Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-24

Mari Poisson. 008. FREDIS ARBA NAUJAS DVIRATIS (is knygos “Tikra mergaite)

Publikuota: Kita

 



 


Niekas manęs neverčia. Pati mėginu kažką keisti savo gyvenime. Lietaus prilytame pasaulyje tobulinu savo išradingumą. Einu gatvės viduriu, nesisaugoju mašinų ir veduosi už ragų savo naująjį dviratį Fredį.


Anksčiau, kol neturėjau savo dviračio, visada jį iš ko nors skolindavausi. Pavyzdžiui, iš Martos, arba vėliau iš Simo. Daugiau to nebebus.


Simas gyvena tiesiog virš manęs, todėl skolintis iš jo labai patogu techniškai, bet labai nepatogu psichologiškai.


Paprastai darydavau taip: sušnipinėdavau, kada jis namuose, įsidrąsinusi lipdavau iš savo trečiojo aukšto į Simo ketvirtąjį ir skambindavau prie jo buto durų. Tada nudelbdavau akis žemyn ir laukdavau, kol Simas apžiūrės mane per akutę. Buvau ištyrusi, kad jei Simas namie, jo žmona niekada neina atidaryti durų.


Taip dariau gal keliolika kartų ir Simas jau net ėmė vadinti savo dviratį mano dviračiu.


Pamatęs mane tarpduryje, sakydavo: tai ką, vėl nori to savo dviračio? Aš atsakydavau: aha. Galėjau sakyti ir „noriu“, bet tuomet reiktų stengtis nenudelbti akių ir tekstas galėtų būti suprastas labai dviprasmiškai. To man tik ir betrūko!


 


Simas patylėdavo, nenorėdamas išsiduoti, kad dviratį man skolina su entuziazmu. Truputį pasimuistydavo tarpduryje. Vėl patylėdavo, paklebendavo durų rankeną, pavarstydavo duris, kol jo žmona iš virtuvės ar miegamojo imdavo šaukti: Simai, kas ten atėjo?


Tada grįžteldavo ir per petį šūkteldavo: kaimynė. Dviračio. Tik tuomet įkišdavo ranką į užpakalinę kelnių kišenę, kur nešiodavosi sandėliuko raktą.


 


Raktą paduodavo lyg ir atsainiai, bet su aiškiai juntamu dėmesingumu. Netgi su blogai paslėpta simpatija, pasakyčiau. Tai mane gerokai trikdė.


 


Aš imdavau raktą ir leisdavausi į rūsį, o Simas, palikęs atviras buto duris, grįždavo vidun pasiimti cigarečių.


Atsirakindavau Simo sandėliuką, sugėdindavau save, kad neturiu tiek stiklainių su atsargomis kaip Simo žmona, pasiimdavau Simo dviratį ir nekultūringai atsukdavau tiems puikiems ištekliams nugarą.


Mano nugara neturi nei akių, nei ausų, nei liežuvio, nei uoslės, tai yra nosies. Jai ištverti visus tuos šeimyninės laimės gundymus, - vieni juokai.


Prisipažinsiu, kiekviena kartą, vos tik nusisukdavau, tuojau pat nuspręsdavau, kad esu tūkstantį milijonų kartų pranašesnė už Simo žmoną. Antroji mintis būdavo ši: kokia laimė, kad Simas ne mano vyras…


 


Simas man niekada nepadėdavo iškelti dviračio iš rūsio.


Atsistodavo apačioje, prie laiptinės durų, rūkydavo aiškiai pigią cigaretę ir laukdavo, kol aš išsikapstysiu pati ir grąžinsiu jam raktą.


Atgavęs raktą, įsikišdavo jį į užpakalinę kelnių kišenę, numesdavo nuorūką ir neatsisukdamas nueidavo į vidų. Visa tai jis darė dėl žmonos, kuri  mirdavo iš pavydo, žiūrėdama pro virtuvės langą. Mintyse jai palinkėdavau sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.


Nes, jei ji netyčia pasiligotų ir, neduokdie, pasimirtų, turėčiau kuo skubiausiai palikti šį gana mielą butuką. Jaučiau, kad Simas jau pirmąjį vakarą po laidotuvių išbandytų romano su manimi perspektyvą.


 Vyrai visada labai gerai apie save galvoja. Galimas dalykas, Simas įsidrąsins ir ims daryti nepageidaujamus žygius jau dabar, prie gyvos žmonos, kaip sakoma.


Reikėtų, kol laikas, pasiieškoti kokio kito buto…


Bet buvau išsekusi nuo atsiskyrimo su tėvų namais, nuo kraustymosi, mamos priekaištų ir ašarų. Todėl  kol kas kiekvieną kartą vis prisiekdavau sau tiesiog daugiau nebesiskolinti iš Simo dviračio.


