Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-14

Apie barona Miunhauzena

Publikuota: Kita

Rima Pociūtė


„Nors tai keistai skamba, bet jei kas abejoja papasakotos istorijos tikrumu, tegul pats keliauja į mėnulį. Įsitikins, kad niekas, kas nukeliavo į mėnulį ir grįžo iš ten atgal, nepapasakojo apie šią kelionę taip sąžiningai, kaip aš.“
Baronas Miunhauzenas

Daugiau kaip 200 metų barono Miunhauzeno vardas reiškia populiariausių pasaulyje literatūrinių fantazijų kūrėją ir nuotykių ieškotoją. Mūsų vaikiškoje vaizduotėje jis išliko džiaugsmingai nusiteikęs, nerūpestingas ir laisvai reiškiąs savo kūrybingą vaizduotę. Jis nemąstė apie kasdienius rūpesčius, jo niekada nekankino stresas, jis akimirksniu galėjo pamiršti pasaulio civilizacijos bėdas: karus, ligas, potvynius ir gaisrus. Nesikankino dėl žmonių nelygybės, neištikimybės, išdavystės.

Paradoksalu, bet baronas Miunhauzenas labiau už viską pasaulyje nekentė melo ir tik todėl – norėdamas nepaneigiamai įrodyti savąją tiesą – pasakodavo tuos niekada nesibaigiančius fantastiškus pasakojimus. Kuo labiau klausytojas netikėjo jo pasakojimais, tuo labiau buvo kurstoma barono Miunhauzeno vaizduotė, noras įtikinti. Taip, Miunhauzenas nėra koks nors keistuolis, melagis – jis kūrybinės vaizduotės ir neišsenkančios fantazijos genijus, išgarsėjęs labiau už išradėjus, karvedžius, politikus.

Vaikystėje skaitydami žymiausio pasaulio fantasto istorijas, troškome patirti ką nors panašaus, bet bėgant metams (ir net amžiams) jis neprarado savo fenomenalaus žavesio. Pajutęs, kad senka gyvybinės jėgos ir bėgantys metai lenkia kuprą, jis pasitraukė į svajonių pasaulį – Ulubeli. Ten vėl buvo galima atgauti gyvenimo džiaugsmą, sielos harmoniją ir amžiną jaunystę.


Münchhausen, Nr. 701

Ne kiekvienam žinoma, kad už šaunaus ir sąmojingo kavalerijos eskadrono vado, per įvairias šalis ir amžius švilpiančio ant pabūklo sviedinio ir galinčio ištraukti už plaukų save ir savo žirgą iš pelkės, figūros slypi ir realus asmuo, jo gyvenimas, neįprastai sudėtingas likimas. Karlas Friedrichas Hieronymus von Münchhausenas (1720–1797) – toks barono Miunhauzeno vardas ir pavardė – šeimos medyje galima suskaičiuoti daugiau nei 1300 žmonių (šiandien yra likę apie 50). Atsekama, kad Miunhauzeno protėviai dalyvavo kryžiaus žygyje Palestinoje, žuvo įvairiuose karuose ir giminių susirėmimuose. Liko vienas, kuris išliko todėl, kad buvo tapęs vienuoliu. Tam tikru raštu jis buvo paleistas iš vienuolyno ir pradėjo naują giminės šaką, „Münchhausen“, tai reiškė – „iš vienuolio namo“. Vienuolis su Šventuoju Raštu rankose yra vaizduojamas Miunhauzenų giminės herbe. Giminėje būta garsių kariūnų, mokslininkų ir rašytojų. XVIII a., kuriame gyveno Karlas Friedrichas Hieronymus von Münchhausenas, žymus buvo Getingeno universiteto įkūrėjas Herlahas Adolfas von Münchhausenas. Universitetas suklestėjo iš dalies dėl jo: Friedrichas paskyrė universitetui 36 metus (kūrė Universiteto Statutą, skyrė bausmes studentams, kurie dalyvavo dvikovose ir laikė piktus šunis). Žymiausias giminės biografas tame amžiuje buvo Götlibas Samuelis Troyeris, moralės ir etikos profesorius keliuose Vokietijos universitetuose, pakviestas į naujai įkurtą Getingeno universitetą. Giminės istorijai daug metų skyrė ir Berissas von Münchhausenas, teisininkas bei rašytojas. Jo tyrimų rezultatas – barono Miunhauzeno šeimos istorija, kurioje didžiausią susidomėjimą kelia amžininkų memuarai apie jį kaip apie istorijų pasakotoją. Berissas von Münchhausenas itin siekė, kad jo gimine visos Vokietijos istorijos kontekste būtų didžiuojamasi. Kai Antrojo pasaulinio karo metais užvirė ginčai apie rasinį grynakraujiškumą, Berissas von Münchhausenas pareiškė, kad tie giminės atstovai, kurie turėjo palikuonių su žydais, užtraukė giminei gėdą. Tapęs priešiškas savo paties šeimai, jis 1945 m. balandžio mėn. drastiškai pasitraukė kartu su nacių režimu – išgėrė pernelyg didelę migdomųjų dozę. Berissas paliko didžiulį archyvą, jame buvo daug dokumentų, susijusių ir su Karlo Friedricho Hieronymus von Münchhauseno gyvenimu. Berissas archyvinius rinkinius buvo testamentu palikęs Getingeno universitetui, bet jie liko VFR teritorijoje ir tik 1991 m. buvo perduoti universitetui. Pasaulinės šlovės susilaukęs Karlas Friedrichas Hieronymus von Münchhausenas archyviniame Žemutinės Saksonijos Münchhausenų šeimos sąraše įrašytas 701 numeriu.


