Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-06

Mari Poisson. Automatinė skalbimo mašina

Publikuota: Kita


 Paryčiais, gerdama kavą ir kažką skaitinėdama, aptikau nuostabaus gražumo frazę, kurią kaip mat išsirašiau į storą didelio formato raudoną “virtuvinį” sąsiuvinį. “Man patinka, kad “Colombard” vynuoges Prancūzijoje iki šiol tebeskina rankomis ir būtent taip gimsta taurus gėrimas, besiskleidžiantis prabangiais gėlių, medaus, tabako ir šokolado aromatais”. Tai apie brendį.


      O man iki šiol patinka skalbti rankomis.


      Semiu vandenį iš šulinio, nešu į virtuvę, pilu į didelį žalią puodą ir pašildau ant paprastos koklinės malkomis kūrenamos viryklės.


      Skalbimui reikia daug vandens. Tačiau pradžiai pakanka keturių kibirų. Tiek telpa į žaliąjį puodą.


      Išskalbiu, kai ką išvirinu, viską sukraunu į emaliuotą dubenį ir nusinešu prie šulinio. Iš sandėliuko išsitraukiu seną skardinę vonelę, kurioje kažkada maudžiau vaikus, o paskui šunį, pasistatau patogiai, po ranka, pripilu pilnutėlę šalto vandens ir po vieną skudurėlį viską rūpestingai išskalauju.


      Skalauju laisvai, lengvai ir su pasimėgavimu. Nebijau pritaškyti ar prilaistyti.


      Išskalauju ir padžiaunu sodelyje prie namo. Nebijau, kad privarvės, todėl nesirūpinu, kad nelabai sausai nugręžiau. Tik tvirtai ir gražiai prisegu. Lyg kurčiau performansą ar kokias puikaus filmo dekoracijas.


      Tada atsistoju ir ramiai pasigrožiu bendru vaizdu. Plazdančiais skalbiniais. Esu ne tik kūrėja, bet ir atidi bei ištikima šio spektaklio žiūrovė. Nesvarbu koks metų laikas. Nebūtinai tai turi būti vasara, ar pavasaris, kaip štai dabar. Ne. Nebūtinai.


      Tačiau to, kas vyksta dabar, - neįmanoma nei aprašyti, nei nupasakoti. Dabar skalbiniai plazda tarp žydinčių medžių. Virš jaunutės žalsvos vejos. Papūsti narcizų vėjo. Ir dar. Rytas yra toks gaivus ir vaiskus, kad jauno mėnesio pjautuvėlis vis dar tebekybo virš rausvos didžiosios obels galvos, - visiškai ir absoliučiai žydro dangaus fone. 
      Skalbimas mane žavėjo visada. Dar vaikystėje man taip patiko žiemą parneštų iš lauko sušalusių skalbinių kvapas, kad iki šiol tikiu, - taip kvepia rojuje… Dar tada prisiekiau, - užaugusi būsiu skalbėja. Nes tai nuostabiausias darbas šioje žemėje. Tikrą skalbėją Dievas myli, Jis Ja asmeniškai rūpinasi ir visada suteikia puikų orą, kai reikia. Tai ir yra ženklas, kad esi Dievo mylima.


      Tačiau vis dažniau, nežinia kodėl, eidama pro prekybos centrą vis užsuku pasižiūrėti į prabangias automatines skalbimo mašinas, - tikrą technologijos stebuklą.


      Niekada nieko neperku. Net neketinu. Dėl filosofinių priežasčių. Automatinei skalbimo mašinai reikalinga nuolatinė vieta. Nes ji gali funkcionuoti tik tam tikroje nuolatinėje vietoje. Ta nuolatinė vieta turi būti ne šiaip sau. Mašinai turi būti garantuotas visas būtiniausias komfortas: elektra, tam tikras fazių skaičius, vandentiekis, kanalizacija… Techninė priežiūra. Prijungimo specialistas. Garantijos. Remontas. Nuolaidos. Pažyma iš darbovietės, jei perki išsimokėjimui. Darbovietė. Vyr. buhalterė. Antspaudas. Pasas. Darbo stažas… Bet svarbiausia, - vieta. Nuolatinė vieta, kurioje ji bus prijungta ir priregistruota. Kur ji, kitaip sakant, gyvens ir dirbs.


