Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-22

Apie atminties metamorfozes

Publikuota: Kita

Hervé Morin. Atminties metamorfozės. Prusto hipokampas


2008-08-22



Mokslas ir literatūra ilgai laikėsi skyrium. Marselis Prustas (Marcel Proust) šias dvi sritis sujungė. Be kalno interpretacijų, kurias sukurstė jo kūryba, „prustiškasis fenomenas“ nulėmė gausybę psichologinių ir neurobiologinių analizių. Šis „fenomenas“, be abejo, yra susijęs su „madlenos“ epizodu romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ pradžioje: pasakotoją, pas savo motiną ragaujantį arbatoje pamirkytą sausainį, staiga užplūsta ryškūs jausmai.

Apimtas smalsumo jis knaisiojasi savyje ir suranda šio susijaudinimo priežastį. Štai sekmadienio rytas Kombrė, sugrįžus metų metus į praeitį, kai pasakotojo teta Leoni duodavo jam gabalėlį „madlenos“, pamirkytą arbatoje.


Tai prisiminimas su įtrūkiais, blyškaus turinio. Bet Prustas rašo: „Tačiau kai išmiršta būtybės, sudūla daiktai ir nieko iš tolimos praeities nebelieka, skonis ir kvapas, trapesni, bet gyvybingesni, patvaresni ir ištikimesni, ne tokie materialūs, dar ilgai – tartum vėlės – mena, laukia, tikisi ant visa ko griuvėsių, vieni
nepalūždami, neša ant beveik neapčiuopiamo savo lašelio milžinišką prisiminimo rūmą.“
i


„Turiu visą aplanką straipsnių, kuriuose mėginama moksliškai interpretuoti šį epizodą“, – teigia neurobiologė Paskalė Žizkė (Pascale Gisquet, Prancūzijos nacionalinis mokslinių tyrimų centras), – ir mane pačią Prustas yra labai įkvėpęs“. Keistas potraukis… Pirmasis mokslininkų refleksas – saugotis subjektyvaus liudijimo. Tačiau Prustas keri atminties specialistus. Be abejo, tvirtina neuropsichologas Fransisas Estašas (Francis Eustache, Prancūzijos nacionalinis sveikatos ir medicinos tyrimų institutas, Kano universitetas), kadangi šis vizionierius gerokai anksčiau už mus nujautė, kad atmintis yra psichikos visumos centras: ji sudaro sąlygas tam intymiam susitikimui su savimi ir kitu, esamu ar nesančiu“. Galbūt taip pat ir todėl, kad kiekvienas iš mūsų tariamės vieną dieną patys atsikandę savosios „madlenos“…


Tai ką gi mokslas išsiaiškino apie tai, kas Prusto galvoje, bet taip pat ir po mūsų kiaušais saugo prisiminimus, juos palaiko ir atgaivina? „Kai kas yra žinoma, tačiau dar daugiau dalykų – neatskleista, – įspėja Seržas Liarošas (Serge Laroche, Prancūzijos nacionalinis sveikatos ir medicinos tyrimų institutas, Mokymosi, atminties ir komunikacijos neurobiologijos laboratorija). – Atminties mokslas labai jaunas ir domisi organu, kuris ilgai buvo neprieinamas – smegenimis.“ Per pastarąjį amžių mokslininkai suprato, kad smegenys sudaryti iš tarpusavyje susijungusių grupių, o pagrindinis smegenų ląstelinis vienetas – neuronas. Ispanų neuroanatomijos specialistas Santjagas Ramonas y Kachalis (Santiago Ramon y Cajal, 1852–1934) manė, kad už atmintį atsakingos neuronų „ataugos“. Jo sekėjai jam pritarė.


Kiekvienas neuronas iš tiesų geba perduoti informaciją elektrocheminio impulso ir molekulinės sintezės būdu ir patirti sąlytį su tūkstančiais kitų neuronų. Šie sąlyčio taškai, Kachalio pavadinti „ataugomis“, yra sinapsės. Gyvūnų tyrimai parodė, kad jų veikla gali būti sustiprinta, netgi kad jų gali daugėti mokymosi proceso metu ir kad tas daugėjimas gali būti ilgalaikis.


