Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-19

Keistas daiktas yra Dienorastis - atsiverciu ir galiu pasiskaityti, ka galvojau 2006 kovo 9 diena;)) Aciu Google’ui, kad issaugojo kopija;))))*

Publikuota: Kita

Mari Poisson: Kovo devintoji


2006-03-18



Jei turėčiau pinigų, neinvestuočiau jų nei į malkas, nei į knygą, kurią dabar stropiai rengiu. Ne. Malkos man neteikia įkvėpimo – sudega, ir nėra. Be to, reikia eiti jų atsinešti, prižiūrėti ir kurstyti „buržuiką“, išsemti ir išnešti pelenus, sekti, kad neuždaryčiau per anksti kamino, nes nugaruosiu… Tam man išties gaila laiko. Tuo tarpu žiema pati kaip nors juk eina ir savaime praeina. Štai dėl šios priežasties, o ne dėl to, kad neturiu pinigų malkoms, gūžiuosi virtuvėje nuolat įjungdama ir išjungdama garsiai pučiantį orą elektrinį šildytuvą. Tas jo kaukimas ir pūtimas… Kartais beveik negaliu jo pakęsti. Dažnai man būna kur kas lengviau ištverti šaltį. Ir vis dėlto jis yra mano geriausias draugas. Šildo greitai ir efektyviai. Vadinu jį Brizeliu. Be jo mano virtuvėje nebeliktų visai jokios romantikos.


Sėdžiu ne viena. Nešiojamas kompiuteris – kitas mano geriausias draugas. Jį pagarbiai vadinu Kolega. Įdomu, ką daryčiau, jei jo neturėčiau? Tiksliau, kaip gyvenčiau, jei jam būčiau pagailėjusi pinigų, bet užtat nusipirkusi malkų. Ne tokia aš kvaila. Nė nemirktelėjusi įsigijau šį prašmatnų daikčiuką. Mudu mylime vienas kitą.


Visaip galima galvoti. Galima galvoti, kad geriau nusipirkti malkų, galima galvoti, kad geriau išsileisti knygą ir prasukti reklaminę agitaciją, be kuriuos, kaip sako liaudis, knygos neparduosi, bet galima juk galvoti ir taip: geriau jau užsidaryti virtuvėje, šiek tiek pasišildyti elektra, nesvajoti apie dangiškus migdolus, tai yra knygos leidimą, leisti laiką su nešiojamuoju kompiuteriu ir tobulinti profesiją. Tiksliau, rašymą.


Šįryt mudu su Kolega naršėme internete. Mat neseniai Vilniuje vyko knygų mugė, kurioje mano sesė Sara Poisson pristatinėjo savo prozos knygą „Šmogus“. Daug visko apie tą mugę prirašyta, tačiau apie Sarą – nė žodelio.


Toks pat likimas buvo ištikęs ir mane, kai pernai toje pačioje knygų mugėje pristatinėjau savo „Tikrą mergaitę“. Niekas mūsų nereklamuoja… Todėl niekas apie mus nieko nežino. Kažin ar tai blogai, ar gerai? Nes kai pasižiūri į reklamos dievukus, kai paskaitai, ką rašo Sigitas Parulskis apie tuos, kurie viską gali už pinigus, net nejauku pasidaro. Kai kas net atvirai pučiasi, jog be didžiulės reklaminės kampanijos neprasiverši, neišlįsi. O tam, sako, reikia ne šiaip sau pinigų, bet didelių pinigų. Ne talento.


Nors… geriau jau pacituosiu Parulskį, nes argi aš drįsčiau taip parašyti… „Didžiausią paslaugą jiems (suprask, analfabetams. - M.P. pastaba) teikia leidyklos, kurios siekia bet kuriomis priemonėmis išspausti iš kiekvieno mėšlo nors kruopelytę vaško, tai yra pelno. Todėl rašytojais dabar padaromi visi, kurie tik turi bent menkiausią norą jais tapti. Žinoma, rašyti gali visi ir apie viską, bet, po velnių, kodėl užmirštama, kad reikia mokėti rašyti“.


O kodėl niekas nepasako, ką daryti, jei moki rašyti, bet neturi pinigų?


Na, bet nesvarbu.


Naršome toliau. Keistas sutapimas. „Bernardinuose“ kaip tik radau Norberto Bolzo straipsnį „Žinojimo modeliai anapus knygos“. Man patiko šio straipsnio pabaiga: „Technokratijos vaiduoklis įveikiamas ne asketišku medijų nevartojimu, o kompetetingu jų vartojimu. Technokratija gresia ten, kur stinga, Fluserio žodžiais tariant, techno-vaizduotės“. Vienintelė protinga laikysena naujųjų medijų ir technologinių inovacijų atžvilgiu yra paskališkos lažybos: lošimas jau prasidėjo ir statomos sumos jau pastatytos. Belieka suvokti, kokie dideli yra šansai“. Nusprendžiau, kad mano šansai dideli. Taip galvoti labai pozityvu, pamaniau.


