Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-09-27

Virginija Dičiūtė.Kūriniai, skaityti Gi sodyboje,

Publikuota: Kita

 


 


Tiesiog būti


 


            Kaži kokia paslaptis pas dėdiną traukdavo visų aplinkinių namų vaikus. Jos namuose jų būdavo ir būdavo, o ir aš pati praleisdavau pas dėdiną valandų valandas. Tiesą pasakius, net nelabai prisimenu, ką ten veikdavome ir ko ten eidavome. Tiesiog dėdina buvo kitokia ir kažkodėl su ja buvo gera, įdomu.


            Dėdina buvo mano senelio brolio našlė, todėl ją taip vadinome. Gyveno ji mano senelių, pas kuriuos augau, kaiminystėje. Jau labai sena, sudžiūvusi, sunkiai vaikštanti. Turėjo daržiuką, vištų, triušių, šunį, visuomet pas ją gyveno ir kačių. Gal dėl negalios, skurdo ir neperdidelio pedantiškumo namai buvo nešvarūs ir ne itin tvarkingi. Iki šiol ironiškai nusišypsau pažiūrėjus kokią nors mikrobofobinę reklamą, kokių dabar vis daugėja - jokie mikrobai tuomet nei dėdinos, nei mūsų neįveikė.


            Ką gi veikdavome pas dėdiną dienų dienas? Žaisdavome, padėdavome darže, klausydavomės jos pasakojimų apie Prancūziją. Gal visa paslaptis ir buvo toji Prancūzija? Dabar ranka pasiekiamos ir dar tolimesnės pasaulio šalys, tačiau kai buvau maža, Prancūzija buvo trijų muškietininkų iš Diuma romano bei grafo Montekristo kraštas, ne kiek neartimesnis už Eldoradą ar Utopiją. Kad tenai įmanoma bus kada nors nuvažiuoti, man net nešaudavo į galvą. Pasakų šalis. O dėdina - kažkokiu būdu atėjusi pas mus iš tos pasakos. Niekad nepamiršiu ant sienos kabančios jos vestuvių nuotraukos. Tolima ir nepaprasta elegancija, nepažįstamo pasaulio paveikslas. O nuometas, nuometas - neperdedu, kokiu penkių metru ilgio ir užtat nešti jį turėjo dvejetas vaikučių.


            Matyt tokia jau Lietuvos dalia - nepirmąsyk turi jos vaikai pritrūkę duonos eiti ieškoti laimės tolimuose kraštuose. Patys drąsiausi. Negi nereikia drąsos keliauti į svetimą kraštą nemokant nė vieno žodžio svetima kalba? Dėdina irgi buvo iš tokių drąsuolių praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Jai pasisekė - pateko dirbti į šeimą, kuri ją pamilo. Kažkokiame kaime netoli Paryžiaus ji tvarkydavo aštuoniolikos kambarių rūmus - kasdien po kambarį, o apėjus visus - vėl iš naujo… Ir prancūziškai išmoko savotišku būdu - kartodama šeimininkų jai sakomas frazes.


            Parvykusi atostogų į Lietuvą susitiko būsimą vyrą, vėliau jis atvažiavo pas ją į Prancūziją ir įsidarbino pas tuos pačius šeimininkus. Netrukus jie susituokė ir pasilikimo perspektyvos Prancūzijoje buvo nuostabios - tereikėjo padėti bevaikiams šeimininkams sulaukti saulėlydžio, o už tai jiems buvo pažadėti namai ir turtas. Nedaug truko, kad ir mano senelis būtų atvažiavęs pas juos (kur tada būčiau gimusi aš?). Bet viską sujaukė prasidėję senelio brolio negalavimai. Priežastis aiški - jam netiko klimatas. Ir išeitis viena - grįžti į Lietuvą. Norėjo grįžti vienas, bet meilė buvo stipri - išgyvenusi užsienyje vienuolika metų su juo grįžo ir žmona. Nežinojo, kad netrukus laukia karas, okupacijos ir kuklutis gyvenimėlis sovietmečiu su keturiais vaikais ir romantiškais prisiminimais.


