Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-13

Laiskas

Publikuota: Kita

Chiara M. Laiškas Liučijai


2008-07-13




Chiara M. autobiografinė knyga “Žiauri švelnioji meilė”, kurią neseniai išleido “Katalikų pasaulio leidiniai” , nepalieka abejingų. Vieni ja žavisi, kiti piktinasi. Tačiau negalima paneigti, kad asmeninė istorija, pasakojanti apie mėginimą susigyventi su “ja” - palaipsniui vis labiau luošinančia ir apribojančia liga - atveria netikėtų properšų į žmogaus sielą ir perkeičia skaitantįjį. Siūlome dar vieną ištrauką iš šios knygos. 


Miela Lučija,


štai pabandysiu išreikšti ant popieriaus tai, ką vakar tau kalbėjau telefonu.


Kaip žinai, man nebuvo lengva susitaikyti su šia nauja tikrove – invalido vežimėliu. Jau daug metų (tu žinai, kaip ilgai!), gyvendama su šia liga, išmokau pralaimėti, bet šito dalyko tiesiog ne, negalėjau pakęsti.


Žinojau, kad tam ateis laikas, buvau tai sau ir sakiusi, tačiau, užsispyrusi kaip asilas, iki tol, kol jau be to nebebuvo galima išsiversti, už tai mokėdama net ir rėžiančiais skausmais, bandžiau „užsimaskuoti“ ir nekristi į akis, vaikščioti taip, tarsi būčiau viena iš tų, kurie „neturi ko veikti“.


Bet paskui, juk žinai ir tu, tai įvyko. Įsėdau į šį liūdnai pagarsėjusį, tokį nekenčiamą keturratį.


Manyje viskas tiesiog stojosi piestu, nebylus šauksmas, net nežinojau, kur jį kreipti.


Man atrodė, kad tai buvo pabaigos pradžia. Buvau tikra, kad „tokia“ aš tikrai nebeturėsiu drąsos išeiti iš namų. Žinau, kad tai gali atrodyti absurdiška, bet aš to gėdijausi. Vien jau mintis, kad žmonės pamatys mane nusiritusią iki šito, vertė mane tai atmesti, kėlė nuolatinį skausmingą pasibjaurėjimą tuo, kas paprastai neturėtų jo kelti. Buvau netgi nusprendusi tūnoti tarp keturių sienų visą likusį savo gyvenimą ir pasirodyti tik artimiausiems žmonėms. O mieste, savo pačios mieste, tai jau visiškai ne.


Neįstengiau „persilaužti“.


Paskui buvau priversta išeiti iš namų, nes būtinai reikėjo nuvažiuoti į vieną susitikimą kitame mieste. Negaliu tau apsakyti tos įtampos, to šalto prakaito, kurį jaučiau bėgant mano nugara, tos keistos mano laikysenos, kad tik kiti nematytų mano veido. Mačiau tik batus ir asfaltą. Panarinusi galvą nenorėjau žiūrėti į akis „pasauliui“. Dienai baigiantis buvau tarsi išsunkta.


Praėjo kiek laiko, keletas mėnesių, per kuriuos manyje virė ši įnirtinga, be galo sunki kova. Nepakenčiau žmonių, kurie man sakė: „Ir ko gi nori, reikia tik išlįsti, išeik pagaliau! Ar žinai, kiek progų taip prarandi? Už sienų verda gyvenimas, negali savęs taip palaidoti namuose!“


Žinoma, tam, kuris, tau tai sakydamas, stovi ant savo paties kojų, viskas yra taip paprasta. Arba ir kiti žmonės, kurie jau sėdi vežimėlyje. Na taip. Esu sutikusi ir keletą iš jų, kurie man iš dalies pakartojo tą pačią mintį, ir galbūt būtent tai mane dar labiau suerzino. Negalėjau net įsivaizduoti, kad „būtent“ jie manęs nesupranta. Tad padariau išvadą, kad, turint galvoje kitą žmogų, nieko negalima laikyti savaime suprantamu dalyku. Kiekvienam yra savas laikas ir reikia mokėti to paisyti. Aš pati savo „viduje“ turiu žengti tą žingsnį, savo „viduje“ turiu išmokti priimti save tokią, kokia esu. Tačiau nieko negalima padaryti staiga. Tai, kas vienam žmogui gali būti paprasta, kitam gali atrodyti tarsi neperkopiama uola. Turi pamažu subręsti, tarsi koks katarsis, suvokimas, kad dėvi jau kitokį drabužį ir turi jį ne kartą išmėginti.


