Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-13

Apie sekme ir literaturinius apdovanojimus

Publikuota: Kita

Prancūzijoje literatūrinė sėkmė neapgina nuo diskriminacijos


2008-08-13


Į šiaurės rytus nuo Paryžiaus esančiame Pantino priemiestyje atsitiktinio lankytojo akį patraukia keistas septintojo dešimtmečio metų architektūros tendencijas atspindintis pastatas. Žydros spalvos betoninio daugiaaukščio, kuriame įrengti keli šimtai socialiai remtiniems žmonėms skirtų butų, ilgis – daugiau nei kilometras, o šalia jo besirangantys takeliai pėstiesiems pamėgdžioja viduramžių Italijos miestų gatvių raizgalynę. Vieniems toks architektūrinis sprendimas yra šiuolaikinės architektūros paminklas, tuo tarpu kitiems pastatas primena betoninį kalėjimą. Čia gyvena nepasiturintys žmonės, ir pirmieji jų gyvenamosios vietos pašto indekso skaičiai (93, Seine-Saint-Denis departamentas) tik dar labiau tai akcentuoja. Būtent šiame departamente 2005 metais prasidėjo po visą Prancūziją nuvilniję neramumai, persimetę į kitus skurdžiuosius šalies priemiesčius. Nesibaigiantys pilki daugiaaukščiai - tai rasizmo, jaunų žmonių nedarbo ir nevilties simboliai.

Keista, kad vienas šio priemiesčio kvartalų – Courtilieres, – taip ir netapo tarptautinio literatūros kritikų ir mėgėjų lankoma vieta. Čia gyvena Faiza Guene, kylanti šiuolaikinės literatūros žvaigždė, romano „Kiffe kiffe demain“ („Toks pat rytojus“) dėka tapusi savotiška savo kartos pranaše. Pirmoji autorės knyga buvo išleista net 27-iose šalyse, o parduotų egzempliorių skaičius siekė 300 tūkst. Vos pasirodžius romanui, 19-metė Faiza Guene netrukus buvo imta vadinti „priemiesčių Fransuaza Sagan“. Be to, jos literatūrinis debiutas buvo sutiktas kaip atsvara išpuikusiam ir krizės ištiktam šiuolaikinio prancūzų romano žanrui.


Nors ir pasiekusi stulbinamą sėkmę, Faiza Guene kartu su savo tėvais, broliu ir seserimi spaudžiasi nedideliame bute. Su rašytoja, kuriai šiuo metu suėjo 23 metai, susitikome vienoje kavinėje Paryžiaus centre. Ji ką tik buvo pabaigusi ir leidyklai atidavusi jau trečiąjį romaną, kurio veiksmo vieta – nedidelis miestelis pačioje priemiestinio traukinio maršruto pabaigoje. „Man patinka pasakoti paprastų žmonių, antiherojų, uždirbančių mažus atlyginimus gyvenimo istorijas“, – šypsodamasi paaiškina rašytoja. Atrodytų, kad jauna moteris, įkūnijanti vaisingą kultūrų maišymąsi, galėtų mėgautis kylančios literatūros žvaigždės gyvenimu, tačiau Prancūzijoje rasinė diskriminacija tokia gaji, kad net Faiza, viena žymiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, sėkmingai atstovaujanti savo šaliai užsienyje, su ja susiduria nuolat. Praėjusiais metais ji ištekėjo, ir jaunavedžiai viename Paryžiaus priemiestyje ėmė ieškoti išnuomojamo buto. Šioje vietoje verta pridurti, kad Faizos vyras yra kilęs iš vienos Afrikos šalies. „Anksčiau buvau girdėjusi pasakojant, kad nekilnojamojo turto agentūrų darbuotojai yra rasistai, ir visada maniau, kad tai tik paskalos. Tačiau vieną dieną pačiai teko su tuo susidurti ir nuo tada apsilankymai agentūrose pavirto košmaru“, – pasakojo Faiza Guene. Tikėdamasi, kad šviesesnė odos spalva nesukels tiek problemų, Faiza nusprendė į agentūras eiti viena. Be to, tariantis telefonu dėl apsilankymo, rašytojos pavardė – Guene – nuskambėdavo gan prancūziškai. Tačiau, vos atėjus apžiūrėti buto, pašnekovų tonas pasikeisdavo, ir kartais ji tiesiog būdavo išprašoma lauk. Po septynis mėnesius trukusių paieškų jaunavedžiams taip ir nepavyko įsikurti. „Vieną kartą aš apsilankiau bute, kuris man patiko, ir pareiškiau agentūrai norinti jį išsinuomoti. Tačiau laikas bėgo ir atrodė, kad jie mane pamiršo. Nelauktai man paskambino viena tos agentūros darbuotoja ir pašnibždomis ėmė su manimi tartis: „Klausykit, aš gyvenu su marokiečiu ir žinau, ką tai reiškia. Agentūros savininkė ką tik išėjo. Ateikit dabar ir pasirašykit sutartį, o kai savininkė sugrįš, ji jau nieko negalės pakeisti.“ Tą akimirką aš pasijaučiau tarsi vagis, įsibrovėlė, daranti kažką nusikalstamo.“


Tačiau to neužteko, ir Faizai Guene teko ieškoti savo turtu už ją garantuojančio asmens. Kadangi niekas iš jos šeimos neuždirbo pakankamai, rašytojai teko pagalbos kreiptis į savo leidėją. Anot rašytojos, Prancūzijoje, kai esate vargšas, sistema veikia taip, kad jūs vargšu ir liktumėte.


