Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-11-02

Sara Poisson. Laiskas seseriai Mari Poisson (apie romyjima)

Publikuota: Kita

Miela sese! Puella vera!


 


Atvirai sakant, Tavo smagus, mano gyvenime vienas smagiausių laiškų, sujaukė mane ir sugraudino. Gali būti, kad kažkas mus naudoja pagal pusiausvyros dėsnį, ir dėl to mes amžinai banguojame, jei tik sykį išdrįstame pajudėti iš mirties taško. Vos tik įsibėgėjame juoktis iš širdies, tuojau pat įsijungia saugiklis: „Na, tai tikrai ne į gera“… Po švenčių, kuriose nevengiu linksmintis, beveik visada paslapčia bent truputėlį paverkiu, spaudžiama kažin kokio ilgesio… Galbūt mane slegia tai, kad šventės, kuri visada yra daugiau ar mažiau karnavalas, metu, visada jaučiu savo svetimumą prisiimtam vaidmeniui, kaukei? Suprantu, kad tai yra savotiškas gobšumas: užuot tenkinusis vienu tiesos (arba Platono „kosminio gyvūno“) fragmentu, kuris visiškai neprieštarauja tiesai, kaip visumai, aš geidžiu tos tiesos daugiau nei man josn siūlo konkretus momentas – tarytum vienu metu geisčiau tokio tiesos gabalo, kurio nepajėgčiau apžioti… Manau,  kad tai yra kažkas panašaus į meilės kančią, miela Mari.


Taip nutiko ir su Tavo laišku, kuriuo taip džiaugiausi. Iš mano sąmonės ar pasąmonės dugno sukilo prisiminimų drumzlės, tarytum net kažkokie blizgūs burbulai, pilni šiek tiek nuodingų dujų… Kažkoks progresistas per kažkokią paskaitą yra aiškinęs, jog žmogui pavojinga kad ir mintimis grįžti į savo praeitį, nes jam ankšta joje lyg ankštuose drabužiuose – dėl to žmogus neišvengiamai sutrikdomas, ir tokio atsigręžimo į praeitį metu patirti suvaržymai nubraukia net ir tai, kas tuose prisiminimuose galėtų būti gera… Aš, Mari, staiga kažkodėl prisiminiau… tik nesijuok, nes iš tiesų tai graudu… mūsų varškę, tą pačią, kurią anomis dienomis valgydavome su cukrumi ir kakava. Arba su cukrumi ir cinamonu. Pameni tą varganą, o tada mums karališką, pavėsinę, kurioje dideliais aliumininiais šaukštais iš emaliuotų dubenėlių kabindavome šviežiai nusunktą, pačią skaniausią gyvenime varškę? Ar Tau ji buvo tokia pat skani, kaip ir man?.. Kas dabar pasakys? Buvai man tada visa pana, kvepėjai miestu, Tavo suknelė man visada atrodė šventinė, pavydėjau Tau krūtinės ir net apžėlusių pažąstų, kurios mane versdavo jaustis nepilnaverte, kai Tu vakarais rengdavais miegoti… Mylėjau Tave, tikėjau, kad Tu žinai, kokia varškė skaniausia, tiksliau: pažįsti, kuris skonis labiausiai dera prie žmogaus, prie merginos, kuri mums reikštų geriausią mūsų būties išraišką, kuri geriausiai dera prie mūsų abiejų… Tikėjau, kad jau esi pažinusi būtiną, reikalingą ir palaimintą varškės skonį!!! Nepaisant šito, paslapčia, savo viduje, buvau gundoma ištirti ir kitą skonį, padaryti tai savarankiškai, o jei reikės, jei to reikalaus mano meilė ir pagarba Tau, savo sesei, padaryti tai slapta, kad Tu niekada nesužinotum, jog susikūriau kitus nei Tavo gerumo, skonio, netgi grožio kriterijus! Manau, kad mylėjau Tave. Ir ant šios meilės altoriaus aukodavau savo susikurtas meilės kančias. Galbūt tai reiškė, jog manyje bunda rašytoja, keista svetimtautė, kuri pati sau susikūrė savo tautą, o jei būsime kulklesni – pašaukė šią tautą iš kokio nors paralelinio gyvenimo, platoniškų eidų karalijos?