Vokiškasis šeimos medis

Realus asmuo Friedrichas Hieronymus von Münchhausenas, 1720 m. gimęs Biodenverderio dvare netoli Hanoverio, Vakarų Vokietijoje, 1797 m. ten ir mirė, nugyvenęs gyvenimą, kuris virto Miunhauzeno mitu. Po jo mirties „nuotykių pasakojimų“ knygos Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje buvo išleistos šimtus kartų, tad greitai pamiršta, kad pats Miunhauzenas buvo realus asmuo.

Asmuo, kuris šiandien žinomas kaip baronas Miunhauzenas, gimė pulkininko šeimoje, bet tėvas greitai mirė, 1735 m. jis tapo rūmų pažu. Išmoko etiketo ir manierų, sudėtingiausio meno, būtino norint išgyventi rūmuose: nujausti aplinkinių nuotaikas ir intrigas, mokėti manipuliuoti žmonėmis. Reikėjo slėpti savo mintis, bet įspėti, kaip klostosi konkurencijos pilni ir priešiški rūmų favoritų ryšiai. Laikyti liežuvį už dantų ir iš paskutiniųjų stengtis prisitaikyti prie aplinkinių. Miunhauzenas buvo iš kilmingos šeimos – „geros aplinkos“, nuspėdavo, kaip elgtis, buvo ne tik protingas, bet ir sąmojingas.

1737 m. kunigaikščiui Karlui Braunschweigui – Wolfenbuetteliui iš Sankt Peterburgo atėjo laiškas – jo jaunesnysis brolis princas Antonas Ulrichas prašė surasti du pažus. Vykstant Turkijos ir Rusijos karui, abu princo pažai žuvo. Rengiantis naujam mūšiui, numatomam 1738 m., jam reikėjo naujų. Nebuvo lengva į žuvusiųjų vietą surasti žmonių, kurie norėtų keliauti į mažai žinomą, mitais apipintą Rusiją kariauti su turkais. Vokiečiams Rusija buvo tolima, egzotiška, paslaptinga – laukinė šalis. Ilgos kelionės metu Miunhauzenas buvo apstulbintas nesibaigiančių platybių su begaliniais per jas vingiuojančiais prastais keliais, miškų, kuriuose buvo pilna visokiausių gyvūnų ir kuriuos vieną nuo kito skyrė tik ežerai. Vokiečiams laukinė Rusijos imperija jau buvo tapusi galinga Europos jėga, ji valdė Baltijos jūrą, Latvijos Vidzemę, Estiją. Princo palydoje Miunhauzenas pražygiavo Rusijos iki Dniestro valdomus plotus. Nuo Dniestro turkų kavalerija privertė grįžti į Sankt Peterburgą. Rusijos rūmuose taip pat virė imperatorių, jų favoritų ir užsienio kraštų diplomatų intrigos. Buvo sudarinėjamos trumpalaikės sąjungos, išdavinėjami buvę sąjungininkai. Kovojančiųjų dėl sosto intrigos buvo be galo žiaurios. Kiekvienas kovojo už save. Jaunasis Miunhauzenas Rusijos rūmų dramoje buvo pašalinis, galėjo suprasti tik rūmų „scenarijaus“ nuotrupas, būti susijęs su pavieniais „personažais“. Likimas jį susiejo Antonu Ulrichu, turėjusiu susigiminiuoti su Rusijos valdovais.


