Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-04-11

Mari Poisson. Autodafe

Publikuota: Kita

KNYGOS

Autodafė


MARI POISSON







iliustracija

Taip, Donaldai, aš perskaičiau Tavo „Kazašą“. Keistai, pasakyčiau, tarsi dvigubai, tarsi keturgubai, tarsi tuo pat metu kelias dešimtis kartų.

Pirmą kartą skaičiau vos tik atvykusi į Londoną, pjaunama begalinio nežemiško nuovargio, vėlai naktimis, po antros pamainos fabrike, susirietusi lovoje. Beveik jau sapne. Po vieną ar dvi mažas piliules tarsi kontraceptikus ir, tik tiek beištvėrusi, lūždavau. Kurį laiką, atmenu, sapno koridoriuj vis dar versdavau storus lapus tarsi ledą, traukdavau juos iš kompiuterio, segdavau, segdavau į skaisčiai mėlyną talpų segtuvą, ant kurio užrašyta „Sevilija“… Bet klydau. Tai buvo visai ne segtuvas, o vyriški futbolo komandos žaidėjo marškinėliai, tokie skaisčiai mėlyni, mėlyni, mėlyni, kad aiškiai mačiau, kaip ant jų plaukia ledas, ištrindamas vardą „Kazašas“ ir nežinia kodėl suformuodamas kitą – „Erezija“, lyg būtų ne Tavo, lyg būtų Grajausko, bet dabar jau puikiai žinau, kad aš klydau.

Nes paskui, gal po metų, niekur nebegalėjau rasti didžiulio segtuvo savo mažame atsiskyrėlės kambarėlyje-celėje. Tuo buvo sunku patikėti. Skaisčiai mėlynas storas segtuvas, kuriame laikiau gal penkis šimtus puslapių, negalėjo pradingti kaip adata. Bet aiškiai pradingo. Šimta kartų viską išverčiau ir iškilnojau, bet nuolat nieko nerasdavau. Maždaug po savaitės tarp popierių aptikau keletą lapų. Jie sekė gražiai nuo pradžios iki 59, kuris baigėsi klausimu: Ar jums neatrodo, garbusis Lucijau, kad mūsų šalyje trūksta politikų asmenybių? Bet toliau tekstas šoko į 64-ąjį puslapį, Padre, kuriame uodus traiškė Kekšiukas ir sekė tolyn per naktinį apsnigtą sodą, kurį mėnesienoj taip mėgsta stebėt mažoji kinų princesė. Visas tekstas tekėjo tekėjo tekėjo, kol baigėsi bibliotekoje, ties 103-iuoju, o šis baigėsi sakiniu, ištartu dominikono, pasilipusio ant mažų kopetėlių ir iš palubės cituojančio brolio Blezo „Mintis“. Ak, dar spėjau pagauti žodžius, kad mylimas visada ne asmuo, bet vien jo savybės, nes iš kitos kertės jau pasigirdo Kajokolakio balsas. Jis tarė: Matai, Solsolsolsi-bemol, čia nuolat kalbama apie meilę, o kas yra toji meilė? Paskutiniais žvalgybos duomenimis – gležnas smurtas, ir nieko daugiau… Man patiko tas jo sakinys ir tas saldus muzikinis keiksmažodis, net pagalvojau, kad reikėtų nusirašyti, bet po akimirkos dominikono veidą vėl iškreipė sukta šypsenėlė, įrėminta išpuvusių dantų griuvėsiais ir jis, pažvelgęs žemyn, Tau sušuko: Palauk, surasiu dar vieną knygą. Pačią, pačią! Bet nesurado. Mat šioje vietoje baigėsi tekstas. Ko gero, dėl to, kad toj vietoj kaip tik išseko mano spausdintuvo rašalas… Beliko išeiti į kiemą ir ant laiptų atspausti sniege savo plaštaką. Vieną tik, žinoma, nes antrai jau neliko sniego – žiemos čia kaip ir nėra, tik retsykiais naktį atsargiai pasninga… Kai atsitiesiau, tyliai šaltai pasvarsčiau, kas per knyga, kas per pati pačiausia, ir spėjau, kad tai, ko gero, bus Jorge Luiso Borgeso „Fikcijos“, Padre. Bet pas­kui supratau, kad nė kiek neatspėjau.