      Tu skalbi rankomis, be galo nustebęs paklausė Oskaras. Diena, kaip sakiau, buvo tokia puiki, kad jis atvažiavo nepaskambinęs. Atvežė didelę puokštę pavasarinių lauko gėlių. Pavažiavo už miesto. Sustojo šalikelėje. Perlipo per griovį. Krūmuose ir pakelėje priskynė gaivių laukinių gėlių, ir atvežė. Dieve… Nežinojau nei kaip sureaguoti.


      Tu braidžiojai po pievą, lipai per griovį, susipurvinai batus ir sušlapai kojines, sušukau. Lyg būtum koks piemenėlis. Kodėl negalėjai paskambinti – tau būtų atnešę į ofisą.


      Mes stovėjome vienas priešais kitą ir žiūrėjome vienas į kitą išvertę nustebusias akis. Mūsų galvos traškėjo ir kibirkščiavo, nes neturėjo jokio supratimo, kur, į kokias lentynėles, sudėti šias visiškai netikėtas mudviejų keistenybes.


      Prisimeni pasaką apie kaminkrėtį ir piemenaitę? Oskaras pirmasis sugalvojo, kaip paversti mudviejų nuostabą juokais.


      Prisimenu, atsakiau. Tik pas mus viskas atvirkščiai: skalbėja ir piemenėlis. Truputį pasijuokėme. Bet neilgai.


      Nori, aš tau nupirksiu skalbimo mašiną, staiga paklausė.


      Bet juk jai reikės nuolatinės vietos?


      Taip. Reikės… Tikrai… Aš net kažkaip nepagalvojau apie tai… Nenorėtum sėslaus gyvenimo?


      Taip, atsakiau, nes niekada nesakau “ne”. Taip. Nenorėčiau. Mūsų giminė nomadai. Mes klajoklių veislės. Sėslumas mums nebūdingas.


      Mudu nebežinojome ką toliau veikti su šia netikėtai mus ištikusia informacija. Oskaras tiesiog prarado žadą, o aš, gelbėdama padėtį, paėmiau švarų rankšluostį ir atsiklaupiau prie jo kojų. Ėmiau šluostyti batus. Jis vis negalėjo atsipeikėti, todėl nejautė, ką aš darau. Stovėjo ramiai ir leido šluostyti. Ši situacija buvo dar keistesnė. Ką mudu čia veikiame?


      Pažvelgiau iš apačios į viršų. Oskaras buvo toks gražus ir toks vyriškas… Taip, tikriausiai, atrodė šaunus jaunas dievas Apolonas arba nenugalimasis karys Aleksandras Makedonietis… Jis buvo toks didingas žvelgiant iš apačios, kad… Dieve, aš neištvėriau… Aš nebesusivokiau, ką darau… Didžiulis vergijos, pasiaukojimo, pasidavimo nelaisvėn troškimas visiškai užplūdo mano smegenis ir paralyžavo mano mąstymo sistemą.


      Gerai, pasakiau beveik alpdama. Nupirk.


      Keista, bet Oskaras suvokė tai, kaip įsakymą. Jis juk buvo vyras ir todėl buvo išmokytas paklusti komandoms. Gerai, pasakė nė nesvarstydamas. Tuojau.


      Apsisuko, išėjo pro duris, sėdo į mašiną ir išvažiavo.


      Atsikėliau nuo grindų ir, vis dar nieko nesuvokdama, stengdamasi kaip nors susidoroti su naujų minčių chaosu, pažėriau ant virtuvinio stalo gėles.


      Yra toks vienas labai senas, Rytuose išbandytas, nusiraminimo būdas – įsigilinus sudarinėti šviežių, ką tik nuskintų, lauko gėlių kompoziciją. Tada, kai turėsiu automatinę skalbimo mašiną, nebebūsiu skalbėja, pagalvojau. Gal būsi floristė, pašaipiai paklausė mano nugara. Mano vargšelė nugara… Dieve, ji visada buvo labai nusistačiusi prieš skalbimą rankomis…


 


 


 


 


Atgal į: Mari Poisson. Automatinė skalbimo mašina