Miunhauzenas, Latvijoje kalbėjęs rusiškai

1739 m. vasarą princas Antonas Ulrichas, kuris pasikvietė Miunhauzeną iš Vokietijos, vedė Rusijos princesę, sosto įpėdinę. Jaunasis Miunhauzenas dalyvavo nepaprastose linksmybėse. Puota, saliutai nesibaigė savaitę, svečiai buvo vaišinami kepta mėsa, liejosi raudonas ir baltas vynas. Per šias vestuves Miunhauzenas nemaža laiko turėjo praleisti imperatorienės Golicynos draugijoje, mat po kurio laiko jai gimė nesantuokinė jo duktė, kuri buvo atiduota auginti kazokų atamano šeimai, jos pavardė buvo panaši į imperatorienės –¬ Nagovitsyna. 2002 m. Miunhauzeno proprovaikaičiu besiskelbiąs asmuo Vladimiras Nagovitsynas Kabardos – Balkarijos Respublikoje įsteigė Miunhauzeno muziejų, išleido knygą „Nuostabūs barono Miunhauzeno proprovaikaičio nuotykiai“ ir prie Nagovitsyno pavardės prisidėjo Münchhausenas.

Vyko nieko gero nežadantis varžymasis dėl Rusijos sosto, ir, apimtas blogos nuojautos, 1740 m. Miunhauzenas atsisakė pažo pareigų ir pasirinko karo tarnybą kunigaikščio Braunschweigo sunkiosios artilerijos pulke Rygoje. Princas Antonas Ulrichas formaliai buvo vadas. Įvykus vienam iš rūmų perversmų, jis tapo generolu. Miunhauzenui pats likimas nusišypsojo – po dviejų savaičių buvęs pažas „išdrįso“ priminti apie save, atsiprašinėdamas, kad Antoną Ulrichą labai drovisi pasveikinti. Jau po 3 dienų buvo paskelbtas įsakymas Miunhauzeną paaukštinti – jis tapo leitenantu, nors į šį postą pretendavo 20 kornetų. Ta proga jis gavo ir daugiau savo globėjo dovanų: du žirgus, balną, pakinktus, ****oletus ir visą paradinę aprangą.

Miunhauzenas galėjo didžiuotis: tapo pirmosios kuopos, kurioje tarnavo fiziškai stipriausi kareiviai, nešiojantys šarvus ir šalmus, vadu. Be to, ši karių kuopa su vyriausiuoju vadu buvo Rygoje, nors paties eskadrono vieta buvo Vendene (dabartiniame Cėsyje). Leitenantas Miunhauzenas turėjo daug kuo rūpintis: prižiūrėjo ginklus ir amuniciją, gaudavo iš užsienio arklius, rūpinosi ganyklomis, pardavinėjo nuluptas kritusių arklių odas, duodavo kareiviams leidimus vesti, gaudė dezertyrus. Jis gana gerai kalbėjo rusiškai, nors rašyti neišmoko.

1741 m. įvykus rūmų perversmui, leitenantui Miunhauzenui, į kurio pareigas įėjo Rygos bei Rusijos imperijos vakarinių sienų apsauga, prieš savo valią teko atlikti itin nemalonią pareigą – prižiūrėti Rygos pilį, kurioje buvo įkalinta jo dosniojo globėjo princo Antono Ulricho šeima. Ištrėmus Ulricho šeimą, nužudžius jo sūnų – sosto įpėdinį, ir Miunhauzeno karinė karjera nebesiklostė taip sklandžiai. Dar vienu rangu aukštesniu kariūnu – rotmistru – jis tapo 1750 m., bet imperatorienei pateiktame paaukštinamųjų sąraše buvo pats paskutinis. Tai buvo blogas ženklas. Miunhauzenas nebebuvo aukščiausiųjų Rusijos valdovų aplinkai priklausantis žmogus.


Duntės ąžuolų sodintojas

Vienas iš naujųjų Miunhauzeno pažįstamų buvo Rygos teisėjas Georgas Gustawas von Duntenas, turėjęs dvarą Duntėje, kuri šiandien yra viena labiausiai susidomėjimą keliančių Latvijos turistinių vietų. Jis pakvietė Miunhauzeną pamedžioti, o šis pamilo jo dukrą Jacobine. Įdomu, kad į Latviją atvykę jų protėviai buvo kilę iš tos pačios srities, kurioje gimė Miunhauzenas – Žemutinės Saksonijos Vokietijoje. 1744 m. Hieronymus ir Jacobine susituokė dabartinės Lielupės bažnyčioje. Duntės dvare Miunhauzenas praleido laimingiausius gyvenimo metus.

