Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-05-08

Mari Poisson. Laiškas seseriai (18)

Publikuota: Kita

Ročesteris, 2009 vasario 16 d.

 

Mieloji Sara,

 

Ak, kartais būna taip nepakeliamai nuobodu skaityti apie visokiausius organizacinius dalykus, kad man beveik jau net nekyla ranka apie juos rašyti. Labai nenorėčiau Tavęs vargini… Puikiai žinau, ką reiškia, jei porą dienų iš eilės skauda galvą… Dieve, kiek kartų man yra tekę tai ištverti… bet, kadangi esi Karalienės sesuo… Tau lyg ir priklausytų kai ką žinoti…

          Prisiekiu, būsiu išties labai kompaktiška;)

 

          Kaip jau patyrei, sesute, esu daugybę kartų kūrusi įvairiausias organizacijas, todėl manausi įvaldžiusi tam tikrą metodiką. Visų pirma tenka surasti partnerį. Tai pats pirmasis žingsnis, kurio neįmanoma paskubinti. Matai, organizacija labai panaši į medį (sakysim, klevą): pradžioje ji iš sėklos (pirminės idėjos), išleidžia du lygiaverčius pirmuosius lapelius. Nieko kito netenka nei laukti, nei tikėtis. Tai kanonas. Taip būna visada. Todėl, vos tik pamatau tinkamą partnerį, žinau, kad mudu ir esam tie du lygiaverčiai pirminiai lapeliai. Tada kuo greičiau sukviečiu mudviejų susirinkimą.

 

Tačiau toliau, po susirinkimo, veiksmas vystosi ne pagal biologinę, bet pagal mitologinę logiką. Juk žinai, kaip būna pasakose - vos tik mergaitė išteka už karaliaus ir tampa jauna besilaukiančia karaliene, jos vyras visada, absoliučiai visada(!), ilgam ją palieka, nes turi keliauti į karą ar kokį kitą rimtą renginį.

 

Tuo tarpu jaunajai karalienei tenka iškentėti šmeižtus, melus ir žmonių žiaurumą. Ji išvaroma iš namų, jai gresia mirtis ir vienatvė. Be to, jai uždrausta kalbėti arba, sakysim, jai nukirstos rankos…

 

Tik viskas baigiasi gerai. Juk žinai? Karalius grįžta, teisybė atstatoma, prasideda laimingas gyvenimas.

 

Taigi, sesute, po bet kurio susirinkimo aš neišvengiamai lieku viena ir privalau viską iškentėti. Aš nebijau. Juk žinau – viskas baigsis gerai. Tokia tiesiog yra natūrali kiekvienos organizacijos augimo ir vystymosi logika, nieko čia nepadarysi.

 

Taip ir šį kartą. Likau viena. Teko išvykti iš namų. Atsidūriau vietoje, kurią galima būtų sąlyginai pavadinti tiesiog kalėjimo vienute.

 

Tačiau aš jau esu „mokyta“.

 

Vos tik su savo naujuoju juodu lagaminu įėjau į išsinuomotą kambarį Ročesteryje, nepuoliau į depresiją, ašaras as savęs gailėjimą. Tuojau pat stalą perstūmiau prie lango, ant palangės tiesiai priešais akis pasistačiau Olės dovanotąją lėlę, kad turėčiau su kuo pasikonsultuoti ir pasikalbėti. Tada atidariau savo nešiojamąjį kompiuterį Kolegą ir atsiverčiau pirmąjį Georgo laišką, kad neprarasčiau telepatinio ryšio su Karaliumi. Juk žinai, nebūtina būti kartu, kad išsaugotum vienybę.

Neketinau jam nieko rašyti, nei kaip nors kitaip lįsti į akis. Ne. Mano tikslas buvo toks: pagauti ir išlaikyti dvasinį ryšį. Perskaičiau visą pirmąjį jo laišką ypač susikaupusi. Privalėjau išgirsti neįtikėtinai tylų širdies balsą. Ir išgirdau. Nežinau ką išgirdau, pradžioje tai buvo visiškai neišreikšta jokia mintimi. Tai atsitiko štai ties šia Georgo laiško eilute

:

Diear Mari, have you been watching “Little Dorrit” on television, the serialisation of the Charles Dickens novel on BBC-it’s really worth watching. I read the book a long time ago and it’s strange how much I hadn‘t remembered of the plot.