 


Staiga svarbiausiu mano gyvenimo tikslu pasidarė tai, ko niekada nebūčiau nė sapne susapnavusi -  kuo greičiau palikti Simą ramybėje.


Manau, Simo žmona į tai atšautų: jei norėtum palikti jį ramybėje, tai jau seniai būtum nusipirkusi dviratį. Garantuoju, ji taip sakytų. Kartą ji net rodė man skelbimus laikraštyje, kur kažkas parduoda dviratį. Rodos, beveik visiškai naują, kaip rašė.


 


Ir štai – pagaliau.


Pagaliau aš jį parsivedu.


Tai mano pirmasis nuosavas dviratis.


Fredis.


Naujutėlis, su garantija ir kai kuriomis atsarginėmis detalėmis maišelyje.


 


Kaip sakiau, prieš pusvalandį smarkiai lijo, bet dabar jau ne. Aš einu viduriu gatvės. Pažįstami vairuotojai pypsi išsišiepę. Mūsų kaime aš visus pažįstu, tai yra beveik visus, ir mane beveik visi pažįsta. Tai labai malonu, turiu pasakyti.


 


Vos tik mudu su dviračiu pasirodome kieme, Simas nužvelgia mus nuo galvos iki pat asfalto lyg būtume kokie XVIII a. bepročiai portugalai, gyvenę tokiame krašte ir tokiais laikais, kai klestėjo prietarai ir liepsnojo inkvizicijos laužai, kai dėl vieno karaliaus tuštybės ir šlovės troškimo buvo pastatyti vienuolynas, rūmai ir katedra, turėję nustebinti visą pasaulį.


 Bet mudu su dviračiu laikomės. Stengiamės nenudelbti akių. Tikrai, garbės žodis, jaučiausi labai saugi. Fredis buvo rimta užuovėja.


 


Kai skolindavausi Simo dviratį, man atrodė, kad šis manevras Simui buvo gerokai įgrisęs. Bet dabar, kai aš įsigijau savo dviratį, Simas tuo, rodos, nėra labai patenkintas. Sunku pasakyti, kodėl. Gal jis pasijuto atstumtas? Gal pavyduliauja?


Vyrai visada taip elgiasi, sakytų Marta. Jei juos vejiesi – bėga, kai nebesiveji, sustoja ir ima koketuoti. Jiems svarbu, kad tik tu pati pasisiūlytum. Tuomet jie gali dėtis, kad nieko nežino. Tu pati užmetei meškerę ir pati ant jos užkibai.


Marta pažįsta nemažai vyrų. Galimas dalykas, ji žino, ką kalba.


Man vyrai visada atrodė pasyvūs ir pasipūtę. Bet tai paslaptis. Taip negalima kalbėti. Juk ir sienos turi ausis.


 


Simo žmona, kaip visada, žiūri pro virtuvės langą, galvoja, aišku, kad aš vaizduoju. Bet aš nevaizduoju ir nenoriu jai ką nors įrodyti. Tiesiog gyvenu savo nestandartinį gyvenimą. Viskas. Nieko daugiau. O šiandien, turėkite galvoje, kaip tik prasidejo mano  beveik šeimyninis gyvenimas. Gyvenimas dviese.


Kas galėtų dabar prie manęs prikibti?


 


Kadangi neturiu nuosavo sandėliuko, nusivedžiau Fredį į trečią aukštą, pastačiau prieškambaryje, ir mudu užsirakinome iš vidaus.


 


Pirmąją savaitę blogai miegojau.


Šimtą kartų per naktį ėjau į tualetą.


Eidama vis nužvelgdavau savo naująjį sugyventinį ir nuolatos nustebdavau, kad jis vis dar čia.


Galėčiau smulkiai aprašyti jo išvaizdą, bet nepradėsiu. Patikėkite, jis gražus. Nepaprastai.


Esu skaičiusi daugybę sentimentalių romanų, kur aprašoma gražuolių išvaizda. Tuos gražuolius lengva įsivaizduoti. Yra gražuolio vyro štampas. Aš neleisiu atsirasti mano gražuolio štampui. Tai jau tikrai. Bet sunku ištverti…


Nesigiriu, bet Fredis tikrai gražus ir geras (ir brangus). (Ir vėl prasiskolinau Martai, jį pirkdama).


Atvirai pasakysiu, pirkau visam likusiam gyvenimui. Mano pirkinys buvo labai rimtas. Beveik santuoka. Marta mielai paskolino pinigų, nes jai nusibodo nuolat skolinti man savąjį dviratį.


 


Kai tu emigruosi, šaipėsi iš manęs Sara, galėsi perleisti Fredį man.


Aš tik atsidusdavau.


