Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-05-08

Virginijos Diciutes laiskelis: daugiausia apie zydus

Publikuota: Kita

Ak, mieloji ir brangioji Mari,

kaip gera vėl gauti jūsų laiškelį! Tiesiog atgaiva sielai…
Taip įdomiai išdėstėte tuos tris gyvenimo etapus. Kai sulauksiu trečiojo, turbūt daug rašysiu, kaip kad jūs dabar :) Kol kas vis dar verčiu po truputį. Šiandien va išverčiau porą puslapių vienos žydės prisiminimų apie skaudžius karo metų išgyvenimus. Dar galbūt kitą mėnesį vertėjausiu žodžiu vienai amerikietei, kuri atvažiuos į Lietuvą filmo apie žydus statyti. Taip jau susiklostė, kad turiu tris drauges (lietuves), kurios sukasi žydiškuose reikaluose, ir po truputį mane vėl į juos įtraukia. Šiaip tai, pasak jų, žydiškasis pasaulis yra aktyvus ir daug visko jame vyksta. Žydai stengiasi išsaugoti atmintį, nevengia finansuoti visokių kultūrinių projektų, yra ir tokių, kurie labai smarkiai remia judaikos mokslą. Faktiškai tas centras Oxforde, kuriame studijavau, finansuojamas daugiausia turtingų Amerikos žydų. O jidiš institutas prie Vilniaus Universiteto irgi yra finansuojamas vieno privataus mecenato. Aš gyvendama Anglijoje įsitikinau, kad yra nemažai anglų, kurie nežino nei kur ta Lietuva, nei kur tas Vilnius ir nelabai jiems tas rūpi. Bet turbūt nėra nė vieno bent šiek tiek prasilavinusio žydo, kuris šito nežinotų. Aš kai pasakydavau, kad esu iš Vilniaus, tai jie žiūrėdavo į mane kaip į kažką ypatingo… Nežinau, ar lietuviai kada suvoks, kad didžiausi Lietuvos garsintojai pasaulyje turbūt yra žydai. Ir ar suvoks jie kada, kas buvo toji Šiaurės Jeruzalė ir koks skaudus jos sunaikinimas. Man labai skaudu, kad labai dar daug Lietuvoje antisemitizmo, nepamatuotos, iracionalios neapykantos. Žinau, kad dirbdama žydams susidursiu ir su tuo. Visada kalbu apie žydus su įkvėpimu ir šiluma, gal net meile. Šiandien viena pažįstama net pasipiktino, kaip tu taip gali apie juos, sako, negaliu klausyt… Na o aš negaliu klausyt, kai jie kaltinami visokiomis būtomis nebūtomis nuodėmėmis ir nelaikomi žmonėmis…
Vakar nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau porą romanų, labai seniai beskaičiau ką nors grožinio. Vieną Marko Zingerio (panorėjau ką nors jo paskaityti, jei jau ruošiuos pas jį dirbti), o kitą - Margaret Atwood “Penelopiadą” (čia duoklė savo graikiškajam aspektui…). Tai radus kokią laisvesnę minutę pasimėgausiu.
Darbo biržoj rytoj mane užregistruos, šiandien dar pasiuntė pažymos į buvusią darbovietę. Sako, priklauso man ir pašalpa kažkokia. Tai visai neblogai. Šiaip tai, nors ir pretenduoju į bedarbės statusą, veiklos ir darbo stoka nesiskundžiu :) Išgyvensiu.

Gražaus vakaro, rašykit.

V.

Patiko (0)


Atgal į: Virginijos Diciutes laiskelis: daugiausia apie zydus