Prancūzijoje gimusius ir užaugusius imigrantų vaikus rašytoja vadina „benkartų karta“. Teoriškai Prancūzijoje galioja lygybės principu paremtas socialinis integracijos modelis, kuriame lygybė garantuojama visiems. Tačiau, kaip tuo įsitikino Faiza Guene ir jos draugai, kilę iš įvairiausių šalių, visų mokyklų prieigose regimas šūkis: „Laisvė, Lygybė, Brolybė“ yra tik melas. „Niekas negali paaiškinti, kodėl kai kurie jaunuoliai į šias vertybes neturi teisės. Brutalus rasizmas yra nesunkiai atpažįstamas, tačiau visuomenėje, persisunkusioje neokolonialistinių nuotaikų, yra dar pavojingesnis nuolatinis žmogaus kilmės priminimas, kai sakoma: „Esi prancūzas, bet kilęs iš…“ Į pirmą vietą iškeldami asmens kilmę, žmonės nesugeba pažvelgti toliau ir lieka įkalinti su kilme siejamais stereotipais.“


„Neužmirškite paminėti, kad aš išgarsėjau atsitiktinai. Nenoriu, kad mano sėkmė būtų priskirta respublikinės mokyklos modeliui“, – neturinti gerų prisiminimų iš mokyklos pasakojo Faiza. Ji prisiminė mokytojus, kuriems švietimo sistema pirmąją darbo vietą suteikdavo „sunkiuose“ priemiesčiuose. Nenuostabu, kad jie tokį hierarchijos sprendimą išgyvendavo kaip bausmę. Tai atsispindėdavo ir tolesnėje jų mokytojavimo praktikoje…


Kai išėjo pirmasis rašytojos romanas, Paryžiaus inteligentijai priemiesčiai atrodė kaip kita planeta. Tą patį galima pasakyti ir dabar. Priešingai, susidomėjimą rašytoja parodė aukšti šalies politikai. Pradžioje Faizą Guene bandė prisivilioti Dominique de Villepin’o vyriausybė. O kai prezidentu tapo Nicolas Sarkozy, rašytoja buvo pakviesta į iškilmingus pietus. Tačiau ji atsisakė visų ryšių su vyriausybe. Faizos Guene nuomone, ne iš Prancūzijos kilusių moterų skyrimas į atsakingus postus vyriausybėje (pvz., teisingumo ministrė Rachida Dati) yra cinizmo išraiška. Visuomenei pateikiamas veiksmingos integracinės politikos įspūdis, tuo tarpu eilinės Rašidos ar Fadelos gyvenime nevyksta jokių pokyčių. O ir pačiai rašytojai Prancūzijoje vis dar klijuojama „merginos iš priemiesčių“ ir „arabės“ etiketė, tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje bei JAV vykstančiuose šiuolaikinės literatūros seminaruose ji kviečiama skaityti paskaitų apie žargono vartojimą.


Nepaisant gausėjančių skaitytojų, literatūriniam Prancūzijos elitui Faizos Guene romanai, kurių veiksmo vieta – priemiesčiai, vis dar yra tik egzotikos apraiška. Šalies visuomenė taip susiskirsčiusi į uždaras socialines grupes, kad literatai paprasčiausiai nesuvokia Faizos Guene aprašomo pasaulio. Kitaip ir būti negali, nes jie niekada nebuvo atsidūrę varginguose priemiesčiuose. „Kas kartą kaip kokia kvailė turiu aiškinti, kad varginguose priemiesčiuose vaikai šeimose negimsta vien siekiant didesnių socialinių išmokų ir kad meilė tarp žmonių yra tokia, kaip ir kitur.“


Prancūzijoje visi pripažįsta, kad priemiesčiai užaugina talentingų sportininkų ir hiphopo muzikos atlikėjų, tačiau mintis apie priemiesčių intelektualus išlieka tabu. Nepaisant tarptautinio pripažinimo, Prancūzijoje Faiza Guene negavo jokio žymesnio literatūrinio apdovanojimo. O gal tai įvyks ateityje? „Jūs kalbate apie didžiuosius literatūrinius apdovanojimus? Turbūt juokaujate. Niekada, iki pat mano gyvenimo pabaigos, niekada negausiu jokio literatūrinio apdovanojimo, nes tai reikštų, kad mano kūryba yra tikra literatūra ir kad priemiesčiai turi savo intelektualų. Pagal neokolonialistinę pasaulėžiūrą čiabuviai gali mokėti sportuoti, dainuoti, šokti, bet tik ne mąstyti.“


Pagal „Courrier Internationnal“ ir „The Guardian“ parengė Aurimas Dunauskas


Bernardinai.lt


Atgal į: Apie sekme ir literaturinius apdovanojimus