėjo eiti visai neseniai. Šis derinys – senbuvis ir naujokas – gali būti tikrai produktyvus; tad nutarėme pasiaiškinti abiejų koordinatorių požiūrius.


Thomo Manno kultūros centro direktorius (be to, vertėjas, poetas ir mokslininkas) LAURYNAS KATKUS pirmiausia buvo paklaustas:


Kaip nutiko, kad atsidūrėte šiame poste?

Buvo paskelbtas konkursas, dalyvavau ir jį laimėjau.

Ir kokių turėjot ambicijų, nuostatų, idėjų, veiklos vizijų, eidamas į šį postą?

Pirmiausia man reikia apsidairyti, kaip čia viskas vyksta. Kai pamatai festivalio virtuvę, supranti, koks tai sudėtingas reikalas, reikalaujantis įdirbio. Gerai, kad yra žmonės, dirbantys čia seniai, tuos dalykus išmanantys. Aš dabar į viską žiūriu mokinio akimis. O šiaip šį festivalį reikia tęsti, išlaikyti jį tokį pat smagų, gyvą, įvairų.

Ar Jūsų kompetencijai priklauso to festivalio koncepcijos, programos formavimas, ar esate tik vykdytojas?

Tuo užsiimame kartu su kuratoriumu.

Į festivalį atvykstu ketvirtus metus, ir man susidarė įspūdis, kad esama šiek tiek blaškymosi formuluojant jo koncepciją ir pagal ją formuojant programą, vis dar ieškoma vienijančios idėjos; o gal tai tiesiog atvirumas naujovėms, pastangos nesustabarėti?


Galima tai pavadinti ir blaškymusi, ir ieškojimais. Festivalio įvairumą lemia pati koncepcija. Čia susitinka skirtingi menai, skirtingos menininkų kartos. Visada yra netikėtumo momentas, bet mano nuomone, dažniausiai jis būna malonus.


Pirminė festivalio koncepcija, matyt, vis dėlto rėmėsi Thomo Manno kūryba ir asmenybe. Ar, Jūsų nuomone, sąsajos su rašytoju reikalingos?

Nemanau, kad reikia privalomų sąsajų. Festivalis yra savaime įdomus, tad nėra reikalo visko sieti su Thomo Manno kūryba ar gyvenimu. Ši figūra, žinoma, niekur nedingsta, ji jaučiama; be to, visada galima prie jos grįžti.

Suprantama, kasmet galima formuluoti naują koncepciją, idėją. Šiemet, dar prieš festivalį, paskaičius programą, man sukirbėjo: ar Žodžio programoj natūra nenustelbia kultūros? Antra, dar gilesnė abejonė kilo Muzikos programoje – ją iki šiol žinojau esant nuosekliausiu, konceptualiausiu festivalio komponentu – išvydus indų muzikos koncertą; nors nesu orientalistikos priešininkė, bet šis koncertas su koncepcija man visai nesiderina – jau, regis, turėtų būti ne „Mare Balticum“, o kokia nors „Mare Globalicum“…

Gamta yra kultūros dalis ir atvirkščiai. Festivalio tema tikrai svarbi – ji pastaraisiais metais dar aktualesnė (jūros užterštumas, klimato kaita, ketinamas Baltijoj tiesti dujotiekis). Dabar ir Lietuvoje ekologinėmis temomis (kurios anksčiau labiau keltos Vakaruose) domisi ir žiniasklaida, ir šiaip žmonės. Be praktinio klausimo „ką tu asmeniškai gali padaryti?“, svarbus yra ir šiame festivalyje keliamas teorinis situacijos vertinimas. Ekologinė savimonė remiasi į bendresnius kultūrinius, filosofinius pagrindus; mūsų programoje ir bandoma juos apčiuopti, rasti sąsajų tarp kasdienio gyvenimo ir giliųjų kultūros klodų.