Pamenu, jau tada man sunku būdavo apsispręsti, kokią varškę man valgyti, Tau matant – be priedų ar su priedais, nes, suvokiau, ji buvo skani visokia, ir norėjosi neprarasti nė vieno iš visų galimų jos skonių! Tai buvo mano pirmosios didžiųjų apsisprendimų repeticijos! Regis, išgyvenau net tam tikrą beveik fizinį akimirkos skausmą, kuris vėliau mane lydėjo visada, kai nenorėjau prarasti nieko, nors buvau verčiama rinktis ką nors vieną iš dviejų ar daugiau… Tarkim, man ir dabar dažnai nesinori prarasti sakinio, kurį iš būtinybės keičiu kitu sakiniu: kartais jaučiu, kad norčiau išsaugoti juos abu, nors jie panašūs kaip broliai… Galbūt dėl to panašumo kartais ir nenoriu ko nors atsisakyti? O gal tai – specifinis moteriškas bruožas?  Juk mes abi esam susidūrę su tuo nuolatiniu daugelio moterų vidiniu nenoru riboti savo kalbą, cenzūruoti save iš vidaus. Jos, moterys, jauča savy nenumaldomą norą vieną po kito lieti vienas kitą tikslinančius sakinius, užuot pasakius vieną iš jų ir prie jo nebesugrįžus! Jos gina kiekvieną savo išsakytą ar net neišsakytą sakinį tarsi jis būtų gyvas ir jo atsisakyti joms reikštų jį tiesiog nužudyti! Tarsi sakinys būtų koks kūdikis!


Atvirai sakant, šis „moteriškas“ kalbėjimo ir gyvenimo stilius, kažkuo primenantis kai kuriuos muzikos stilius ar dainas (juk ir jose yra tokie kartojimus atitinkantus priedainiai, kartais su nedidelėmis variacijomis), man buvo didžiulė pagunda! Tačiau susidūriau su tuo, kad vyrus, kurie man buvo bent kiek artimesni, labiau erzino ne mano kategoriška nuomonė, o būtent tas nenoras ar nesugebėjimas apsispręsti, rinktis kažką iš keleto, sirgti už kurią nors vieną komandą ir panašiai! Moters neapsisprendimas, kažkoks beveik nesąmoningas tarnavimas gyvybei, užuot tarnavus kokybei, formai, kategoriškai apibrėčiai, vyrus siutina. Tokią moters poziciją jie išgyvena kaip pasibjaurėtiną beformiškumą, nestilingumą. Bobiškumą!


Vieną sykį pakelės kavinėje mane pribloškė, kai vienas šių vyrų įniršo dėl to, kad ilgiau nei įprasta rinkausi patiekalą! Tai buvo beveik neapykanta! Kitą gi siutino tai, jog visada gindavau savo kritikus – šalia to, kad tai, kas jų parašyta, jau būdavau sukritikavusi! Vienas vyras, kuris kažkada tarėsi mane mylįs, netgi yra sakęs: Tu neturi savo nuomonės. Ir dar jis sakė, kad šalia manęs jaučiasi impotentas, nes manęs nėra nuo ko ginti! Mat aš, kur buvus, kur nebuvus, vis puldavau ginti tuos, kurie mane puolė ar tuos, nuo kurių prieš akimirką gyniausi pati… O juk gyniau, kaip man dabar atrodo, iš kažkokio instinktyvaus siekio išsaugoti patį prieštaravimą ir kritiką kaip tai, kas yra gyva ir ne tik turi teisę egzistuoti, bet iš esmės puoselėja ir pačią gyvybę!…


 Štai kokias drumzles ar vėją atmintyje, kuri jau atodė kaip ilgam nurimusi dykuma, sukėlė prisiminimas apie varškę!..


Dar prisiminiau, kaip vieną vasarą mes atradome žolėje kurmį – jis buvo tarytum gyvas, o  mes netgi tikėjome, jog jis tik atrodo negyvas… Išgyvenau tą kurmį nelyg šventą auką, vaizdavausi, kad jis tik dėl mūsų negyvas, kad jis žuvo dėl to, kad jam kažkodėl norėjosi pasirodyti mums… Kad išlindo į dienos šviesą, peržengė jo pasaulyje jam uždraustą ribą, tarytum nusidėdamas, ir dėl to žūdamas dėl aukštesnio, daugeliui nesuprantamo tikslo! Įsivaizduok kurmį-Prometėją, sese! Iki šiol prisimenu jo švelnų kailiuką, kietas, mano manymu, nelabai dailias letenėles, kurių didžiausia vertė buvo tai, kad leidosi pamatomos – tapo mums netikėta naujiena, kuri man  pabrango dėl to, kad už ją buvo sumokėta tokia didelė kaina – gyvūnėlis turėjo žūti!  Kai laidojome tą kurmį, jaučiausi lyg dirbčiau šventą darbą, pagerbčiau tą auką, kuri buvo paaukota dėl to, kad nuo šiol žinotume, kaip atrodo kurmis, tas keistas mažutis tamsos gyvūnėlis… nenorėjau patikėti, kad jis neturi akių, tada ir nepatikėjau! Man buvo mieliau tikėti, jog žmonės tiesiog dėl savo neišmanymo nepajėgia pamatyti jo mažučių akyčių… Ir tai buvo vienas iš pirmųjų mano keistų tikėjimų, beveik erezijų. O galbūt tai buvo maištas, nesąmoningas priešinimasis nusistovėjusiai nuomonei, aprobuotoms žinioms. Ar tai buvo archajiško būsimos protestantės maišto aidas? O gal – mokslininkės protesto atavizmas? Kas, pagaliau, aš tada buvau labiau – puella mala ar puella vera?