            Dėdinos vyro nebeprisimenu, teturiu tik jos atiduotą jo natų aplanką. Jis grojo akordeonu ir mandolina, vadovavo ansambliui. Kai atsiverčiu natas, išsyk pakliūnu į kažkokį kitą pasaulį. Jame gyvena Hitleris, Marlena Dytrich, skamba fokstrotai ir tango.


            Jų nebėra, bet dabar aš pati vakarų Europoje pabuvojus, rodos, tiek daug norėčiau jų paklausti. Kaip jie ištvėrė tą savo kitoniškumą absurdiškoje sovietinėje santvarkoje, nykioje provincijoje? Juk užsieninė patirtis pakeičia žmogų negrįžtamai. Taip, žinau, kartais slapta nuo vaikų pasikalbėdami prancūziškai, kartu pasidalindami savo “svetimumu”…


            Gal ir mylėjome dėdiną už tą savotišką kitoniškumo antspaudą. Už tai, kad visai netaip kaip daugelis mūsų artimųjų, ji skaitydavo knygas ir žurnalus, gyveno senovinės statybos name aukštomis lubomis, augino daug gėlių ir kantriai mezgė. Mūsų nebarė ir nieko nemokė, bendravo kaip su lygiais, kartu žaisdavo nutrinta paprastutį stalo žaidimą, kurį vadinome “ričiu-račiu”, kuris kažkodėl jai patiko net labiau, negu mums… Aš nežinau, tikrai nežinau, kodėl ateidavome pas ją tiesiog pabūti šalia, kodėl po daugelio metų vis dar norisi apie tai prisiminti ir rašyti. Tiesiog būti šalia ir viskas. Kokia buvo jos paslaptis, turbūt težino tik mano vaikystėje likusi, kaip drabužėlis išaugta siela, kuri kažką gražaus, gero ir tikro buvo atpažinusi.


 


 


 


Rabi Saliamonas


 


 


 


            Prie mano kambario studentų bendrabutyje durų bolavo kažkoks vokas. Kas gi galėtų rašyti? Administracija rašė, kad mano diplominio darbo vadovas šįvakar su manim nori susitikti.


            Atsidusau iš sielos gelmių. Aš su rabi Saliamonu susitikti visiškai nenorėjau. Ką galėjau jam pasakyti, kaip į akis pažiūrėti? Šiandien visą dieną praleidau susitaikymui su pralaimėjimu, kuris grėsė man finansiniais ir moraliniais nemalonumais. Bet susitaikiau, nes kas gi man beliko? Iki diplominio darbo įteikimo buvo likę vos porą dienų ir aš jo neparašysiu. Tikrai. Kaltas atidėliojimas, nesusikaupimas, tinginystė, kas tik norit, man jau visiškai tas pats. Troškau apie tai nebegalvoti.


            Tačiau į susitikimą neiti negalėjau. Garbusis senasis rabinas, kurio pavardė angliškai Saliamonas, ateis ir manęs lauks. Privalau gerbti bent jau jo žilą galvą ir, pagaliau, atsakyti už savo veiksmus. Tad po keletos valandų teks eiti.


            Susitikimas buvo nejaukus. Ką galėjome vienas kitam pasakyti? Per visus mokslo metus taip ir nesugebėjau nueiti pas jį konsultacijos. Bet kartą bandžiau, labai gerai prisimenu. Nuėjau iki pat auditorijos durų, bet taip ir neišdrįsau jų praverti. Paskui grįžau namo ir ilgai verkiau suprasdama, kad ne rabi čia kuo nors kaltas, bet lietuviškieji profesoriai su savo a priori neigiamu požiūriu į studentą. Neišdrįsau prieiti ir ko nors paklausti, nors profesoriaus Normano Solomono kas savaitę iš tolo klausydavausi žydų filosofijos paskaitose. Ir jis manęs neieškojo ir nekalbino.


            „Tai kas gi atsitiko?“ – paklausė, kai nuostabioje vėlyvo pavasario vejoje susėdome ant plastikinių kėdžių. „Neparašiau diplominio“ – atsakiau trumpai, tetrokšdama, kad ši egzekucija kuo greičiau baigtųsi. „Visiškai nieko neparašei?“ – „Ne, parašiau kokį dešimt puslapių…“ – „Tai kur jie?“ – „Kompiuteryje…“ – „Noriu juos pamatyti!“


            Rabi Saliamonas nuėjo skaityti vakarinės paskaitos. O, jis, be abejonės, turėjo ką pasakyti! Profesorius buvo jau senas, gal kokių aštuoniasdešimties metų, vienintelis iš mūsų dėstytojų dėvintis šlikę ir kažkodėl keliantis nenusakomai didelę pagarbą. Jis išmanė Talmudą ir filosofiją, taigi jo pavardė nepaprastai jam tiko.