Šių tinklų, turinčių milijonų milijardus jungčių, kombinatorika yra neaprėpiama! Tai kas gi yra prisiminimas šiose neuronų džiunglėse? „Tai konkreti neuronų tinklų ląstelinio suaktyvinimo priežastis“, – atsako Seržas Liarošas. Konkrečiau kalbant, kiekvienas jaunojo Marselio pojūtis suaktyvina tam tikrą smegenų dalį. Įtraukiamas visas neuronų tinklas. Šios percepcijos sustiprina šio tinklo mazgus – sinapses. „Kiekvieną prisiminimą atitinka tinklas, kurį reikia suaktyvinti tam, kad prisiminimas iškiltų,“ – teigia Seržas Liarošas.


„Kai tiriama nesudėtinga atmintis, pavyzdžiui, tokio bazinio organizmo kaip jūrinės sraigės vengimo refleksai, mes labai gerai suprantame, kas vyksta, – sako amerikietis Erikas Kandelis, 2000 metų Nobelio premijos už mediciną laimėtojas. Tačiau sudėtingesnius dalykus, tokius kaip uoslę, labai daug aprėpiantį jutiminį gebėjimą, kartais veikiantį kartu su rega, jau sunkiau paaiškinti. Mes tiksliai nesuprantame, kaip visa tai apdorojama hipokampo lygmeniu.


Hipokampas! Jau pusę amžiaus atminties specialistai suka galvas vien tik dėl šios giluminės smegenų struktūros. Kaip dažnai atsitinka, viską atskleidė klinikinis atvejis. Jaunam amerikiečiui, sirgusiam epilepsija, 1953 m. buvo pašalintas hipokampas ir dalis smegenų smilkininių skilčių, manant, kad ši operacija padarys galą jo ligos priepuoliams. Tačiau nuo tada jaunuolis tapo laiko kaliniu: jo apirę prisiminimai sustingo laikotarpyje iki operacijos. Jo intelektiniai gebėjimai nebuvo pažeisti, tačiau šis žmogus nebepajėgė įsiminti naujos informacijos ilgiau nei kelias sekundes. Be atminties neįmanoma kurti ateities.


Psichologė Brenda Milner sugebėjo įrodyti, kad jo amnezija nebuvo absoliuti: jaunuolis žinojo, kad jo tėvai mirę ir kad Kenedis buvo nužudytas, be abejo, suvokdamas šių įvykių emocinį krūvį. Jis taip pat išmoko perpiešti piešinį, matydamas jį veidrodyje – tai gebėjimas, kuris mobilizuoja pasąmoninę atmintį. Tačiau po dešimtmečius trukusių konsultacijų jis vis dar nesugebėjo atpažinti Brendos Milner!


Šio jaunuolio ir eksperimentinės psichologijos tyrėjų dėka pažintiniai mokslai išskiria įvairius atminties tipus, tarpusavyje siejamus smegenų jungčių, kurias dar reikia įvardyti. Viena vertus, jie išskiria trumpalaikę arba darbinę atmintį, kita vertus, – ilgalaikę. Šioji gali būti implicitinė (kitaip – procedūrinė). Ji mums leidžia „nesąmoningai“ minti dviratį arba jaunuoliui amerikiečiui piešti priešais veidrodį. Ilgalaikė atmintis gali būti ir eksplicitinė (sąmoninga). Dar didesnis subtilumas – kad remdamiesi šia eksplicitine atmintimi nesumaišome, kas yra reikšminga (žinojimas: Kombrė netoli nuo Germanto), o kas – epizodiška (asmeninė istorija: sekmadienio rytą užsukdavau pasveikinti tetos Leoni).


