Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-09-28

Mari Poisson. Kaip romanas

Publikuota: Kita

Mano gyvenimas tarsi romanas. Paveldėtas romanas. Ne nuosavas, ne pirktas, ne skolintas iš viešosios bibliotekos. Visos idėjos man atiteko iš mano tėvų ir protėvių. Ilgai tikėjau, kad negaliu pradėti kurti ko nors visiškai savo, autentiško. Negaliu, galvojau, nes privalau tęsti ir tęsti pradėtąsias temas, numatytąsias linijas, o paskui viską tvarkingai perduoti savo vaikams ir vaikų vaikams kaip amžinąjį palikimą.


Aš ir tęsiau. Tęsiau tol, kol vieną gražią dieną mano pagrindinė herojė, man nė neįtariant, tapo visiškai nepriklausoma, laisva nuo manęs, nuo mano giminės, mano kultūrinės tradicijos, mano protėvių palikimo ir net savo pačios vaikų. Staiga ji pasielgė visiškai netikėtai. Ji pasipriešino. Aš daugiau nebetęsiu, pasakė. Tęsk, kad nori, tęsk, jei matai prasmę, pridūrė. Aš išvažiuoju, sako. Ir išskrido į Londoną. Be mantos, be pinigų ir net nepranešusi mano mamai. Tiesa, ji vis dėlto turėjo su savimi tą seną rožinį lagaminą su miegmaišiu, jei kartais tektų nakvoti gatvėje… Į mažą juodą rankinuką, kurį visada nešiojo pakabinta ant siauro odinio dirželio skersai krūtinės, buvo atsainiai įsimetusi pasą, dantų šepetuką ir vienpusį lėktuvo bilietą.


Aš, žinoma, persigandau. Juk vis dar negalėjau jos net įsivaizduoti atskirai nuo savęs, tapatinau ją su savimi, nepaleidau. Maniau, kad ji dar nesubrendusi, per jauna būti nepriklausoma. Dabar ji tikrai žus, galvojau. Žus! Dieve, galvojau, juk jei ji, mano pagrindinė herojė, žus, ateis natikėta mano gyvenimo romano pabaiga. Bet ji nežuvo. Anaiptol. Iš Londono pradėjo siuntinėti keistus narsius elektroninius laiškelius, panašius į esė, kartais pasikalbėdavo su mano dukra per Skype.


Ji ėmė gražiai, įdomiai ir romantiškai gyventi. Be reikalo bijojau.


Šiemet, tiesa, pirmą kartą trumpam buvo grįžusi į Lietuvą rugsėjo pabaigoje. Tai buvo baisu! Ne tas žodis - tai buvo tragedija, nes jai visiškai nebetiko Lietuvos klimatas. Akių vokai ištino, pakraščiai paraudo, apsibėrė mažyčiais skausmingais leptoidiniais taškeliais, panašiais į tuoj tuoj beatsiversiančias smulkias žaizdeles. Ją ėmė krėsti neapibrėžtas šaltis, koks krečia sergant maliarija, apniko sloga ir vienu kartu suskaudo visi dantys. Jos kūnas pasidarė tarsi būtų sudaužytas, tapo sunkus, beveik nepakeliamas. Skaudėjo raumenis, kaulus, gėlė nugarą.


Noriu namo, pasakė nusiminusi. Ir aš jos pasigailėjau. Keliauk, pasakiau. Aš vis tiek tave myliu labiau už viską savo gyvenime, pasakiau. Ji nusišypsojo, bet nieko nepasakė,- akys buvo sklidinos sklidinos vos besulaikomų ašarų. Neverk, pasakiau. Nebijok. Aš skrisiu kartu ir visur tau padėsiu. Ji ir vėl nieko neatsakė. Be jokių žodžių paėmė mane už rankutės lyg būčiau  šešerių ir mudvi išskridome atgal į Londoną. 


Lėktuve ji man leido sėdėti prie lango ir padėjo užsisegti saugos diržą. Ji buvo man gera. Tarsi mamytė. Mes rašysim antrą mūsų romano tomą, gerai? Ji šypsojosi. Aha, atsakiau nusiraminusi. Buvo rugsėjo 23. Vakar buvo mano gimtadienis.  


Atgal į: Mari Poisson. Kaip romanas