Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-16

Mari Poisson daktarinės pavadinimas yra “Lėkštumo trauka”. Nežinau, ar tai pretenzinga, ar banalu. Gal ir taip, ir taip. Kaip ir viskas šiame margame pasaulyje;))

Publikuota: Kita

Tekstai » Tikra mergaitė » 3 psl.







(3130)


002.VISIŠKAS ATVIRUMAS

Nusprendžiau save perauklėti. Nusprendžiau niekada nebemeluoti ir netgi atlikti viso gyvenimo išpažintį.
Dabar jūs galite pagalvoti, kad aš keistuolė arba kvailė. Nieko panašaus. Man tik nusibodo meluoti. Kraupiai nusibodo.

Aišku, galima buvo visiškai niekam nieko nepasakoti, tačiau aš juk apsisprendžiau. Todėl viską išsipasakojau Žanai. Pamaniau, reikia viską kam nors papasakoti, kad galėčiau nelaikyti savęs melage ir slapuke.

Patyriau baisų šoką, kadangi viskas, ką išsipasakojau, charakterizavo mane vien tik iš blogosios pusės. Norėjau ką nors nuslėpti, bent šiek tiek pagražinti, bet neleidau sau.

Žana išklausė ir keistai pažiūrėjo į mane. Ji tikriausiai pamanė, kad visiškai išsikrausčiau iš galvos. Juk tokių dalykų amžiais niekas niekam nepasakoja. O jei ir pasakoja, tai ne taip, kaip čia pasakius, atvirai.

Iš kur ji galėjo žinoti apie tokius keistus apsisprendimus, kai apsisprendžiama visiškai savęs nesigailėti.



Po šios išpažinties tikėjausi pradėti naują gyvenimą. Bet kur ten. Pasidairiusi po savo sielos užkampėlius, aptikau krūvą seno šlamšto, primityvių dalykėlių, kurių neprisipažindavau net sau pačiai. Ką jau kalbėti apie viešą išpažintį.

Iki šešių vakaro sėdėjau ant sofos užsirakinusi duris ir užsitraukusi naktines užuolaidas. Išjungiau šviesą, kompiuterį ir abu telefonus. Švarinau savo dvasines palėpes.

Buvau pasiryžusi visiškai nieko nepalikti. Vien tik sienas. Paskui, galvojau, iššluosiu viską, išmesiu šlamštą… Gal net kurį laiką pabūsiu visiškai tuščia.

Ką jūs manote? Nespėjau ir iki vienuoliktos. Pasitaisiau užkąsti. Išsiviriau arbatos. Ir vėl susiriečiau ant sofos. Ketinau šiam reikalui pašvęsti dar ir naktį. Rytą, galvojau, turėsiu bent jau gerokai apkoptą erdvę.

Naktis prabėgo akies mirksniu. Nežinau, ar padariau, ką buvau sumaniusi, bet rytą nusprendžiau nulipti nuo sofos. Nuėjau į vonių, išsitrinkau galvą, išsivaliau dantis, pasitepiau veidą kremu, pasipudravau, pasidariau makiažą ir apsivilkau naujuosius rūbus. Buvau tam reikalui juos anksčiau nusipirkusi.

Tuomet išsiviriau puodelį stiprios kavos, apžiūrėjau visiškai tuščią dėžutę, kurioje šiaip jau laikydavau kavos atsargas, atsidusau, atsinešiau segtuvą su nebaigtu rankraščiu ir atsisėdau virtuvėje.

Už lango skaisčiai švietė saulė ir buvo nepaprastai šalta. Vasara ėjo į pabaigą.



Man pavyko parašyti kelis nekaltus sakinius. Tačiau jie buvo tokie nekalti, kad nesinorėjo net perskaityti. Išbraukiau.

Taip besikrapštant atėjo laikas rašyti dienoraštį. Įsiklausiau. Vyravo visiška pusiausvyra. Joks nerimas ar abejonė negadino kraujo. Vadinasi, tikrai buvau visiškai tuščia.



Maždaug dvyliktą išėjau pirkti kavos. Eidama negalėjau atsikratyti minties, kad mano segtuvas, popierius, rašiklis ir mobilusis telefonas atvirai guli virtuvėje ant stalo. O mano ranka prirašytas lapas tiesiog visiškai nepadoriai atverstas visa atvirybe į viršų.

Buvau begrįžtanti. Norėjau viską surinkti, užversti, nunešti į kambarį ir sudėti į stalčių. Stalčių užstumti, uždaryti dureles ir pasukti mažą geltoną raktelį. Bet susilaikiau. Parduotuvė buvo visai nebetoli.

Vilkėjau tik languotus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir džinsus. Marškinėliai buvo skaisčiai geltoni, tačiau nerėžė akių. Visas pasaulis šiandien buvo šaltas ir ryškiai geltonas.

Nerimas vis augo. Kol kas pajėgiau su juo susitvarkyti.

Pagaliau pajutau, kad beveik nebegaliu. Nebegaliu.

Dar paėjau gal ketvertą žingsnių. Darėsi bloga. Pabandžiau dar vieną. Bet… Apsisukau.

Parbėgau beveik tekina. Lyg būčiau palikusi įjungtą lygintuvą. Įpuoliau į virtuvę. Buvo jauku. Kvepėjo kava. Ant stalo ramiai gulėjo segtuvas ir krūvelė švarių lapų. Rašiklis buvo padėtas šalia segtuvo, o mobilusis telefonas ant stalo šalia palangės.

Kilo mintis visus juos sugriebti ir nešti į stalčių. Bet kažkas staiga kokią dalį sekundės mano viduje įtikinamai tvirtino, kad tai beprotybė. Manau, tai buvo mano naujoji tuštuma.

Apsisukau ir vėl išėjau kavos.



Nuo tos dienos ėmiau rašyti virtuvėje.



Praėjo mėnuo. Turėjau laiko viską užmiršti arba pergalvoti.

Ilgėjausi savęs tokios, kuri nebuvo tuščia. Kuri buvo užkietėjusi slapukė ir vienišė. Bet labiausiai ilgėjausi savęs tos, kuri nebuvo išsipasakojusi Žanai.

Prieš mėnesį, tik prieš mėnesį, aš buvau visai kita moteris - kaip ir pridera, turėjau visas paslaptis savyje. Jų buvo daug ir jos buvo intymios. Net neįtariau, kad vieną gražią dieną jos skrajos po pasaulį kaip rugsėjo voratinkliai.



Ėmiau mėginti įvairias metodikas, visokiausius būdus, verčiančius Žaną į paprastą nepažįstamą traukinio bendrakeleivę, kuriai išsipasakojus tik palengvėja ir daugiau nieko.

Ėmiau skaityti magijos knygas.

Pabandžiau net nuoga išsimaudyti naktį ežere.

Stengiausi galvoti, kad tai sapnas. O sapną, kaip žinia, lengva užmiršti.




 


Atgal į: Mari Poisson daktarinės pavadinimas yra “Lėkštumo trauka”. Nežinau, ar tai pretenzinga, ar banalu. Gal ir taip, ir taip. Kaip ir viskas šiame margame pasaulyje;))