O dėl indų muzikos reikėtų klausti muzikos kuratorių. Šis ansamblis – tai lietuvių atlikėjai – niekad Nidoj nėra grojęs, norėta jį suaktualinti…

Kalbamės festivaliui įsibėgėjus, ar kokių nors išvadų, pamokų ateičiai jau turėsite?

Man buvo svarbi pažintis su programų rengėjais, pačiais menininkais. Festivaliai prasmingi ir dėl užmezgamų kontaktų, jie kartais gan netikėtai inspiruoja naujas idėjas. Svarbu ateityje į šį procesą įtraukti gausesnį būrį žmonių.

Thomo Manno kultūros centras turbūt neapsiriboja festivalio rengimu, kokią dar veiklą planuojate?

Kultūros centras organizuoja ir konferencijas, seminarus. Seniai man rūpi, dabar ketinu surengti tarptautinę (Baltijos šalių ar platesnę) konferenciją, skirtą kultūrinei spaudai – „Literatūrai ir menui“ tai irgi aktuali tema. Kitas sumanymas susijęs su naujai įkurtu tarptautiniu literatūros namų tinklu „Halma“ (Th. Manno kultūros centras yra jo narys steigėjas); kaip žinia, rašytojai gali gauti stipendijas ir gyventi keliuose iš tokių namų; manome, kad ir mes galėtume juos priimti. Galbūt kitais metais šią tarptautinę rašytojų kūrybinės viešnagės programą jau galėsime pradėti.

Sumanymų būtų daug, deja, administraciniai, finansiniai centro pajėgumai nedideli. Jau esame pasiekę galimybių ribą: festivalis kartu su kitais renginiais pranoksta centro finansines galimybes. Visuomenei ir politikams atrodo, kad festivaliai vyksta savaime, organizatoriai turėtų dirbti entuziazmo vedini. Lyginant Th. Manno kultūros centro galimybes (finansus, personalą) su analogiškais Europos centrais, skirtumas didžiulis, nors veikla neką jiems tenusileidžiame. Kultūros ministerija remia festivalį kaip projektą, šiaip mūsų nefinansuoja.


Ir pabaigai – kaip pavyksta suderinti Vilnių ir Nidą, vis dėlto atstumas nemažas?..


Šiais interneto laikais tai ne problema. O festivalyje man labai padėjo visi darbuotojai, pirmiausia – p. Vitalija.


Tad ir tęsiame pokalbį su p. VITALIJA JONUŠIENE, daugelį metų rūpestingai globojusia ir festivalio vyksmą, ir jaunuosius, vis besikeičiančius talkininkus…


Thomo Manno festivalis neįsivaizduojamas be Jūsų, jam kiekvienais metais skiriate ir daug triūso, laiko, ir šilumos, dėmesingumo… Bet jau nuskambėjo Jūsų ketinimas trauktis…

Tai tiesa. Festivalyje darbavausi, galima sakyti, dvylika metų. Pernai turėjau kiek lengvesnę dalią – pagrindinė koordinatorė buvo Živilė Etevičiūtė, aš jai tik talkinau. Šiemet, deja, man teko visas parengiamasis darbas. Laurynas dar gauna stipendiją, turi kitų įsipareigojimų; jį priimdami į darbą, mes tai žinojome. Vis dėlto visas parengiamasis darbas turi būti padarytas, tad šiemet man teko išties didelis krūvis, bet tikiuosi, kitais metais jau galėsiu žvelgti į festivalį iš šalies. Labai noriu, kad šio darbo imtųsi jauni žmonės – juk reikia ir naujų idėjų, naujo požiūrio. Galbūt tada festivalis būtų veržlesnis.

Taigi tiek metų buvusi pačiame įvykių centre, dabar traukdamasi į periferiją, kaip niekas kitas galite ir iš vidaus, ir iš šalies įvertinti festivalio vyksmą, jo koncepciją – ar kas nors kelia abejonių, ką reikėtų keisti, ką nuosekliai tęsti?..