            Nubėgau spausdinti savo varganų dešimties puslapių. Reikalas beviltiškas, bet kas beliko… Vakarėjo, temo, aš nusiaviau batus ir vaikštinėdama po rasotą žolę laukiau, kol tarpdury pasirodys liesutė, balta rabi figūra. Viskas vyko tarsi ne su manim, atrodė, kad iš šalies beveik abejingai tiesiog stebiu, kuo viskas baigsis.


            Dėstytojas įsivedė mane į tamsią dvaro, kuriame buvo įsikūręs mūsų studijų centras, menę ir susikaupęs ėmė skaityti. Pagaliau tarė: „Tavo rašinys ne šedevras, bet nėra jis ir labai blogas - be abejonės tu gali jį užbaigti.“ – „Negaliu,“ – atsakiau. –„Esu visiškai išsekusi ir visai nebeturiu jėgų.“ Rabi įdėmiau pažiūrėjo į mane: „Tau tiesiog reikia išsimiegoti.“ Po šios jo pastabos supratau kodėl būtent žydai pradėjo psichologijos mokslą. Jie neatskiria žmogaus sielos nuo kūno, mato žmogų, kaip visumą. Tačiau netikėjau, kad čia gali padėti paprastas išsimiegojimas – blogai jaučiausi jau keletą dienų ir nemiga nesiskundžiau. Kažką sumurmėjau apie tai, kad apskritai esu nevykėlė… „Na, jei jau čia pakliuvai, vadinasi kažką gyvenime esi nuveikusi.“ O tas „čia“ buvo Oksfordo universitetas. Taip, iš Dievo malonės ir nevertai buvau pakliuvusi… Paskui rabi beveik valiūkiškai pasakė dar vieną auksinę frazę: „Padaryk darbą ir tuomet jauskis nevykėle kiek tik nori…“ Jis daug kalbėjo, aiškino, ką turiu rašyti ir pastatė mane į tokią padėtį, kur buvo kvaila nepamėginti dar kartą. Bet jėgų, Dieve, visiškai neturėjau jėgų…


            Išėjome į vėlyvą gegužės vakarą. Aplink kvepėjo žiedai. Pasiguodžiau rabi, kad labiau širdis trokšta gėrėtis pavasariu, nei džiovinti smegenis prie mokslų. „Bus laiko ir gamtai, tik užbaik darbą.“ - Saliamonas šypsojosi lyg neštųsi kažkokią gražią paslaptį… Paskui įsėdo į savo automobilį ir man truputį suspaudė širdį pagalvojus, kad jis grįžta, ko gero, į tuščius ir tamsius namus, nes tik prieš keletą mėnesių buvo mirusi jo žmona. „Nieko tokio, po kelių metų galėsi tiesiog pasakoti, kaip viskas buvo…“ – atsisveikino profesorius.


            Užmigti neskubėjau. Klausiausi muzikos ir nardžiau po gausius dienos įspūdžius. Pagaliau panirau į gilų ir saldų miegą.


            O iš ryto atsitiko stebuklas. Atsibudau nepaprastai žvali ir pilna jėgų – to niekaip nebuvau tikėjusis. Be abejo, kažkokie senojo rabino žodžiai padarė tą stebuklą, nes žodžiai turi nepaprastą jėgą. Nuo to laiko nepajudinamai tikiu, kad ir Dievas viską sukūrė ir palaiko kažkokiu tik jam žinomu Žodžiu.


            Man reikėjo tik dar trupučio laiko, kurį administracija geranoriškai parūpino. Viskas baigėsi gerai. Aš netgi nustojau bijoti lietuvių profesorių ir ėmiau oriai kovoti už savo ir kitų studentų teises. Ir viskas tik išmintingojo rabi Saliamono dėka.


 


Atgal į: Virginija Dičiūtė.Kūriniai, skaityti Gi sodyboje,