Siekdama geriau apibrėžti šią autobiografinę atmintį, Fransiso Estašo (Francis Eustache) komanda apklausė 65-erių metų moteris apie jų praeitį. „Kad ir koks senas būdavo iškilęs prisiminimas, prisimenamo gyvenimo laikotarpis, visada būdavo suaktyvinamas hipokampas“, – pažymi tyrėjas. O sausainis „madlena“, koks jo vaidmuo? Tai raktas, be kurio praeitis taip ir liktų prarasta: „O ar jį aptiksime prieš mirdami, ar neaptiksime – lemia atsitiktinumas.“ – rašo Prustas. Jo pasakotojui ne vieną kartą pasitaikė proga pasukti šį raktą: Germante suskeldėjęs grindinys sukelia jam mintis apie Švento Marko aikštės Venecijoje nelygias plokštes. Arba šaukšto skambtelėjimas nuneša jį į miškelį, ties kuriuo kadaise sustodavo jo traukinys.


Tyrėjai labiausiai domėjosi kvapais. Laikoma, kad daugiausia jų galioje yra atverti „tas mūsų metų aukštumoje stovinčias vazas“, kaip rašo Prustas, kur slypi tiek praeities jutimų. Aromachologija (uoslės psichologija) siekia apibrėžti jų vaidmenį atgaivinant senus prisiminimus. Laboratorijoje atliekant atminties testus, kuriuose kvapai susieti su skaičiais, vaizdais arba veiksmais, kvapai nėra labai reikšmingas rodiklis. O eksperimentinės psichologijos atstovas Alenas Ljori (Alain Lieury, II Reno universitetas) įtaria, kad ne tiek kvapas, „kiek madlenos vaizdas buvo lemiamas“.


Džono Eigltono (John Aggleton) ir Luizos Vasket (Louise Waskett) iš Kardifo universiteto atliktas tyrimas Jorko miesto Vikingų muziejuje vis dėlto įrodo kvapų galią iššaukti prisiminimus. Ekspozicijoje su kiekvienu pateiktu vaizdu – žemės, apdegusio medžio, mėsos – buvo susietas tam tikras kvapas. Po šešerių metų atlikta apklausa parodė, kad muziejuje apsilankiusiems žmonėms davus pauostyti tų pačių kvapų, jie įstengė prisiminti daugiau ekspozicijos detalių nei davus jiems pauostyti kitų kvapų ar iš viso nepateikus jokio kvapo.


Tokie stebėjimai iš tiesų nepaaiškina „prustiškojo fenomeno“, kuris apima stiprių senų prisiminimų, kuriuos lydi emocijos, prikėlimą. Simonas Ču (Simon Chu) ir Džonas Daunsas (John Downes) iš Liverpulio universiteto tyrė šešiasdešimtmečius, kuriems davė uostyti kvapų arba pateikė žodinių ženklų ir prašė jų apibūdinti praeities patirtis, kurios jiems ateidavo į galvą. Žodžiai iššaukdavo prisiminimus iš apklausiamųjų praeities, kai šie buvo 11–25 metų, o reminiscencijos, sužadintos kvapų, siekdavo jų ankstyvąją vaikystę – tą amžių, kai ragaujame „madlenas“.


Taigi apibendriname: jaunasis Marselis – keliame hipotezę, kad Prustą įkvėpė tikri atsitikimai – sekmadieniais kramsnoja „madleną“ pas savo tetą. Ši daugybę jutimų apimanti patirtis Marselio smegenyse pavirsta neuroninėmis jungtimis perduodamu pliūpsniu, apimančiu ir elektrocheminius reiškinius, ir proteinų gamybą, kuris stimuliuoja ir ilgą laiką stiprina tam tikras grandines. Jos ir sudarys prisiminimą, „saugomą“ hipokampe. Praėjus dešimtmečiams, užmirštas skonis iš naujo suaktyvina šį apleistą tinklą, iš pradžių sukeldamas emociją be objekto, kuri neuronų pinklėse vis dėlto – o stebukle! – suranda savo ištakas, nutiesdama tiltą tarp vis dar gyvos meilės motinai ir iš naujo atrastos meilės jau mirusiai tetai. Visa kita – literatūra: „(…) visas Kombrė, ir jo apylinkės, – visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestas ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio.“


Pagal Lemonde.fr parengė Aušra Gudavičiūtė



iRomano ištraukos – iš Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“ – Vilnius, „Vaga“, 1979. Iš prancūzų kalbos vertė Aldona Merkytė.


Bernardinai.lt


Atgal į: Apie atminties metamorfozes