Juokai juokais, bet kartais aš valandų valandas praleisdavau galvodama, kur padėsiu kompiuterį, spausdintuvą, skaitytuvą, televizorių, mėlynąją sofą, numylėtąją lovą, o dabar jau ir dviratį, kai emigruosiu.


 


Laimė, kad neturiu vyro, galvojau.


 


Jei nieko neturi, lengviau numirti,- sako viena sena kaimynė iš 16 buto. Netyčia ji pataiko į dešimtuką. Aišku, - tik netyčia. Bet aš jau pradedu ją be galo gerai suprsti. Ji turi penkis katinus… Pagalvojau, kad jos problema tikrai sudėtingesnė už manąją. Kur kas sudėtingesnė.


 


Stoviu prie lango apnikta nostalgijos tiems laikams, kai nieko neturėjau ir žiūriu, kaip smulkiai, beveik neregimai, lyja.


Tai vadinasi dargana.


Viskas kaip nors vadinasi, galvojau.


Mano nostalgijos vardas, matyt, yra Paryžius. Mano dviračio vardas, kaip sakiau, yra Fredis (Merkurio garbei). Viskas turi vardus. Nuo Adomo laikų.


Stoviu jau seniai. Mėginu įsivaizduoti, kad stoviu kažkur – svetimame mieste, svetimoje valstybėje, kažkokiame išsinuomotame kambarėlyje trečiame aukšte ir stengiuosi būti visiškai neapibrėžta ir neapsibrėžusi. Kaip Sara. Bet vis tiek – manyje kirba apibrėžtumas. Nes man labai svarbu, koks tos nežinomos valstybės ir to nežinomo miesto vardas… Labai norėčiau jį žinoti…


Tai Paryžius, lindo įkyri mintis. Tai Paryžius. Ir Marlen Dietrich mirė Paryžiuje…


 


Emigruojant man nieko nereikėtų imti, galvoju.


Aš moku rašyti ranka. Juk daugelį metų vien tik taip ir rašiau… Man pakaktų tušinuko ir labai pigaus popieriaus, galvoju.


Staiga akys užkliūva už kažko pažįstamo. Į kiemą įsuka baltas brangus Gi automobilis. Nematytas paukštis mūsų skurdžiame kieme.


Gi išlipa ir beveik bėgte perbėga kiemą, susigūžęs nuo darganos.


Jis vilki rudą odinę striukę.


Po keleto minučių išgirstu durų skambutį. Nubėgu atidaryti nežinia kodėl garsiai plakančia širdimi.


Gi atvežė kasetę juodo rašalo mano spausdintuvui.


Ne. Gi neužėjo. Nors kviečiau.


Pasakė, kad atvežė rašalo.


Aš atlapojau chalato kišenę. Nežinau kodėl, bet man buvo labiau negu liūdna. Liūdnai šypsojausi, nepraverdama burnos. Gi įmetė rašalą į tą atlapotą chalato kišenę. Turiu daug darbo, pasakė.


Į „ačiū“ aš sudėjau viską, ką gero galvojau apie Gi. 


Stovėjau ir žiūrėjau, kaip Gi bėga žemyn laiptais. Girdėjau, kaip apačioje trinktelėjo durys ir kaip Gi užvedė mašiną.


 


Uždariau duris. Kaltai pažvelgiau į Fredį.


Vėl turime rašalo, pasakiau.


Fredis niūriai tylėjo.


Aš neprašiau, Fredi, aš tik užsiminiau anądien. Tikrai nekaulijau, jei tą turi omenyje, pasiteisinau.


Bet Fredis buvo mirtinai užsiraukęs.


Nieko neatsitiko, pamėginau dar kartą pasiteisinti. Tiesiog Gi remia skurstančius menininkus. Ne mane vieną asmeniškai, dar pasakiau. Kas čia tokio? Ir tikrai, - kas čia tokio. Tai tik sėkla. Viso labo tik sėklelė, kuri gali sudygti, bet gali ir nesudygti. Kaip panorės Dievas, dar pasakiau.


Na ir tylėk sau, kad nori…


 


Keletą minučių dar pastovėjau, laikydama ranką chalato kišenėje. Rašalo dėžutė buvo didesnė už mano delną.


Nusisukau.


Nusliūkinau į kambarį ir tylėdama įstačiau kasetę į spausdintuvą.


Tą akimirką mano apsibrėžusi siela pirmą kartą tvirtai suvokė, kas yra tas Saros garbinamasis neapibrėžtumas… Tai spausdintuvas, pagalvojau, kuriam reikia rašalo, bet jis to nežino.


Atgal į: Mari Poisson. 008. FREDIS ARBA NAUJAS DVIRATIS (is knygos “Tikra mergaite)