Laikas. Duoti sau laiko, bet savęs „neprievartauti“. Aš su savimi pačia tam tikra prasme susitaikiau po truputį. Ilgomis, nesibaigiančiomis vienatvės valandomis turėjau galimybę (neversdama savęs būtinai susitaikyti su šiuo nemaloniu dalyku) suartėti su savimi pačia ir su šia nauja tikrove. Turiu pripažinti, kad jūs man labai padėjote. Tai, kad į menų kongresą nuvažiavau tokia, „ratuota“, man „saugioje“ aplinkoje leido įgyti pirmąją patirtį. Bandžiau elgtis laisvai, tačiau viduje kartais atrodydavo, kad mirštu. Tai buvo pirmas mano išėjimas į viešumą. Jūsų žvilgsniuose mačiau nuostabą, retkarčiais sutrikimą, tačiau ir didelę meilę. Pamažu kelią ėmė skintis neaiškus suvokimas: dviejų pasaulių, kurie susitinka, tačiau dar nėra atradę bendros kalbos, sąmoningumas.


Iš pat pradžių, kai išeidavau iš namų, savo „akių aukštyje“ sutikdavau tik vežimėliuose sėdinčių vaikų žvilgsnius, galbūt nustebusius dėl to, kad priešais save mato kažką, kas yra už juos didesnis. Retai pasitaiko, kad kas nors iš suaugusiųjų pasilenktų iki vaikų ir taip kartu su jais važinėtųsi vežimėliu! Iš pradžių jaučiausi nejaukiai. Mačiau tik neigiamą viso to aspektą. Tikrovė buvo tokia, kad tam tikru būdu „ištrūkau“ iš tos pozicijos, kurioje iki tol mane matė pasaulis. Tiesiog nekantravau vėl užsidaryti į savo kiautą. Tačiau tuo pat metu toliau vyko ir vidinis intensyvus darbas…


Ir štai priėjome iki šių dienų. Tų, kurios ką tik praėjo. Bendrystės ištroškusią mano sielą pagirdė rasos lašų lietus. Kiekvienas susitikimas su kiekvienu iš jūsų buvo tarsi tas lašas. Vienas lašas, paskui dar vienas… vis daugiau lašų… jaučiausi tarsi po truputį atsigaunantis augalėlis. Tai beprasmiška, mes nesutverti tam, kad liktume vieni. Juk geriausias vaistas ir toliau išlieka Meilė.


Taigi. Pasivaikščiojimas palei ežerą su U. ir jos draugėmis.


Šį kartą buvo kitaip. Galbūt todėl, kad žinojau, jog niekas manęs nepažįsta, turėjau drąsos pakelti galvą ir pažvelgti į akis prieš mane esantiems. Padėjo ir pati diena. Pirmosios popietės valandos, šiltas oras, saulė, atsipalaidavimo jausmas. Pirmieji, žinoma, buvo vaikai. O aš nusprendžiau jais pasekti. Leidausi vedama. Ir apie nieką negalvojau.


Įdomu. Kadangi man nereikia žiūrėti, kur statyti koją, būdama tokiame „aukštyje“ ir slinkdama tokiu greičiu, pastebiu daug smulkmenų: automobilio buferius, šiukšlių konteinerius, susikibusias sužadėtinių rankas ir raukšlėtas senelių rankas, kuriose pasislepia mažytės jų vaikaičių rankytės, naujagimius jų „laukui“ skirtuose lopšiuose, ypač aptvarus, pro kuriuos negaliu pasukti ten, kur kiti eina beveik automatiškai. Prasilenkdama su praeinančiais žmonėmis, išgirstu daug kasdien ištariamų žodžių… žmonių įvairovės atspindys. Net ir žvelgdama į pasaulį iš apačios, jame galiu rasti daug netikėtų dalykų…


Sustojame suvalgyti ledų. Iš baro išeina ponia ir man nusišypso.