 Na štai, rašau Tau dabar antru prisėdimu. Tiesą sakant, kol sukau galvą ties pastaruoju klausimu, mano galvosūkius teikėsi pertraukti vienas Žiogaičiams ir Tavo sesei Sarai svarbus asmuo. Jis pasirodė būtent tą akimirką, kai šis kategorijų trejetas – gera, bloga ir tikra mergaitė – yra gana gudrūs spąstai, gal net egzisgtenciniai spąstai. Iš to, kaip gražiai bandai atskirti blogą nuo tikros ir tuo pat metu išlaikai jas mistinėje prieštaravimo vienovėje, sprendžiu, kad Tu pati labai gerai žinai, apie ką galvoju, kalbėdama apie egzistencinius spąstus. Juk mes žinome tam tikrą mąstymo ir gyvenimo praktiką, kurioje gėris ir blogis nėra atskirti arba yra sąlygiški. Prisimenu mūsų pokalbį apie Rusijos jurodivus, nuogus šventuosius. Apie tam tikros kategorijos šventumą, kurį galėtume grubiai pavadinti paradoksaliu. Įsivaizduoju, kaip kai kas iš tų, kurie skaitytų mūsų laiškus, pamanytų: na žinai, ogi šitai Mari turbūt pasimaišė protas!  Kaip ji – ta, kuriai mokytojas yra Kristus – gali sąmoningai, planuotai būti bloga mergaite ir tuo netgi didžiuotis! Tai štai, sese, žinok: tiek, kiek Tu pati didžiuojiesi savimi, padaugink dvigubai – tiek aš didžiuojuosi Tavimi, puella vera! Ir esu tikra, kad šią akimirką tiek Kristus, tiek Buda, tiek Olės Rūstusis Erelis – Tavo, o vadinasi – ir mano, pusėje!


Tai štai, šitaip man Tavimi besididžiuojant, pamačiau, kad už lango šmėkštelėjo kažkas, kas man buvo labai panašus į vyrą… Akimirką pasijutau išsigandusi, kad tai gali būti kas nors iš policininkų, ir tas Kas Nors mane vėl ilgam laikui išmuš iš vienu metu saldžių ir aštrių apmąstymų, kurių skonis šiek tiek atitiktų kraujo skonį – būtent tokiu būdu mąstyti, kaip Tu žinai, aš taip mėgstu… Tačiau, išgirdusi rankenos klebenimą, supratau, kad tai ne kas kita, o Albinas, apie kurį Tau esu šiek tiek užsiminusi telefonu. O kaipgi būčiau galėjusi neužsiminti? Mano vienkiemiui prabanga ne tik jauna mergina, ne tik policininkai, bet ir šešiasdešimtmetis vyras, kuris, be viso kito, yra dar ir akordeonistas. Arba – buvęs akordeonistas: Albinas yra sakęs, kad nebeprisimena, kada paskutinį sykį grojo. Ir į vienkmiemį Žiogaičiuose jį atviliojo ne šaip sau kas nors, o, pasakyčiau, Kito Garso alternatyva, kuri užbūrė Albiną taip, kad jis paliko sostinę ir atsikraustė į sodybą, kurią paveldėjo po savo bevaikės tetulės mirties. Tas Kitas Garsas, arba, sakyčiau, garso gausa, sklido iš avilio, ir ji taip pranoko akordeono garso transliuojamą garso gausą, kad Albinas pajuto tarytum apreiškimą.