1750 m. Miunhauzenas metams išsiprašė iš kariuomenės, kurioje tebetarnavo, kad galėtų Vokietijoje sutvarkyti turto reikalus. Į Latviją, Vidzemę, jis taip ir nebegrįžo, liko gyventi savo Biodenverderio dvare netoli Hanoverio. Sugrįžęs ten, iš kur iškeliavo prieš 30 metų, jis atrodė tarsi parkeliavęs iš Šiaurės ašigalio ar Mėnulio. Labai mažai kas grįždavo iš mitinės, nežinomos ir paslaptingos Rusijos, daugelis likdavo joje kaip Rusijos vokiečiai. Vokietijoje jo padėtis buvo be galo neužtikrinta. Miunhauzenas parašė prašymą, kad už ilgą tarnybą Rusijos armijoje jam būtų suteiktas aukštesnysis karininko laipsnis, bet kol prašymas pasiekė Sankt Peterburgą, Miunhauzenas buvo išbrauktas iš pulko kaip laiku negrįžęs. Labai įtakingiems giminaičiams Vokietijoje pasirūpinus, jo statusas liko išvykusiojo iš armijos be leidimo (iki gyvenimo pabaigos Miunhauzenas pasirašinėjo kaip Rusijos imperatoriaus rotmistras). Įdomu, kad jis nebuvo baronas. Pats Miunhauzenas jokio dokumento šiuo titulu nepasirašė. Baronu jis vadinamas populiariosiose knygose, išleistose jo vardu – „Barono Miunhauzeno nuotykiuose“. Daug kas iš jo giminės kreipėsi į Prūsijos heraldikos komisiją, kad būtų patvirtintas šis titulas, bet ne Hieronymus. Atrodo, kad barono titulą jis „gavo“ iš populiariu tapusio bendrapavardžio literatūrinio personažo.

Miunhauzeno gyvenimas Vokietijoje ne tik šiandieniniu požiūriu buvo nuobodus. Vaikų jis neturėjo, su kaimynais ir vietine valdžia nesutarė (senoji kilmingųjų klasė priešinosi vis įtakingesnei buržuazijai). Miunhauzenas medžiojo, rūpinosi ūkiu. Tačiau savo seniesiems draugams labai mėgo pasakoti istorijas! Apie medžioklę ir nuotykius užsienyje jis pasakodavo mažam klausytojų ratui – giminaičiams, tiems, su kuo medžiodavo. Linksmindamas draugus prie vyno butelio vietinėse smuklėse, Miunhauzenas patraukdavo ir aplinkinių dėmesį. Žmonės pradėjo jo pasakojimus atsiminti, kai kurie gal net užsirašinėjo. Atsirado palyginimas: „Kaip Miunhauzenas!“, melagio pravardė – Lügerbaron.


Nekenčiama šlovė

1781 ir 1783 m. išleistame Berlyno almanache, skirtame „linksmiems žmonėms“, buvo paskelbta 18 pasakojimų, priskirtų „baronui Miunhauzenui“. Jie būtų buvę pamiršti, bet šios istorijos buvo išverstos į anglų kalbą ir vėl išleistos. Anglijoje juos išleido vokiečių mokslininkas ir bibliotekininkas Rudolfas Erichas Raspė, pirmą kartą parengęs „Barono Miunhauzeno nuotykių“ knygelę. Savo nežabotais polinkiais Raspė buvo artimas Miunhauzeno avantiūrų pasauliui. Akademinį pripažinimą pelnęs Raspė turėjo ieškoti prieglobsčio Anglijoje, kai buvo pagautas išpardavinėjantis jam saugoti patikėtas vertybes. Raspei teko išvykti į Angliją, ir 1785 m. jis ten anonimiškai publikavo „barono pasakojimus“.

