Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-04-17

Mari Poisson. Ilgesys, kurio vardas Nostalgija

Publikuota: Kita


ILGESYS, KURIO VARDAS NOSTALGIJA

Mari Poisson

 

 

1
Vėjo gausmas žolėj
Pučia prieš srovę,

Skamba švelniai. Be falšo.
Kaip gražiausia melodija
Ramus žinojimas, kad esame mirtingi.

Mes stovim tarp aukštų žolių
Ir laukiam vandens sujudėjimo.

Kažkur… Pasaulis dar yra.

Mėlynių krūmeliai,
Apsipylę dar neišsirpusiom uogom.
Švelniavilniai ėriukai,
Absoliutus paklusnumas…
Bandų piemenys mirę…
Ornamentais virstantys tekstai,
Keistų žolynų keistas ritmas,
Metų laikai ateina šokdami ir vėl nueina…

Bet mūsų ilgesys tik mums priklauso.

2
Mes gulime apsikabinę.

Naktis.
Ruduo
Paryžiuj.
Ką galvoji?

Ką dabar galvoji?

Nieko…
Galvoju apie pievas,
Nušienautas tuoj po Joninių…
Džiūstančių žolynų kvapą…
Kai
Kvepia džiūstantys žolynai
Arba
Šviežias šienas…
Gardžiai…
Pasakiškai kvepia…

Dar galvoju,
Kaip gardžiai kvepia žemuogės…
Kokios jos kvapnios,
Kokios jos vasariškai kvapnios, galvoju,

Kokios jos kvapnios…
Tarsi rausvas žemuoginis muilas
Pas mūsų senelę sekmadienį…
Kai
Senelė pašildo vandens,
Stato kieme taburetę
Ir deda ant jos didelį dubenį.
Kairėj stoviu aš su žemuoginiu muilu
Ant mažytės baltos lėkštutės
Paauksuotais krašteliais,
O dešinėj – dar visai maža Sara
Su švariu lino rankšluosčiu, kuris tįsta lig žemės…

Senelis nusivelka marškinius
Ir prausiasi linksmas.
Ką tik nusiskuto,
Pasigalandęs skustuvą
Į ploną odinį diržiuką,
Pakabintą ant sienos… prie durų…

Sekmadienis…

Šviesus ir šiltas vasaros rytas…
Rodos, birželis…
Nes jau yra žemuogių…

Štai ką aš galvoju…

Bet ne.
Ne.
Ne.
Ne.
Ar tu mane myli?
Štai ką aš galvoju…

3
Smulkmena

Jei nebūčiau
Tada
Pabėgusi
Su Marku į Paryžių,
Sara,
Jei būčiau visą gyvenimą
Gyvenusi
Romantiškam
Žiogaičių kaime,
Rinkusi vaistažoles,
Auginusi morkas ir topinambus,
Dabar neturėčiau
Pluoštelio tėčio laiškų,
Perrištų rožiniu kaspinu…

Ir niekas iš mūsų,
Sara,
Jų neturėtų…

Pasaulis būtų
Tuščias ir kraupiai nykus,
Nes nebūtų jame
Vieno mažmožio,
Vienos mažytės
Nereikšmingos
Smulkmenos,
Perrištos rožiniu kaspinu,
Sara,

Ir mes negalėtume verkti
Dabar
Skaitydamos,
Ką mūsų tėtis galvojo
Tada,
Kai gyveno
Šioj žemėje,
Sara…

4
Mažas baltas namelis
Su raudonų čerpių stogu
Prie jūros.
Su mažu švariu sodeliu,
Kur auga vijoklinės rožės –

Aukštos kaip medžiai.
Žydi gausiai kaip obelys.

Prie garažo stovi naujas
Raudonas “Peugeot”…

Antro aukšto langai atviri.
Vėjelis kedena
Plonytes baltas užuolaidas…

Laiptai mediniai.
Iš poliruotos pušies.
Kvepia pušim
Ir truputį girgžda.

Mes laive.
Tai kruizas, sako man Markas.

Mes laimingoj turistinėj kelionėj,
Kuri niekada nesibaigs.

Mes gyvenam ir klausomės,
Kaip ošia ir ošia bangos.

Vakarais susikibę už rankų
Vaikštinėjam po tuščią pliažą,
Ir Markas vis fantazuoja,
Kad iškas man karališką baseiną

Sodelyje
Už mažo balto namelio
Raudonų čerpių stogu
Ir būtinai
Apaugins visą tvorą gebenėm…

Tu būsi tarsi Paryžiuje, sako man Markas…

Taip.
Taip.
Aš būsiu žuvis Paryžiuje.
Baltam namely prie jūros.
Rašysiu.
Plaukiosiu.
Ir man pašėlusiai seksis.

Aš laiminga, Markai!

Tu tik džiaukis gyvenimu,
Aš tau išvirsiu kavos, sako Markas.

Rytas
Kaip pasaka.

5
Laikas laikas…
Sidabrinis karosas
Nusistovėjusiam švariam vandeny
Tarp kojų sumirgės,
Išslys,
Tik drebulys –
Ratilais eis nueis,
Išsisklaidys…
Tik šmėstelės retai
Prabėgomis
Vytimo suvokimas,
Mirties siaubas…
O užsikvempus ant stogų gaivi naktis -
Kaip netikra…

Tamsu.
Tik blykteli balta balčiausia sparno apačia.

Girdėti cypia skersvėjai
Bevardžiuose miestukuose…

6
Man buvo taip:
Beribis aklas ilgesys
Vis glostė nugarą
Ir plaukus,
Nutįsusius kaip vingrios žolės virš vandens,
Ir traukė galvą vandenin
Kaip akmenį.

Atrodė,
Tamsoje kažkur
Žydėjo grikiai laukuose…

O kaip kvepėjo
Neįžengiami žirnynai!

Aš ploviaus kojas
Iškilmingai apsirengusi, –
Su balta šilkine karališka skara
Ir ilga juoda suknele
Lig žemės…

Paskui ilgai stovėjau tamsoje.

Basa.
Tiesi kaip žvakė
Arba lelija.

Jaučiau, kaip vinguriuoja
Užtrauktukas.
Per visą nugarą…

Klausiaus, kaip atrajoja
Pilvotos tešmeningos karvės…

Ir dar.

Kaip skauda
Mano ilgesys
Tame krašte, kur tik tylėjimas
Yra kalba.

Pašarvokit mane
Baltai baltai,
Kad karste gulėčiau
Baltai rėdyta.
Kaip privalu lietuvninkei.

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. Ilgesys, kurio vardas Nostalgija