Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-11-19

Sara Poisson. Laiskas seseriai Mari Poisson (apie Dominykos zuvyte)

Publikuota: Kita

Miela Mari!


 


Kol Dominyka turškėsi duše, pakeičiau vandenį jos vargšei žuvytei, ir tuojau pat sėdau Tau rašyti, nes, galima sakyti, prinokau žuvies temai, kuri mums, manau, svarbi. Ir daug mažiau svarbu, kad ne mano eilė dabar rašyti Tau laišką.


Žuvytę, kuri, berods, yra tolima ešerio, o gal karpio giminaitė, Dominykai padovanojo per jos šešioliktąjį gimtadienį. Laikas greitas: tai buvo prieš septynis mėnesius. Kai tą dieną grįžau namo, Dominyka jau buvo išlėkusi sostinėn. Akvamarino spalvos žuvytę, kuri tarytum tyčia priderinta prie visos mūsų virtuvės spalvos, radau vyno taurėje: mano dukra buvo įsitikinusi, kad ši taurė – pati geriausia vieta jos žuvytei ilgai ir laimingai gyventi. Nieko kito neliko, tik lėkti į parduotuvę bent šiek tiek ilgesniam gyvenimui tinkamo indo. Nuo to laiko žuvytė gyvena talpioje stačiakampėje vazoje.


  Kurį laiką ši vaza stovėdavo virtuvėje ant stalo, ir aš labai mielai čia gerdavau kavą, apžiūrinėdama šios šaltakraujės poisson atspindžius vandenyje ir ant akvariumo sienelių. Kai įsigijau Ozį, tą įsikūnijusią Šventąją Tinginystę, šis beveik visada prie manęs prisijungdavo, dažniausiai neatsisakydamas numalšinti troškulį žuvytės vandeniu.


Tai pernelyg gražu, kad tuo metu galvočiau apie stalo higieną ir kaip tai suderinama su katinu ant stalo. Priekinėmis letenėlėmis,  kurios iš tarpupirščių styrančiais pelenų spalvos plaukų kuokštais man labai panašios į triušio, Ozis pasiremia į vazos kraštą, jo raudonas liežuvėlis lyg klastinga liepsnelė plaka vandenį – purslai lyg karoliai apkimba jo pilką snukelį. Palenkusi pakreipiu galvą ir stebiu, kaip katino snukio vaizdas atrodo iš apačios, įsivaizduodama, kaip jis matomas žuvytei: pasigarbanoję katino pasmakrės plaukų kuokštai kruta vandens paviršiuje tarsi koks Gorgonos galvos gyvatynas… Tiesą sakant, visas šis vandens, ugnies, pelenų, gyvatyno ir žuvies vaizdas man yra tarytum staiga pasivaidenusi pasaulio metafora, kuri beveik svaigina.


Šiaurės Afrikoje, pameni turbūt, kai pasakojau grįžusi, žuvies simbolis yra labai dažnas ir aktyvus, jis visur – ant durų, indų – žymimas, lipdomas kaip ženklas, pritraukiantis turtus, gerą derlių, moterų vaisingumą. Paradoksaliu būdu krikščionybės simboliu tapęs žuvies ženklas yra ne šio, bet kito pasaulio užuomina, ir labiau susijęs ne su visokiomis žemiškomis, o dvasinėmis, negendamomis gėrybėmis.  


Vieną saulėtą dieną, mažaug prieš mėnesį, idilė, arba ant mano virtuvės stalo įsikūrusi pasaulio metafora, liovėsi būti tuo, ką jai buvau paskyrusi. Priežastis buvo žuvelės akis: kai pastebėjau ją neproporcingai išpūstą, jau kitą dieną Dominyka perkėlė vazą su savo dovana ant palangės. „Mane pykina! Prarandu apetitą”, – paaiškino, o aš nebeieškojau, ką galėčiau jai atsakyti. Žuvytei buvo sukurta kažkas panašaus į prieglaudą. Ji nustojo būti grožėjimosi ir džiaugsmo objektu. Nutarėme, kad ji apako, spręsdamos pagal tai, kad beveik visiškai nebereagavo į vandens paviršiuje pabertą ir į vazos dugną besileidžiantį maistą. Nebyliai laukėme, kol žuvytė baigs savo šviesias dienas. Apžiūrinėdama subliuškusį ir parudavusį jos akies burbulą, galvojau apie savo senatvę. Kartais prisimindavau savo skurdžias lyginamosios zoologijos žinias – mokyklos vadovėlio paveikslėlius, iš kurių matyti, jog ankstyvuoju gemalo laikotarpiu žuvies ir žmogaus gyvybės savo išvaizda labai panašios. Išgyvenau savo ir žuvies giminystę.