Bet pažvelkime pro langą. Tai išties įspūdinga. Pro mano virtuvės langą visada matyti visas kaimynų seno stiliaus mažo namelio kiemas. Ten anksčiau gyveno Mykolas Šnaras. (Graži pavardė, tiktų kokiam tikram poetui ). Jo jau nebėra šioje žemėje. Namelyje dabar gyvena protiškai neįgalus jo sūnus, vardu Gėnka. Jis jau maždaug aštuoneri metai kaip vienas, nors, kiek atmenu, našlys jo tėvas vis kalbėdavo: kad galėčiau dar pagyvent… kaip tas Gėnka susitvarkys be manęs…


Mykolas irgi buvo neįgalus – vietoje dešinės kojos turėjo protezą. Dėl to tais laikais, kai čia nebuvo jokių namų, o plytėjo šlapia, po kiekvieno didesnio lietaus patvinstanti ganykla, su karvėmis ir veršiukais tampėsi jo žmona. Vyrai sėdėdavo namuose, nes abu buvo neįgalūs. Kiek atmenu, ji visada kalbėdavo: kad tik Dievas mane kuo ilgiau palaikytų. Kaip tie mano vyrai be manęs susitvarkys. Bet ji greitai mirė. Gal antrais ar trečiais metais po to, kai mes pirkome iš jų devynis arus žemės savo namui.


Kai mirė Elzė (toks buvo žmonos vardas), Mykolas staiga labai atkuto ir viską ėmė tvarkyti pats. Be to, atidžiai rūpinosi Gėnka. Karvių, tiesa, nebelaikė, - mat į ganyklą atsikraustė privačių namų kvartalas - Medelynas. Tačiau jo garbei turiu pasakyti, kad Mykolas kiekvieną vasaros vakarą, apžergęs dviratį, užsikabinęs ant rankenos žalią emaliuotą kibirą, važiuodavo į Ginkūnų kapines prie Elzės kapo. Ir taip gal kokį dešimtmetį. Jis tapo toks dėmesingas mirusiai žmonai, kad net sunku buvo tuo patikėti. Aš net ėmiau juo badyti akis savo vyrui, sakiau, kad reiktų taip gyvas žmonas mylėti, kaip Mykolas myli mirusią Elzę.


Taigi kovo devintąją sėdėjom su Kolega virtuvėje, buvom įsijungę Briziuką, tvarkėm prekiniu požiūriu neperspektyvią mano eilėraščių rinktinę vis užmesdami akį į Gėnkos kiemą. Ten stūksojo malkų krūva, o Gėnka kaifuodamas mosavo kirviu. Jis labai patiko skaldyti malkas. Dvi Gėnkos seserys, gyvenančios su savo šeimomis mieste, stengdavosi kaip galima dažniau nupirkti neskaldytų malkų. Tiksliau Gėnka jų tiesiog išsireikalaudavo. Kad ir kokia išvaizdi būtų buvusi krūva, jis akimirksniu viską suskaldydavo ir, apėjęs iš kitos pusės, tuojau pat imdavo perskaldyti dar smulkiau. Dieve, jis paversdavo malkas tikrais šakaliais. Bet tai buvo pats didžiausias jo pomėgis. Anksčiau, kol Sabalis nebuvo nudvėsęs, jis dar kartais išeidavo pažaisti su juo ir kasdien šerdavo. Atnešdavo jam dubenėlį su vakarykšte sriuba.


Man pasidarė linksma ir lengva ant širdies. Pagaliau, pagaliau atėjo tikras pavasaris, pamaniau. Ir tikrai. Pažvelkite pro langą. Skaisčiai šviečia saulė, o Gėnka, išsirengęs iki kūno spalvos apatinių, linksmai skaldo malkas. Tiesą pasakius, pradžioje pamaniau, kad Gėnka visiškai išsirengęs iki pusės, bėgau net akinių atsinešti… Juk lauke gal penki laipsniai šalčio… Bet ne. Jis tiesiog vilki kūno spalvos apatinius marškinius ilgomis rankovėmis, kaip koks šokėjas, šokantis pusnuogį vyrą.


O vakar buvo kovo aštuntoji - Moters diena. Dar vienas tikro pavasario ženklas. Ir aš buvau pasveikinta. Marti padovanojo daugiau kaip dešimt įvairių įvairiausių tušinukų. Nemanykite, kad mano marti juos pirko. Ne. Ji tiesiog juos sukaupė per ilgesnį laiką, nes sūnus, kuris remontuoja automobilius, nuolatos randa jų po sėdynėmis. Visi iki vieno, kad ir kaip būtų keista, rašo juodai. Ta pačia proga norėčiau pasipuikuoti, kad praktiškumu mano marčios niekas niekada neaplenks. Tai jau buvo aišku iš pat pradžių. Pavyzdžiui, praėjus vos kelioms dienoms po vestuvių, ji man padovanojo vestuvines nuotraukas, sudėjusi į polietileninį maišelį nuo cukraus.


Aha, pamiršau, ką čia norėjau dar pasakyti… Bet nesvarbu. Tiesiog pacituosiu Liudmilą Gurčenko. Ji neseniai koncertavo Vilniuje. Esu jos gerbėja, bet, aišku, koncerte nedalyvavau. Skaičiau, kad dvilypumas ją kankino, bet vaidybai labai padėjo. „Savaime suprantama, turiu išlaikyti savo lygį, reputaciją, kartelę. Turiu omeny elgesį, stilių – būtinai savitą. Niekada neatrodysiu „avangardiškai“ – patikėkite, po mėnesio jau gali atsidurti paskutinėse gretose. Tai labai pavojinga. Nebent reikėtų vaidmeniui. Bet sekti ką nors, būti antroje eilėje – ne man“.


Bernardinai.lt


Atgal į: Keistas daiktas yra Dienorastis - atsiverciu ir galiu pasiskaityti, ka galvojau 2006 kovo 9 diena;)) Aciu Google’ui, kad issaugojo kopija;))))*