Taip, Rabi, pagaliau aš jį aptikau, tą nelemtą savo segtuvą, tamsioje kamarėlėje, kurią buvau pasidariusi iš spintos. Įėjau ten basa, vienmarškinė, bet buvau užsirišusi rudą prijuostę su geltonais raugerškio žiedeliais, o ausin įsisegusi auskarą, kurio vardas, kiek atmenu, yra Yelow Submarine, ir aš visada jį įsisegu, kai užsileidžiu kokį nors savo jaunystės laikų naivų hitą, sakysim, „Love me, tender“ arba „Yesterday“. Bijau vaikščiot nuoga net namie. Tikiu tuo, kas gražiai parašyta Jameso Stepheno knygoje „Crock of Gold“, kur jis rašo, kad moterys ir paukščiai sugeba viską aplinkui matyti nesukiodami savo galvų, mat tai išties jiems būtina, nes jie iš visų pusių amžinai supami vien tik priešų. Taigi įėjau su peiliu, nes ruošiausi pjaustyti bulves. Įėjau, užsidegiau šviesą ir staiga aš jį pamačiau. Jis buvo praradęs žydrumą, žalsvai papilkėjęs. Tačiau tebebuvo sunkus kaip sušalęs vanduo. Tad viena ranka niekaip negalėjau jo pakelti. Numečiau peilį, ištraukiau segtuvą iš bulvių dėžės ir perkėliau ten, kur priklauso. Tada suklupau, vėl pasiėmiau peilį ir pjausčiau bulvę po bulvės. Reikia pjaustyti jas išilgai, Jūsų Šviesybe, lygiai pusiau, bet atidžiai, kad nepažeistum akelių. Visas reikia perpjauti, ir jokių, kaip čia pasakius, hermafroditų. Mat tada jos kur kas vaisingesnės. Taigi pjausčiau suklupusi, nes jau buvo atėjęs bulviasodžio laikas. Nors… vėliau supratau, kad dar nė iš tolo nebuvo. Tik už langų apgaulingai karčiai ir švelniai dvelkė narcizais Konfucijaus ir Platono vėjelis iš dvidešimt penkių tūkstančių metų praeities.




iliustracija
Donaldas Kajokas.
Alio Balbieriaus nuotrauka

Taip, Jūsų Šviesybe Imperatoriau, tada, kaip ir pridera moteriai, nuėjau tiesiai į lovą. Apsimoviau baltas vilnones kojines, kurias laikiau po pagalve, nes visada miegu tik su kojinėmis, mat man amžinai šąla kojos, lyg nebūčiau kepta ant laužų už tai, kad esu ragana ir užsvaidyta akmenimis už tai, kad esu, atleiskite, žydė. Taip, Padre, drįstu pasakyti, kad tai aš puikiausiai atsimenu. Nepamiršau. Priešingai, netgi manau, kad šito mes nė viena neturim pamiršti netgi tada, kai be gailesčio senstame, ir niekas nenori mums šildyti šąlančių kojų. Atsiguliau, Rabi, ir pradėjau skaityti toliau. Nuo 104 puslapio, kur pačiam viršuje, pačioj pirmojoj eilutėj, Izidorius Šalva grakščiai tylomis pagalvoja: „Aš tave nužudysiu.“ Taigi nuo čia aš pradėjau, Valdove. Skaičiau lapas po lapo, kol priėjau mažą žavią skiedrinę valtelę. O, Padre! Argi reikia sakyti, kaip nudžiugau, nes skyriaus antraštė rodė, valtelė skirta (net!) trims. Aš slapta pamaniau, kad tas trečias bus moteris, ir kuri nors iš mūsų tikrai išsigelbės… Tačiau, Jūsų Šviesybe, kaip visada suklydau. Valtelėje buvo Van Fo, Linis, jo nuolankus mokinys ir, žinoma, tarnas, o trečias buvote Jūs, Jūsų Aukštoji Šviesybe. Bet gal ir ne Jūs, nes man akys aptemo. Gerai nemačiau, bet nuojauta sako, ten gal buvo kalė, katytė ar varna, arba gal žymaus Hano provincijos didiko meilužės vėlė, vėžio žnyplė, bet greičiausiai mažytis įžūliai geltonas raugerškio žiedas, Jūsų Vienišybe. Tik ne gyva moteris. Ne. Nes ji, sako buvo jau mirusi… Sako, prieš mirdama sukuždėjo: mylėkit mane. Ak, mylėkit mane vien už tai, kad aš mirsiu… To niekada nepamiršiu, nors tai buvo… tai buvo, sako, šiaip sau juokai… žaidimas, nesąmonė…

Kai valtis išnyko už artimiausio mitų upės vingelio, dar kurį laiką girdėjau pamėklišką trečiojo juoką, tada užsimerkiau ir oru grįžau vienmarškinė basa į mažą, beveik ligi langų apipustytą trobelę, kur buvau jau niekas daugiau – vien tik sena šaltakraujė ragana, atsisėdau mėnulio šviesoj priešais veidrodį ir ramiai šukavau tiesiog akyse – sprindis po sprindžio – ilgėjančius žilut žilutėlius savo plaukus, Rabi – – – nes buvau jau seniai ir ilgai, ir laimingai numirusi… Tik, Mano Meile, ir dabar aš suklydau. Nes tai buvo visai ne mirtis, o trečia meditacinė būsena, kurią Meistras Fo pavadintų samadhi. Meistras Fo pasakytų, kad jei nori būti tikra Karalienė ir gauti teisę teisti kitus, privalai patirti septynias meditacines būsenas: suvokimą, minčių sustabdymą, negailestingumą ir taip toliau, Mano Meile. Bet dabar aš esu tik trečiojoj pakopoj… trečiojoj meditacinėj būsenoj, Rabi… Nes tam, kad pasiekčiau visas (jų septynios, kaip jau gal minėjau), reikėtų siekti be galo ilgai, net ne vieną gyvenimą. Todėl galima būtų sakyti, kad ir vėl aš suklydau. Nes miriau ir dabar jau kalbu Tau numirusi… sykiu ir nemirusi – – – Rabi… Mat kažkuri nekuri betkuri jau įžūliai tęsia mano pradėtą gyvenimą ir jau vaikšto šioj žemėj ar plaukia dangum atkišusi sklidiną pilvą…


Londonas, 2009 m. kovo 21 d.

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. Autodafe