Ir ko gi tas garso gausos apsėstasis Albinas ieškojo mano sodyboje? Kadangi jo vienkiemį supantis žemės sklypas beveik ribojasi su manuoju, jei nekreipsime dėmesio į valstybės žemės juostą pagal jam priklausantį mišką, nenuostabu, kad tas vyras pas mane kartais užsuka. Nepaisant to, kad sykį jam daviau suprasti, jog netikėti vizitai mane kartais gerokai sutrikdo. Kartais būna ir blogiau nei šiandien – ypač karštomis vasaros dienomis, kai ką nors dirbu ir apisnuoginu taip, kad net pati nebenorėčiau savęs matyti veidrodyje, nes ten, be kitko, pamatau, kad mano jaunatviška savijauta gerokai kertasi su raukšlelėmis mano paakiuose ir panašiais dalykais.  Šiuo metu droviuosi savo apsinuoginimų labiau nei paauglystėje, tiesą sakant…


Sutrikdė jis mane ir dabar. Vietoje to, kad baigčiau laišką savo mielajai puella vera, turėjau kalbėtis su tikru berniuku, ir ginti ne ką nors kita, o katinų romyjimą… Tegu jau Dievas man atleidžia, bet Albinas mane taip puolė tarsi būčiau vadas moterų kariuomenės, pasirengusios iškastruoti visus vyrus… Dėl šitokio Albino įkarščio, tiesą sakant, užsidegiau ir aš pati: buvo momentas kai jau buvau vos vos  bepravirkstanti, o paskui akimirka, kai staiga pasijutau, kad kažkuri mano dalis norėtų nusitempti tą senį į savo lovą, ten gerai jį papurtyti, ir po to tęsti pokalbį jau daug ramesnėje, vėsesnėje atmosferoje… O vieną akimirką aš pagriebiau savo pastaruoju metu gerokai apsivėlusį Ozį ir tiesiog grūdau Albinui panosėn kaip įrodymą, jog šis mano katinas, panašiai kaip ir daugelis kitų veislinių katinų, yra ne natūros, o kultūros, žmogaus veiklos produktas. „Ar nemanai, kad šis katinas labiau panašus į gėlę, o ne į katiną?“ – šaukiau Albinui beveik į ausį.


Pretekstas mūsų pokalbiui buvo tas, kad, vos tik atrakinau Albinui duris, tuojau turėjau pulti… grubiai tariant, paskui katino uodegą. Kaip žinai, mano katinas ilgaplaukis, ir jeigu jam laisvi viduriai, tai su jo uodega man bėdų daugiau nei su kūdikiu… Savo katiną kastruoti buvau nuvežusi vos prieš kelias dienas, ir nuo visokių nuskausminamųjų, antibiotikų ir narkozės jo organizmas,  matyt, išgyveno stresą.


Buvau priversta savo kaimynui aiškinti, kad nešukuojamas ir paleistas į laisvę mano Ozis  tiesiog neišgyventų, nes persų veislės katinų plaukai bematant susivelia į kaltūnus, kurie galiausiai gali katiną tiesiog užsmaugti. Aiškinau jam taip pat apie tai, kad nekastruoto katino, purškiančio savo šlapimą ant sienų ir šitaip žyminčio savo teritoriją, neperauklėtum nė žiauriausiomis bausmėmis – gamta šiuo klausimu neperkalbama. Tik po to, kai mano Oziui visiškai paleido vidurius (jis viduriavo kelias dienas po kastravimo), ir buvau priversta numaudyti jį iki pusės (Albinas tuo metu kantriai laukė mūsų virtuvėje), Albinas sušvelnėjo. Galbūt jis tikrai suabejojo, ar toks į gėlę panašus plaukuotas katinas laisvėje pajėgtų pasirūpinti savo higiena taip, kaip ja pasirūpina kiemo katinai.


-                    Ar ir mane reikia kastruoti už tai, kad man patinka antros dienos marškiniai, kurie mano prakaito kvapo pažymėti? – klausė manęs Albinas, ir jo akys, regis, skrodė mane.


-                    Na, gal ne, už tai nekastruočiau, – atsakiau jam, – Tačiau jei imtum purkšti ant sienų, tai vis dėlto tektų imtis kokių nors priemonių, – galų gale ėmiau juoktis, nes man staiga atlėgo.


        Tada staiga prisiminiau laikus, kai man buvo keturiolika ir kaip buvau įsimylėjusi penkiolikametį Artūrą, su kuriuo atostogaudavome toje pačioje sodyboje. Sykį, kai Artūras išėjo žvejoti, įsmukau į jo kambarį ir ėmiausi uostyti jo megztinio pažąstis. Kitaip sakant, nesąmoningai paliudijau, jog esu praktiškai pripažinusi vyriško teritorijos žymėjimo savo kvapu ar smarve teisę.