 

Tai buvo daugiau negu keista… Kažkas mano suvokime suspurdėjo būtent ties šia vietele… Tarsi būčiau aptikusi kažkokį keistą riktą, nesąmoningą klaidelę ar neteisingai atspausdintą raidę… Kažkas aiškiai švietėsi per Georgo e.laiškelio tinkliuką… Štai dabar ir prasidėjo pats svarbiausias etapas – aš privalau mintimis sugrįžti į susirinkimą, tapti Georgu, įlįsti į jo kailį ir mintimis padalyvauti susirinkime su manimi.

 

Žinoma, aš negaliu tapti juo, tačiau, kaip tai bebūtų keista, apsimetusi juo aš sugebejau prisiminti visus iki vieno jo žodžius.

 

Sakysim, man buvo ypač netikėta, kad mūsų susirinkimo metu Georgas, pasirodo, sakė, kad lyderiai (o Karalius neišvengiamai ir yra lyderis) būna keturių rūšių. Pats didžiausias lyderis yra tas, apie kurį žmonės galvoja, kad gal jis net neegzistuoja. Po jo eina tas, kuriam žmonės meldžiasi ir kurį myli. Trečiasis yra tas, kurio žmonės bijo. Pagaliau yra dar ir ketvirtasis - tas, kurio žmonės nekenčia ir prieš kurį kovoja.

 

Bet aš jau, rodos, nuklydau! Norėjau juk Tau papasakoti visiškai ne apie tai. Norėjau papasakoti,  kokia iš tiesų buvo mudviejų su Georgu jungiamoji grandis, kurią aptikau jau cituotame laiško sakinyje. Tai, tiesą pasakius,  buvo Dikensas. Tiksliau jo romanas „Little Dorrite“. Kas tai per romanas? Ak, tai meistriškai parašyta klasikinė pasaka apie įkalinimą. Įkalinimą abiem prasmėm: tiesiogine ir perkeltine.

 

 

Atsimenu, kai aš tai suvokiau, bijojau net kvėptelti. Atsargiai, visiškai nejudindama galvos vos vos kilstelėjau akis nuo monitoriaus link Olės dovanos ant palangės. Lėlė atidžiai ir ramiai laukė. Tada nejudėdama ir nekvėpuodama pravėriau lūpas ir tyliai pasakisu: Nuo šiol Tave vadinsiu Little Dorrit, maže. Kūno nejaučiau. Buvau tarsi būčiau sumedėjusi.

 

Ir žinai ką? Lėlė man pamerkė akį!

 

Tada aš ramiai viena ranka pasiieškojau internete ko nors apie Ročesterį. Pasirodo, jie yra netgi du – vienas čia, o kitas Amerikoje. Dar daugiau. Tas, maniškis, žymus tuo, kad čia gyveno Dikensas. Dikensas? Taip. Vėl pažvelgiau į Little Dorrit. Bet tai juk tikrai keistas sutapimas, maže, pasakiau jai pašniždomis. Ir ji man vėl mirktelėjo. Tarsi sakytų, kad taip…  Aš nežinau, kaip Tau, tačiau man patinka, tokie keisti sąmonės šposai. Tarsi būčiau vaikas ir kažkoks labai mielas protingas suaugęs žmogus su manimi juokautų… Lyg erzintų šiek tiek… Bet nepiktai… Su meile… Saikingai…

 

Reiktų dabar rašyti toliau, tačiau bijau Tave visiškai nukamuoti. Manau, parašysiu kitą sekmadieni… Lik sveika, sesute. Bučkis:)*

 

Ar nepamiršai, kad šiandien Vasario 16-toji? Gera diena galvoti apie kalėjimą ir laisvęJ Ar ne?

 

 

                                                                                                                Su meile

                                                                                                                    Mari

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. Laiškas seseriai (18)