Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-05-15

Mari Poisson. Laiškas seseriai (19)

Publikuota: Kita

Ročesteris, 2009 vasario 22 d.

 

Mieloji Sara,

 

Jau gavau du Tavo laiškus psichologėmis tema;). Atleisk, kad nesuskubau išsamiau atsakyti. Turiu visokių įdomių minčių ir darbelių šia tema, tik kad mano gyvenimas teka kažkaip nestandartiškai. Kartais nebenoriu nieko rašyti,- netgi laiškų, netgi įsijungti kompiuterio nebenoriu… Kartais lyg ir reiktų su kuo nors pasikalbeti, išsipasakoti, lyg ir jaučiu tokį poreikį, bet aš laikausi – gydau šį poreikį rašymu. O rašant juk nebūtina rašyti visą tiesą. Galima ir pafantazuoti. Arba sukurpti laimingą pabaigą…

 

Tačiau paskutinysis Tavo laiškas transliuoja tokį stiprų Tavo bandymą spėlioti apie mano  laikyseną Georgo atžvilgiu ir įteigti man pačiai, kad mudu bendraujame taip, lyg aš būčiau jo klijentė, o jis mano psichologas… Nebeištvėriau. Nusimečiau visas literatūrines kaukes ir nusprendžiau šį tą tiesiog Tau paaiškinti. Nenoriu, kad galvotum, jog nesu atvira, jog skraibstausi išmone ar metaforomis. Gal kartais taip ir būna, tas tiesa, tačiau dabar taip tikrai nebus. Bent jau šį sykį.

 

Oi, tiesa, paskui dar man labai įdomi Tavo mintis apie persirengusią karalienę. Manau, man tas irgi netinka. Nes ir su paradiniais rūbais, ir su prijuoste stengiuosi būti ta pati. Tiksliau, ta pati Karalienė, bet vis kitais rūbais. Karalienė juk, kaip žinai, irgi skuta bulves, verda pietus, eina į tualetą, serga, apanka viena akimi, nusikalba, perpyksta, netenka kantrybės, yra geros ar blogos nuotaikos, sėdi kavinėje, mokosi, verkia, mezga, ardo… Esu tikra, kad man reikia labai daug repetuoti (repetuoti dieną ir naktį), kol būsiu visiškai tikra, kad jau nebevaidinu, kad jau tikrai (iš tiesų) esu Karalienė, kad jau „įėjau į rolę“. Ak, juk vis dėlto Karaliene yra viso mano gyvenimo rolė ir aš už ją negaunu nei algos, nei honoraro. O tas, žinok, labai gelbsti;) Lieka grynasis manes, kaip žinai. Menas menui.

 

Priešpaskutiniame laiške prabėgom paklausei, kai mudu su Georgu sėdėjome bare, kas iš mudviejų tuomet kalbėjo, o kas dėjosi, kad klausosi. Manau, sesute, esi neteisingai įsitikinus ar įtikintai, kad tas, kuris kalba, įsimyli tą, kuris klausosi. Tačiau tas, kuris klausosi, visiškai nesidomi tuo, kuris kalba. Jis nuobodžiauja, bet neparodo šito. Dėl tam tikrų savų išskaičiavimų arba mandagumo.  

 

Noriu pasakyti, kad tai ne visada tiesa. Kad ir mūsų su Tavimi atvejis. Visų pirma, mes su Tavimi tikrai jau iš prigimties nesam gydytojos-psichologės ir mums gaila laiko išpažinčių klausymui plius neturim įpročio apsimesti, kad įdomu nors iš tiesų be proto nuobodžiaujam. Iš karčios patirties žinau, kad tai ne išimtis, bet taisyklė. Būna, žinoma, talentingų pasakotojų, bet jų tikrai nedaug. Todėl, manau, taip sunku surasti kantrybės pilną klausytoją. Na, žinoma, labai būtų panašu į tiesą, kad Karalienė privalėtų lyg ir turėti begalę tokios kantrybės. Jei tai apie mane, tai žinok, – neturi ji tos kantrybės ir niekada neturės. Tam yra kunigai ir psichologai.  

 

Bet tą Tu ir pati žinai, todėl po šios lengvos įžangos pereinu prie mudviejų su Georgu.

 

Gali netikėti, jei nenori, bet aš šventai tikiu, kad kiekvienas žmogus šiame gyvenime turi savo antrąją pusę. Vieną dieną tos dvi puselės susitinka ir akimirksniu kažką suvokia, kažką panašaus į persmelkiantį ŠTAI. Suvokimas skimbteli tik akimirksnį, bet perveria giliau negu kiaurai. Nesvarbu, kaip laimingai gyveni su savo vyru, augini vaikus, rūpinies namais. Nesvarbu, nes visą gyvenimą žinojai, (tik nesakyk, kad nežinojai), kad tas geras doras ištikimas žmogus yra ne tas. Ir dar žinojai, kad vieną gražią dieną neišvengiamai sutinksi minėtąją savo antrąją pusę. Gali ir nieko nesakyti, gali net nesusipažinti, tačiau pakaks vien tik pamatyti - suvokimas įeis pro tavo akis, trinktels į paširdžius ir pervers  minėtuoju – ŠTAI.

 

Nežinau, kaip Tau, bet man labai svarbu tą antrąją savo pusę pamatyti, suvokti tą ŠTAI ir būtinai apie tai paskelbti. Nenutylėti, neapsimesti, kad nieko neatsitiko, nesidėti kažkuo kitu, negudrauti. Visada laukiau tos dienos, visada, visą savo gyvenimėlį, žinojau, kad taip bus. Kartais pagalvodavau, kad tai pats svarbiausias dalykas, koks tik gali mane ištikti, o po to, kaip sakoma,- nors ir tvanas.

 

Čia, tarp kitko, negali padėti jokie psichologai. Tas suvokimas, tas ŠTAI, yra labai asmeninis, labai privatus, abipusis ir daug kam net nesuvokiamas. Gali būti, kad net mums pačioms nesuvokiamas, nes juk galim tiesiog taip atbukti, taip patikėti, jog taip nebūna ir būti negali, kad nieko nepamatysim. Tačiau taip būna, ir nieko čia nepadarysi.

 

Tai kas, kad aš negyvenu su Georgu, kad nevaikštau su juo susitvėrus už rankučių, neflirtuoju, nerašau jam žinučių, nefotografuoju jo, netgi visškai nebesusitinku, mečiau koledžą, atsitolinau,- vis tiek esu laiminga,- aš suvokiau tą lemtingąjį ŠTAI, netgi jam pačiam apie tai paskelbiau. Kad žinotų;) Dabar esu laisva nuo nežinios, nuo kvailų abejonių, kad gal tos antros puselės ir iš viso nėra, gal tai tik pasakos, fantazijos, geriausiu atveju - Platono išmislasJ. Ir dar. Dabar esu laisva nuo abejonių, kad suvokiau tik aš viena, o Georgas apie tai nieko net neįtaria. Jis ne tik įtaria, Sara. Aš jam pati asmeniškai tą pranešiau;)

 

Ai, bet ką aš čia… Dar pagalvosi, kad teisinuos;)

 

Bučkis;)* Galvok, ką nori, sese, bet vynas yra pats nuostabus žmonijos atradimas, o psichoanalizė pats kvailiausias koks tik begali būti.  

 

                                                                                                              Mari

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. Laiškas seseriai (19)