Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-19

Apie dvi Gruzijos kariuomenes dienas

Publikuota: Kita

Rytas Staselis. Dvi Gruzijos kariuomenės dienos


2008-08-19



Labai pasistengus atmesti dėl trumpo Rusijos ir Gruzijos karo kilusias emocijas (jeigu tai apskritai įmanoma), užsikimšus ausis nuo kai kurių mūsų politikų griaudėjimų, pavyzdžiui, blokuoti karinį rusų tranzitą į Kaliningrado sritį (bent jau iki tol, kol griaudėtojai sukaups ganėtinai drąsos patys gulti ant geležinkelio bėgių), yra vilties, kad viešojoje Lietuvos erdvėje rasis didesnių pastangų karštus praėjusių savaičių įvykius Kaukaze rimtai išanalizuoti.


Rimtos analizės deficitas - lakmuso popierėlis, netiesiogiai rodantis Lietuvos viešosios erdvės skurdumą Kaukaze vykusio karinio konflikto metu. Jokių specialių laidų televizijose (gal išskyrus trumpus LTV įsijungimus tiesiogiai iš daugiatūkstantinio gruzinų mitingo Tbilisyje), jokių diskusijų, jokių specialistų, ekspertų požiūrio laikraščiuose apie iš esmės pirmą nuo 1991-ųjų pabaigos Rusijos agresiją prieš nepriklausomą valstybę. Paradoksas - 17 metų savo žiūrovus, skaitytojus, klausytojus ir naršytojus Lietuvos politikų lūpomis Rusijos grėsme gąsdinusi šalies žiniasklaida net pranašystėms išsipildžius, be gana padriko faktų bei įvykių konstatavimo (lyginti gruzinų komunikavimo priemonių, CNN, BBC, rusų žiniasklaidos pateikiamą informaciją buvo kur kas prasmingiau) daugiau neturėjo ko pranešti.


Kitaip tariant, pastaruoju metu retai už savo 6 arų kiemo tvoros žvilgsnį metančiam lietuviui, niekas nė nemėgino paaiškinti, kaip po penkių dienų karo pasikeitė jo šalies geopolitinė padėtis ir kokios iš to išplaukiančios grėsmės bei iššūkiai. Kad padėtis kitokia nei dar šių metų liepos pabaigoje, akylesni galėjo netiesiogiai įtarti iš tarptautinio bruzdesio. Tarkime, įvertinę, kodėl pastaruoju metu rimtai strigusios Lenkijos ir JAV derybos dėl priešraketinio ginklo dislokavimo kaimyninėje šalyje (į kurių diplomatines bangas veik nuo pavasario buvo įvelta ir Lietuva) baigėsi staigiomis amerikiečių nuolaidomis. Jeigu neklystu, JAV dėl to savo sąskaita perduos lenkų kariuomenei 10 modernių (išbandytų 1991-ųjų Persijos įlankos kare - daugiau lyg ir nebuvo kur) priešlėktuvinės gynybos kompleksų „Patriot“.


Gal ir ne pats svarbiausias klausimas, kylantis iš visos šios košės: kodėl taip greitai - vos per dvi dienas - buvo sutriuškinta Gruzijos kariuomenė? Moderni struktūra, sukurta pagal panašius į NATO standartus (visgi šalies, formaliai tik dėl politinių priežasčių netapusios oficialia kandidate į Šiaurės Atlanto aljansą), parengta ir išmokyta JAV, Izraelio specialistų. Kariuomenė, kuriai kurti palyginti skurdi Gruzija po šiemet atliktų korekcijų skyrė ketvirtadalį savo valstybės biudžeto - 2 mlrd. litų.


Toksai klausimas kyla visiškai pagrįstai, nepaisant objektyvių išlygų (formaliai Gruzija nebuvo NATO narė, taigi karinės pagalbos nė negalėjo tikėtis), tačiau esant hipotetinei tikimybei, kad kuriam nors šalies politikui ar jo atstovaujamai partijai in corpore užteks drąsos gultis ant bėgių stabdant Rusijos karinį tranzitą į Kaliningradą. Galbūt tokios hipotetinės tikimybės net nėra, o Rusijos siekis praėjusio amžiaus pabaigoje susigrąžinti pabėgusias imperijos ląsteles niekada nebus toks įžūlus, kaip atrodo dabar. Tačiau vis dėlto - ar dvi dienos yra maksimalus laikas, kurį atsilaikyti prieš Rusijos karo mašiną geba pagal artimus NATO standartams parengta nedidelės šalies kariuomenė?


Nesu profesionalus kariškis ir visa mano karybos patirtis - dveji metai sovietų armijos priešlėktuvinės gynybos daliniuose, tačiau plika akimi matau kelias politinių ir karinės strategijos (doktrinos) problemas, į kurias atsakyti arba jas patikslinti turėtų politikai su ekspertais. Akivaizdu, kad rusai, siekdami dezorganizuoti gruzinų kariuomenę, savo tikslą pasiekė ne žlegsėdami tankais, o nukreipdami smūgius į komunikacijas, po kurių net gruzinai nebegalėjo atpažinti, kurioje vietoje dar vis turi priešintis gebančią kariuomenę, o ne panikos apimtą minią uniformuotų žmonių. Iš to kyla klausimas: ar pulti, stabilizuoti padėtį svečiose teritorijose ir palaikyti taiką iš principo galinti NATO modelio kariuomenė išvis moka ginti savo teritoriją?


Antra vertus, nors Gruzijos karo patirtį politiniu atžvilgiu sieti su NATO narystės Europoje kontekstu nėra iki galo korektiška, tačiau ar mūsų regione kilus hipotetiniam proto sąmyšiui ir NATO skėtis neatrodys kaip nors panašiai: laikinai ar ilgam okupuota kuri nors iš Baltijos šalių arba visos iškart, o skėčiui atstovaus tarp Europos Sąjungos sostinių besiblaškantis, tačiau už sąjungininko (prisimenant Gruziją - politinio, energetinio etc.) interesą labiau savo taikdario įvaizdį, t. y. politinį išskaičiavimą, saugantis Nicolas Sarkozy?


Diletanto žvilgsniu, čečėnų kovotojų pasipriešinimas teritoriniu principu abiejuose karuose su Rusija vis dėlto buvo daug efektyvesnis (atmetus toli gražu ne svarbiausias, tačiau nepriimtinas terorizmo formas) ir vienąsyk vos nesibaigė faktine pergale. Jeigu neklystu, Lietuvoje teritorinės gynybos koncepcija į šiukšlių dėžę buvo išmesta įsibėgėjus deryboms dėl NATO narystės. Regis, daugelis tos sistemos šalininkų vėliau turėjo atsisveikinti su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Galbūt kas nors iš KAM štabo karininkų malonėtų toje šiukšlių dėžėje darsyk pasirausti? Nauju žvilgsniu į tą koncepciją pažiūrėti, iš naujo įvertinti NATO sistemos kontekste, gal suderinti, suskaičiuoti, kiek tai kainuotų šalies mokesčių mokėtojams.


O už ant bėgių gulinčio politiko įvaizdį turime padėkoti Seimo nariui Audroniui Ažubaliui. Kartais ir hipotetinis politiko žodis gali išvirsti apčiuopiamu kūnu.


 Autorius yra žurnalo „Verslo klasė” žurnalistas


“Alytaus naujienos”


Atgal į: Apie dvi Gruzijos kariuomenes dienas