Manau, kad festivalio struktūros daugiasluoksniškumas turėtų išlikti. Savo struktūra mūsų festivalis ir skiriasi nuo kitų, įtraukia gana plačią auditoriją. Būtinai turi išlikti Žodžio programa – Thomo Manno vardas tam įpareigoja; ji turėtų prilygti Muzikos programai, manau, ir pernai, ir šiemet sugebėjom tą pasiekti. Šių dviejų festivalio dalių tikrai nereikia keisti (žinoma, naujų idėjų gali rastis). Ir Neringos valdžia yra suformulavusi nuostatą: šiame nacionaliniame parke, „kamerinėje“ gamtos aplinkoje triukšmingi renginiai netinka. Mūsų muzikinės dalies kameriškumas tikrai yra festivalio privalumas. Dailės programa dabar skirta šiuolaikiniam menui, tai gali likti; tik, manyčiau, galima būtų eksponuoti ir garsiosios Nidos dailininkų kolonijos palikimą, jį pristatyti – tai mes anksčiau darydavome, parodos sulaukdavo didelio susidomėjimo. O Kino programa, atrodo, kasmet gerėja, šiemet ji tikrai puikiai sudaryta. Ypač džiaugiuosi, kad būtent Kino programa jau turi savo auditoriją, neabejingą tam kinui, kurio (kaip šiemetinės Baltijos šalių dokumentikos) per mūsų televizijas beveik nepamatysi. Dar linkėčiau naujajam direktoriui pritraukti akademinį jaunimą, įkurti tarsi diskusijų klubą – galima būtų aptarti ir šiuos vakarinius filmus. Diskusijų klubo idėją kažkada aptarinėjom su Vytautu Balčiūnu (buvusiu festivalio organizatoriumi), mums nelabai pavyko ją įgyvendinti, tam, matyt, reikia jaunų entuziastingų žmonių.

O kokia Jūsų pozicija dėl pačios festivalio koncepcijos? Tenka išgirsti klausytojus diskutuojant, verta ar neverta grįžti prie paties Thomo Manno…

Manau, nėra blogai, kad esame kiek nutolę nuo Thomo Manno. Žinoma, jo kūryba neišsemiama, bet gal į ją orientuodamiesi pernelyg įsipareigotume, be to, ne visiems būtume įdomūs? Taip, ir aš girdžiu tą diskusiją – vieni klausytojai pageidauja būtinai festivalį sieti su Thomu Mannu, kiti pritaria esamai jo krypčiai. Šiemet jau trečias festivalis skirtas „Kultūros kraštovaizdžiams“ (dar ir kitais metais šį ciklą pratęsime), tai gera idėja. Viena diena – liepos 16-oji, kai pažymimas Thomo Manno namelio „gimtadienis“ – yra ir, manau, turėtų būti skirta Thomui Mannui „priminti“. Šis vardas mus įpareigoja, reikalauja tam tikros festivalio kokybės.