        O Albinui pasakiau, kad mano Ozis vis dėlto yra tos pačios kultūros produktas, kaip ir prancūziškas sodas – ogi šis vienaip ar kitaip yra tai, kas apkarpyta ar net iškastruota. Ir dar paskui jam priminiau, kad Australijos mokslininkai neseniai paskelbė pranešimą, jog kastravimas yra vienas iš būdų vyrų ilgaamžiškumui užtikrinti. Mat vyro organizmą silpnina testosteronas, kuris slopina imunitetą. Todėl kastruotas vyras, nebegaunantis šio hormono, gyvena vidutiniškai penkiolika metų ilgiau negu normalūs vyrai. Tada Albinas manęs paklausė, ar ilgas gyvenimas yra geras gyvenimas ir apskritai: kodėl kam nors, taip pat ir moteriai, būtų verta gyventi penkiolika metų ilgiau. Pasakiau, kad tikrai nežinau, ar verta. O taip pat nežinau, kodėl avilys, arba žmogaus sukultūrintos bitės, turėtų tarnauti ne tik muzikos instrumentu, bet ir leistis, jog iš jų būtų atimamas medus, o jo vietoje pakišamas kažin koks saldus, gero vardo nevertas tirpalas. Kol Albinas galvojo, ką man atsakyti, iš popierių krūvos išsitraukiau savo recenziją šių metų Nobelio literatūrinės premijos laureato Jeano-Marie Gustave’o Le Clezio romanui „Dykuma“. Šios recenzijos pradžioje kaip tik rašau apie tai, kad žmogus be kultūros – lyg kopūstas be kopūstlapių. Apie tai, kad kai kurie vis dar tebėra įsitikinę, kad prie žmogaus esmės galima prisikasti, vieną po kito nulupant nuo jo tai, ką galbūt būtų galima pavadinti kultūriniais sluoksniais ar kultūrlapiais. Esą šitaip išaiškės, kas iš tikrųjų yra žmogus – tereikia jį apnuoginti, atimti iš jo kultūrinį antstatą ar, teisingiau, išlaisvinti nuo šio antstato. Apie tai savo „Samprotavimuose apie mokslus ir menus“ ir  „Samprotavimuose apie nelygybę“ rašė dar Jean-Jacques Rousseau. Tačiau ką gi iš tikrųjų reiškia nulupti nuo žmogaus jo mentaliteto sudedamąsias – kultūrlapius? Ar ne tas pats, kas kopūsto galvai reikštų nulupti kopūstlapius? Ir ką gi mes pamatytume, juos nulupę? Greičiausiai išvystume, jog lupdami lapus, praradome ir patį kopūstą. Ar ne tas pats nutinka ir žmogui, kai analogiškai „išlaisviname“ jį nuo to, ką įsivaizduojame kaip kultūros nelaisvę? Ar jį nulupę neišvystame gyvulio, žvėries – kad ir labai žavaus, kad ir tokio, kuris pajėgus mus užburti ir kurio mes nuolat ilgimės, nujausdami jį kaip kažką mums labai svarbaus?


          Tai štai, Albinui dar nespėjus atsigauti, pareiškiau jam, kad jis turi teisę į savo akordeoną ir į savo avilį lygiai tiek, kiek aš turiu teisę į katino romyjimą ir į širdperšą – ją dėl šio nusikaltimo gamtai jutau beveik visą savaitę po operacijos, kurios metu mano Ozis neteko vyriškumo. Paskui pacitavau savo recenzijos pradžią ir susigraudinau. Išeidamas Albinas leido sau paglostyti mano plaukus ir net paguosti: „Nesisielok dėl Ozies. Taip reikia“. Padėkojau jam už naują Ozio, tapusio Ozimi, vardą, pridurdama, kad šis vardas nuo šiol bus linksniuojamas kaip ir „neapibrėžtis“.


           Kai vėlai vakare jau gulėjau lovoje, man pasigirdo, kad nuo Albino vienkiemio sklinda vos girdima muzika, labai panaši į akordeono melodiją. Na, ir tada jau susigraudinau kaip reikiant…


           Tiesą sakant, labai saldu graudintis lovoje, skambant akordeonui iš seno viengungio sodybos.


     Bučiuoju.


     Tavo Sara


Atgal į: Sara Poisson. Laiskas seseriai Mari Poisson (apie romyjima)