Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-07-30

Mari Poisson. Identitetas (Iš knygos “Tikra mergaitė”)

Publikuota: Kita

062. IDENTITETAS

 

 

Atsistojau priešais veidrodį.

Keista, kad aš turiu kūną, pagalvojau..

Jei neturėčiau kūno, neturėčiau ir savęs.

Mano kūnas turi trūkumų, tačiau aš su jais taikstausi. Bet… kaip tik dėl šių trūkumų, tiesą pasakius, aš ir nemėgstu žiūrėti į veidrodį, nes veidrodyje nesu panaši į save.

Tik nežiūrėdama į veidrodį, aš visiškai susitapatinu su savimi, nes tuomet identifikuoju save su Marlena Dietrich. Tyliai niūniuoju vokiškus prieškarinius šlagerius, laikau kairę ranką pakištą po smakru, o dešiniojoje įsivaizduoju atsainiai smilkstančią cigaretę ilgame baltame kandiklyje.

Mano nagai tokie ilgi, kokių beveik niekada negaliu užsiauginti, o blakstienos - tankios, lenktos į viršų ir storai priteptos tušo.

 

Ar įmanomas identiškumas be kūno identiteto?

Aš daug apie tai galvoju.

Viena mano kolegė, šokdama nuo tramplino į vandenį, nusilaužė sprandą ir buvo visiškai paralyžiuota.

Tai siaubinga, bet ji mėgo žiūrėti į save veidrodyje.

Norėjo įsitikinti, kad jos kūnas vis dar tebėra arba kad jis nėra sudarkytas. Tačiau ar jos kūnas išliko jai realus? Tikriausiai nebe toks realus kaip man ir jums…

 

Tokios mintys man kilo ne šiaip sau.

Prieš keletą dienų buvau perskaičiusi O. Sacksą, kuris mane visiškai pakerėjo. Neberadau sau vietos. Vaikščiojau kaip girta ir ieškojau prie ko prikibti.

Toje aplinkoje, kurioje tada man teko būti, aišku, niekas nesidomėjo identitetu… Ką man daryti? Juk tiesiog nebetilpau savyje, nebežinojau, kur dėtis…

Galiausiai pavyko prikibti prie Richardo.

Tuomet redakcijoje mudu turėjome bendrą stalą. Tai ir buvo motyvas.

Prisėdau greta ir negarsiai papasakojau jam tokį štai pavyzdį iš minėtosios knygos: jaunuolis buvo visiškai paralyžiuotas prieš dvidešimt penkerius metus. Šiandien jis gali vaikščioti ir net vairuoti automobilį. Taigi jis atrodo visiškai normalus, bet vos tik užgesinama šviesa, jis tuojau pat pargriūva, kartais net pats to nepastebėdamas.

Be to, pasakiau apsidžiaugusi, kad Richardas susidomėjo, O. Sacksas pasakoja apie rusų kareivius, kurie buvo visiškai paralyžiuoti Antrojo pasaulinio karo metu. Iš pradžių jie negalėjo savęs identifikuoti. Kai kurie net apako, juos apniko panika - jie nebesugebėjo orientuotis, nes jiems tebuvo likusi vien tik kalba.

O jeigu jie būtų dar ir apkurtę?  Kaip tada būtų su identitetu?

Tada jiems teliktų sena patirtis, kaip sako O. Sacksas. Tačiau ir jis pats abejoja, ar be pojūčių įmanomas identitetas.

 

Matai, kokia trapi kūno identiteto konstrukcija, pagąsdinau Richardą. Iš dalies ji priklauso nuo matymo, iš dalies - nuo įsivaizdavimo, kitaip sakant, nuo manymo.

 

Richardas įsistebeilijo į mane kaip mažvaikis.

Jis akivaizdžiai susidomėjo.

Man apsalo širdis.

Nuo matymo ir nuo manymo, pakartojo Richardas.

Taip, pasakiau, nuo matymo ir nuo manymo…

 

Kas atsitiktų, jei dingtų visa informacija, paklausė Richardas.

Aš nežinojau, ką atsakyti, todėl pasakiau, kad, mano manymu, identitetui svarbiausias yra kūnas.

Mes esame savotiškos kūniškos mašinos.

Štai čia esu aš, pasakiau, rodydama į savo geltoną megztinį stačia apykakle. Kaip mano identitetą veikia paveldėjimas, likimas, kultūra, kiek aš pati čia ką nors lemiu?

Richardas tebesiklausė. Jam vis dar buvo įdomu.

O. Sacksas pasakoja, pasakiau beveik paskubomis, apie Nickolą Sandersoną, kuris buvo neregys.

XVIII a. pradžioje jis Oksforde skaitė paskaitas apie optiką.

Ar gali žmogus, niekada neregėjęs šviesos, būti jos žinovu? Mane ypač stebina mūsų psichikos sugebėjimas vienur apsiriboti, kitur priešingai - išsiplėsti.

 

Richardas tebesiklausė. Jam vis dar tebebuvo įdomu.

Esu skaičiusi, pasakiau lyg būčiau Richardo klasės auklėtoja, kad O. Sacksui didelę įtaką padarė rusų neuropsichologo Aleksandro Lurijos knyga „Žmogus su neribota atmintimi”. Toks žmogus apibūdinamas ne tuo, kad jis mato, supranta ir viską prisimena, o tuo, kad pamiršta apsiriboti.

Identitetui tai labai naudinga.

Aš tave myliu, netikėtai pasakė Richardas ir palietė mano ranką. Paskui švelniai pasislinko ir įkišo dešinės rankos pirštus į mano geltonojo megztinio rankovę.

Ką jauti, paklausė Richardas pašnibždomis.

Praradau identitetą, atsakiau.

Mudu patyliukais sukikenome ir pažvelgėme vienas kitam į akis taip, lyg būtume pirmą kartą susitikę.

 

Tai buvo kažkas… Kažkas panašu į meilę iš pirmo žvilgsnio, jei taip galima pasakyti.

 

  

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. Identitetas (Iš knygos “Tikra mergaitė”)