Dėkodama pašnekovams, turiu pripažinti, jog festivalis Thomo Manno vardo nediskredituoja. O patyrus puikių, gilių – intelektualiai ar estetiškai, emocionaliai žadinančių – įspūdžių, nelabai knieti kvaršinti galvą: turi renginys kokį nors Thomo Manno „įspaudą“ ar ne (nors tų ženklų tikrai būta – ne tik Frido Mannas liepos 16-ąją skaitė ištraukas iš autobiografinės knygos, bet ir trys jaunos menininkės – metalo plastikos darbus pristačiusios juvelyrės Eglė Čėjauskaitė ir Jurgita Erminaitė bei fotografė Kristina Pipiraitė savo parodą V. ir K. Mizgirių menininkų namuose, sužaisdamos žodžio skambesiu, įvardijo: „MANNO relikvija“). O mano priekabės dėl natūros gviešimosi išstumti kultūrą pasirodė nepagrįstos – trijuose Žodžio programos pranešimuose Baltijos jūros problema buvo įausta į platesnį kultūrinį, psichologinį ir politinį kontekstą. Štai buvęs aktyvus Vokietijos politikas Björnas Engholmas savo pranešimą taip ir įvardijo: „Kultūra Baltijos jūros regione – tapatybės pagrindas“, jame akcentuotas šiaurės šalių kultūrinės sąsajos (renginį moderavo dr. Nerija Putinaitė). Kitas svečias iš Vokietijos – teologas, vadovaujantis ekumeniniam Kūrinijos išsaugojimo (gal ir ne visai tiksliai nurodau pavadinimą) fondui, Arndas Helingas savo pranešimą „Vanduo ir miškas Baltijos jūros regione. Gamtos ir kultūros kraštovaizdžiai XXI amžiuje“ pradėjo cituodamas Martino Kakies susižavėjimo, rūpesčio ir ilgesio žodžius apie Kuršių neriją (iš vokiečių kalba išleistos jo knygos). Nors ir nukrypstant į geografinę „empiriką“, šiuo pranešimu, regis, siekta priminti žmogaus „išaugimo“ iš konkretaus kraštovaizdžio prasmingumą, paraginti gamtosauginio darbo neatsieti nuo estetinių ir emocinių komponentų (pranešimo moderatorė – prof. Ruth Leiserowitz). Na, o Lietuvai atstovavusio prof. Vytauto Landsbergio pranešimas „nekaltai“ įvardytas „Baltijos jūra“ buvo itin aktualus kaip tik tradiciškai dvitautei festivalio auditorijai – vokiečiams ir lietuviams (moderatorius – A. Gailius). Palengva įsibėgėjęs (aptaręs Baltijos jūros vardo variacijas ir reikšmes), profesorius galiausiai įkaitino klausytojus nedviprasmiška savo pozicija dėl „Schröderio–Putino pakto“, numatančio Baltijos dugne tiesti dujotiekį (iškeldamas skaudžius ekologinius ir politinius šio projekto padarinius). Mūsų svečiai, regis, buvo priversti į situaciją pažvelgti jiems neįprastai. Vis dėlto klausytojų (vokiečių) pageidavimu profesoriui dar paskambinus M. K. Čiurlionį, dvasios bendrystės, kultūros viršenybės virš savanaudiško materialumo viltis suplazdeno…

Festivalio Kino programa, jos misija – nekomerciniais kūriniais sutraukti gausų žiūrovų ratą, tiesiog tikiu: vadovaudamasi priesaku „visų turgų neapšoksi“, į tą festivalio dalį nosies nekišau. Tuo labiau kad mano vakarai baigdavosi sielos švente liuteronų bažnytėlėje; puikią muzikinę festivalio programą (nors skeptiško požiūrio į indų muzikos koncertą neišsižadu) vainikavo finalinis koncertas, kuriame nuolatinis festivalio dalyvis „Aidijos“ choras (ne tik vadovaujamas, bet, matyt, ir įkvepiamas Romualdo Gražinio) kartu su Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepioniniu duetu sukūrė kerintį muzikinį spektaklį.

Matyt, dar lieka paminėti, jog Žodžio programą rengė A. Gailius, Muzikos – Vytautė Markeliūnienė ir Edmundas Gedgaudas, Dailės – Tautvydas Bajerkevičius, Kino vakarus – Dainius Makūnas, o tiltus tarp vokiško žodžio ir lietuviškos sąmonės (bei atvirkščiai) tiesė vertėja Kristina Sprindžiūnaitė.

Savaitė buvo smagi, nors praktinis sąlytis su Mare Balticum ir nukentėjo…


1 nuotraukoje: dvitautė auditorija klausosi prof. Vytauto Landsbergio pranešimo „Baltijos jūra“.
2 nuotraukoje: festivalio organizatoriai Laurynas Katkus ir Vitalija Jonušienė bei vertėja Kristina Sprindžiūnaitė
3 nuotraukoje: festivalio dalyviai Antanas Gailius, Björnas Engholmas, Nerija Putinaitė ir Arndas Helingas. Rašinio autorės nuotraukos.



Atgal į: Astrida Petraityte apie Thomo Manno festivali