Štai ir priėjome. Priverčiau tave skaityti visą šią ilgą įžangą, kad dar kartą prieitume prie „žvilgsnių“ temos.


Prie to, apie ką tau ir kalbėjau telefonu. Vėl pakėlusi galvą pamačiau, kad žmonių, kai jie pamato kurį nors iš „mūsų“, žvilgsniai gali būti įvairūs: jie gali žiūrėti smalsiai (smalsumas, prisipažinsiu, mane labai erzina, ypač jeigu jis yra liguistas), sutrikę, nebyliai klausdami, jausdamiesi nesmagiai…


Tai mane privertė susimąstyti.


Galbūt, galbūt tai priklauso ir nuo mūsų. Kas?


Padėti jums, kad mums padėtumėte.


Jūs nežinote, kaip tai padaryti, o mes neturime drąsos pasikalbėti su jumis, nes esame įsitikinę, jog šiame pasaulyje, kuris liaupsina tik aktyvumą, karjerą, sveikatą, gražią išvaizdą, esame visam laikui išbraukti iš gyvenimo.


Nėra lengva būti šalia neįgalaus žmogaus, kad ir kokia būtų jo negalia. Neįgalieji, nenorėdami dar labiau kentėti, dar aštriau jausti savo kitoniškumo naštą, instinktyviai pastato dyglius. Jie yra linkę susitikti su panašiais į save, ieškoti ryšių su jais ir taip nenoromis kai kada sudaro tikrus psichologinius getus. Tačiau jeigu aš pasakysiu tau: „Lučija, man reikia tavęs, man reikia, kad man „būtent taip“ padėtum“, tai suteiksiu tau galimybę įžengti į mano pasaulį, pažinti mane, išmokti su manimi normaliai kalbėti.


Kad ir kaip būtų, pirmiausia aš pati turiu žengti pirmą žingsnį ir prisiartinti prie tavęs. O tai man nelengva. Vadinasi, dar kartą turiu nugalėti save. Nieko nepasilaikyti sau. Netgi ligos, vienintelio „turto“, kuris man dar buvo likęs.


Tačiau turiu nutildyti savąjį „aš“. Pripažinti, jog nesu autonomiška. Pripažinti, kad man reikia kito žmogaus. Pripažinti ir priimti tą tikrovę, kurioje dabar gyvenu, ir dalytis ja su kitais. Tai nėra lengva. Turime žengti žingsnį vieni prie kitų. Kiekvienas turi atiduoti tai, ką turi: sveikatą ir ligą, stiprybę ir silpnumą, aktyvumą ir apmąstymus.


Tačiau galiausiai suvokiu, kad galbūt daugiausia stiprybės turime mes, jeigu tik sugebame ją iškelti aikštėn. Jeigu tik nepamirštame, jog kai ką galime duoti ir mes jums. Niekas neturi jaustis esąs geresnis už kitus. Lygios galimybės. Juk taip sakoma, ar ne?


Būtų gražu, jeigu kiekvienas iš „mūsų“ kiekvienam iš „jūsų“ galėtų ištarti: „Štai, imk mano ranką, eime su manimi… aš išmokysiu tave mūsų kalbos ir kartu mes rasime bendrą kelią į negalią.“


Ir man šis kelias yra naujas. Mano pranašumas yra tas, kad dar prisimenu „normaliųjų“ pasaulį, tačiau aš jo ir ilgiuosi, gailiuosi, kad jam nebepriklausau, tad man prireiks visos įmanomos pagalbos, kad nepasiduočiau nuolatos tykančiai pagundai jaustis „nurašyta“.


Nežinau, ar man pavyko tau tai paaiškinti. Visa tai dar labai nauja, dar tik bręsta. Jaučiu, kad ir man tai nėra lengva. Tačiau tu, manęs klausdama, suteiki man ir galimybę išsiaiškinti su savimi pačia.


Ir tai yra bendrystė, tad kodėl turėčiau tuo stebėtis?



Atgal į: Laiskas