Raspė (arba kitas galimas leidėjas Bürgeris – pasakojimų išleidimo istorija niekada nebetaps aiški) turėjo būti pažįstamas su Miunhauzenu arba bent jo giminaičiais. Angliškai paskelbtos istorijos iš karto buvo įvertintos kaip tam tikros formos literatūra ir vėl išverstos į vokiečių kalbą. Neįmanoma nustatyti, kurios istorijos sukurtos Miunhauzeno, o kurios – Raspės arba Bürgerio, o gal tai – perkurti seniau paplitę pasakojimai. Šiuose pasakojimuose atmetamas švietimo racionalizmas, tyčiojamasi iš logikos, fizikos dėsnių, apskritai „protingumo“. Žinoma, mažai knygos skaitytojų XVIII a. galėjo įžvelgti pasakojimų potekstę. Iš tiesų tai – pasakojimų apie medžiokles ir karus parodija, fantastiškai tikslios įžvalgos apie Vakarų europiečius, nukeliavusius į Rytus. Literatūrinė pasakotojo (ar skirtingų pasakotojų) išmonė žavi tuo, kad ji neišsenkanti, sąmojis spontaniškas, tonas linksmas. Pasakojimas kuriamas lengvai, Miunhauzeno vardu viską smarkiai perdedant. Mes gėrimės knygos fantazijos pasauliu, dar labiau patraukia pagyrūniški barono įtikinėjimai, kad tai, ką pasakoja, yra gryniausia tiesa. Pasakotojui svarbiausia ne sukurti tokį herojų, už kurį skaitytojas jaustųsi pranašesnis, ne rasti formą aštriam vokiškam kritiškumui, bet atverti vokiškos kultūros ir ypatingos gyvenimo patirties išlavintą vaizduotę.

Pats Miunhauzenas buvo įtūžęs. Šiandien gal ir sunku suprasti, kodėl toks jo pavardės išgarsinimas jam kėlė vien apmaudą. Išgarsėti to meto Vokietijoje kaip visos Europos melagių melagiui reiškė visų pirma užtraukti gėdą giminei, pražudyti jos gerą vardą. Miunhauzenas netgi negalėjo paduoti į teismą leidėjų ar autorių, nes viskas buvo išspausdinta anonimiškai. Nepageidaujamas populiarumas Miunhauzenui reiškė tai, kad jis autorių ir leidėjų anonimų yra paverstas pajuokos objektu visų kilmingųjų ir garbingos šeimos akyse.

Bet Miunhauzeno vardas tapo prekės ženklu, simboliu, viskas, kas buvo parduodama kaip „Miunhauzeno pasakojimai“, garantavo sėkmę. Plito nauji ar papildyti pasakojimai. Įdomiausia, kad jie išlaikė ryšį ir su Miunhauzeno gyvenimo realybe. Jo nuotykis, kai pulkas ančių buvo nušautos vienu šoviniu, primena tikrą atsitikimą, kai Miunhauzenui dar esant Rusijoje karinio parado metu netyčia iššovė vieno kareivio šautuvas – kulka pataikė į generolo žirgo koją, ir žirgas su visu generolu parvirto.

Gyvenimo pabaigoje Miunhauzenas turėjo jaustis vis bejėgiškesnis. 1790 m. mirus žmonai, vienišas ir senstantis Miunhauzenas leidosi išnaudojamas dar vienai avantiūrai: 1793 m. Biodenverderio dvare apsilankė fon Brun su dukra Bernardina, ir jis tapo merginos motinos grobiu. Ji sumanė greitai ištekinti už senio ekstravagantišką ir savo įgeidžių netramdančią 17 ar 19 metų jaunuolę, tarsi surežisuodama paskutinįjį tragikomedijos veiksmą. Kai Miunhauzenas skyrėsi su skandalingai besielgiančia lengvabūde, apsupta jaunų vyrų, jo dvaro turtai jau buvo iššvaistyti. Miunhauzenas gynėsi teisme, palūžo, mirė. Sūnėnui, kuriam jis užrašė dvarą, liko vien skolos, nes Miunhauzeno žmonos advokatui nė nereikėjo įrodinėti, kad senis esąs visiškas melagis ir fantazuotojas…

Miunhauzeno vardo prireikė net filosofams ir medikams: Miunhauzeno sindromu vadinamas sutrikusios psichikos reiškinys, kai trokštama būti gydomam, labai išradingai išgalvojant nesamus simptomus. Iš tiesų tokiais atvejais tesiekiama (kartais išgalvojant itin rizikingų, gyvybei grėsmingų būdų) sulaukti dėmesio ir užuojautos, kurios bent kiek tenka sergantiems žmonėms.


Atgal į: Apie barona Miunhauzena