Knyga „From fish to philosofer“, apie kurią man užsiminei, yra, beje, lyginamosios fiziologijos studija – joje gretinami įvairių organizmų inkstai. Šiek tiek paskaičiau, su šypsena suvokdama, kad filosofą kaip ribinę, tačiau vis dėlto įmanomą studijuoti aukščiausią būtybę, knygos autorius pasirinko kaip tikras europietis ir iš pagarbos graikams – šiems filosofas buvo tas, kuris iš žmonių arčiausiai dievų. Tad logiška įžvelgti nuorodą, kad tokio žmogaus inkstai turbūt yra toliausiai dvasinio progreso keliu ar/ir mitybos grandinėje pažengusio individo inkstai. Platonas, kaip žinoma, dar jam gyvam esant, neretai buvo laikomas beveik pusdieviu… Iš tiesų, jei negailėčiau spausdintuvo rašalo, tai atsispausdinčiau šią knygą ir pastudijuočiau kartu su knygos atoriumi inkstus, nes inkstas – pašėlusiai įdomus daiktas, Senojo Testamento siejamas su jausmais. Tuo metu, pasirodo, tai buvo organas, kuriuo žmogus jaučia.


Jeremijo knygoje inkstai minimi ne sykį. Pavyzdžiui, „Aš, Viešpats, perprantu širdį ir ištiriu inkstus, idant kiekvienam atsilyginčiau pagal jo kelius, pagal darbo vaisius“ (Jer 7, 10). Arba: „Bet tu, galybių Viešpatie, sprendi teisingai, ištiri inkstus ir širdį“ (Jer. 11, 20). Įdomu tai, kad kituose vertimuose vietoje „inkstų“ jau rašoma „jausmai“. Galbūt vertėjai nutarė, kad šių laikų inkstų fiziologija šiandien pernelyg tolima Senojo Testamento inkstų fiziologijai ir kad inkstą reikia tiesiog apeiti.


Jei tektų rimuoti, „inkstas“ puikiai tiktų gretinti su „inkščia“, o ieškant įspūdžio inkstą būtų galima lyginti su poriniu inkilu.  O štai pranašui Jeremijui inkstai svarbūs irgi, matyt, todėl, kad Dievas jam, galima sakyti, prabilo ne tik per širdį, galvojimo ir pasisprendimo organą, bet ir per inkstus:  Dievo žodį jis išgyveno savo vidumi, dar prieš jį suvokdamas. Kai kas sako, kad pranašas Jeremijas labai artimas moteriškai pasaulėjautai.


Beje, ir Dovydui inkstai ne mažiau svarbūs nei širdis.  139-ojoje  psalmėje yra toks tekstas: „Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padarytas… aš tai gerai žinau. Tu sukūrei mano inkstus, numezgei mane mano motinos įsčiose“. Ar tebemezgi ką nors, sese?


Kai vakar pas mane atėjęs Albinas pasiskundė skausmais inkstų srityje, pirmiausia pamaniau, kad kažkas skausmingo vyksta jo jausmų sferoje. Ar tai reiškia, kad tikiu inkstų ir jausmų tiesioginiu ryšiu? Į šį klausimą atsakyčiau, kad tokio klausimo apskritai nekeliu, nes neturiu galios, jėgų ir tinkamų aplinkybių tai, ko klausiama, ištirti. O kad tokia mokslo tyrimo idėja gali būti iškelta ir tikrinama, nereikia nė tikėti. Be to, man nereikia kaip nors specialiai tikėti, jog jausmų ir inksų ryšys yra, nes juk Tavo Sarai visa susiję. Sarai tik nėra aišku, ar tai, apie ką dabar kalbame, susiję tiesiogiai, ir, be to, Sara nemato prasmės šiandien kelti dėl to problemos.  Taip, Sara sutinka su tuo, kad žmonės neretai labai savavališkai (ir tai sudaro dalį gyvenimo grožio, gyvybingumo bei įdomumo) susieja dalykus priežasties-pasėkmės ryšiais, suteikdami jiems “nes”, “todėl, kad” savybių… Tačiau šiuo metu nejaučiu jokio savo inkstų postūmio tiesiogiai sieti inkstus su jausmais, nors pasiųsk. O kad Albino inkstų skausmą akimirką susiejau su jo jausmų pasauliu, mano pozicijai, kuri vadinasi „visa susiję“, nekliūva.


Ir dar man labai neatsitiktinis dalykas pasirodė, kad paprastosios rykštenės (lot. Solidago virgaurea), kurios labai tinkamos inkstų, šlapimtakių ir šlapimo pūslės ligoms gydyti, yra pamėgusios kaip tik tą miško kirtimo vietą, kuria tiesiausiu keliu galima pasiekti Albino sodybą. Tai geltonai žydintis augalas, kurios giminaitę – kanadinę rykštenę – auginu savo gėlių darželyje. Net pamaniau, kad galbūt mudu su Albinu turėsime kokių nors bėdų dėl jausmų vienas kitam, nes rykštenių takas tarytum užsimena, jog teks gydytis. Ta mintis mano galvoje blykstelėjo kaip trumpas žaibas, ir kažkas dilgtelėjo… na taip, manu, kad inkstų srityje…


  Turėjau paprastųjų rykštenių iš pernai, nes šiemet, kaip jau sakiau, dėl statybos ir remonto darbų antroje vasaros pusėje nelabai turėjau kur džiovinti savo vaistažoles. Todėl tiek daug, kiek ankstesniais metais, jų ir nerinkau. Džiaugiausi, kad turiu atsaką į Albino skausmą: tai suvokiau kaip kažką abipusišką.


Kai Albinas pasiskundė savo skausmais, pasakiau jam, kad galbūt akordeono muzika, kurią girdėjau iš jo sodybos, galėjo išjudinti jo inkstų akmenis, apie kuriuos jis nė nežino. Pasirodo, lepterėjau ten, kur man galbūt nederėjo. Albinas išraudo kaip gimnazistas. Netrukus net kakta išrasojo. Tada pasakiau jam, kad nusivilktų paltą. Net pagrasinau savo šiek tiek įžūlia maniera: jei nesivilksi, tau gali nebereikėti eiti tualetan,  viską išprakaituosi, ir tavo inkstai neteks nedidelės progos apsivalyti.


Tas jo paltas atsiduoda pelėsiais. Tiesą sakant, tai geriau nei žmogaus senatvės kvapas, kurį kartais užuodžiu, Albinui atėjus. Tačiau šiandien kažkodėl ėmiau manyti, kad Albino senatvės kvapas – tas pats pelėsių kvapas, ir tik aš šį kvapą savavališkai susiejau su senatve. Lygiai kaip ir žuvytės „pūvančią akį“.


Geroji šios dienos naujiena, miela sese, yra ta, kad žuvytė, akvamarininis mūsų namų simbolis, pasveiko. Šįryt pažvelgiau į jos skaidrias akių sferas, ir tučtuojau perkėliau ją atgal ant stalo. Slaugos namų laikas ant palangės mažajai poisson baigėsi. Pasaulio metaforos laikas ant mano stalo pratęstas.


Nesulaukiau, kol Dominyka atsibus, kad praneščiau jai apie šį didelį įvykį – varsčiau jos kambario duris, vis tikrindama, ar ji jau prasimerkė, pailsėjusi po vakarykščio vakarėlio.  Galbūt šis nutikimas su žuvyte jos gyvenime reikš, kad nereikia prarasti vilties ir kad daugelis dalykų, kurie atrodo negrįžtami, sugrįžta. Pasakiau turbūt kaip tikra žydė, sese?


 


Bučiuoju Tave, sese Poisson, ilgesingai.


 


Tavo Sara


 


Atgal į: Sara Poisson. Laiskas seseriai Mari Poisson (apie Dominykos zuvyte)