Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-21

Apie tai, ką apie Dievą galvoja Šliogeris

Publikuota: Kita

Holger Lahayne. Klaidinantis Sokratas


2008-07-21



Kai stengiausi suprasti išmintį ir tai, kas vyksta žemėje, kodėl žmonės nei dieną, nei naktį nesudeda akių, pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras. Mokytojo (Koheleto) 8, 16–17


Nemažai pasaulio religijų, ypač tokios kaip islamas ar krikščionybė, sparčiai auga. Tikėjimas stebuklais arba angelais, dvasingumas, dvasios pratybos, malda ir meditacija ne menksta, o priešingai – plinta ir populiarėja. Religingumas plačiąja prasme labai madingas. Tačiau tuo pat metu ypač Europoje gyvą tikėjimą išpažįstantiems krikščionims darosi ankštoka. Jų ekskliuzyvinė, misionieriškumu ir dogmomis paremta religija pastaraisiais metais sulaukia aršių išpuolių.


“Naujųjų ateistų” vado pozicijose jau nuo kadais laikosi Oksfordo biologas R. Dawkinsas, savo knygoje “The God Delusion” kalbantis apie “baimės Dievą”. Dawkinsui baimę kelia “tikėjimo karingumas. Tikinčiųjų įsitikinimas, kad jie tiksliai žino, kas teisinga”. Bet ir jis vieną dalyką tiksliai žino: “Religingumas griauna intelektą, pakerta tiesos ieškojimą”. Religija (dažniausiai jis turi omeny krikščionybę) jam esanti “mentalinio vaikų tvirkinimo forma” (”Der Spiegel”, Nr. 37, 2007). Dar prieš dešimtmetį jis sakė, kad “tikėjimas yra viena iš didelių pasaulio blogybių, prilygstanti raupsams, tik daug sunkiau išnaikinama” (”The Humanist”, 01/02 1997).


Į tą pačią dūdą su Dawkinsu pučia ir jo žemietis Christopheris Hitchensas. Knygoje “God Is Not Great” jis piktinasi, kad “religija viską apnuodija”. Kad ji esanti mokslo priešė. Kad “tikintysis tol nesiliaus, kol neparklupdys viso pasaulio” (”Der Spiegel”, Nr. 22, 2007). Prancūzijoje naujojo ateizmo pranašu laikytinas Michelis Onfray, kurio knyga “Traité d’athéologie” tapo bestseleriu (angliškai išleista “Atheist Manifesto”; apie M. Onfray žr. G. Grooto straipsnį “Dvi sielos”, “Aidai”, 2004). M. Onfray kalba apie “paskutinįjį mūšį” su “teologiniu abrakadabra”, sako, kad religija esanti “natūraliojo smurtingumo katalizatorius”. Vokietijoje toks pat provokuojantis pasirodė Ulrichas Beckas, savaitraštyje “Die Zeit” (Nr. 52, 2007) išspausdinęs esė “Gott ist gefährlich”. Joje šis žinomas sociologas kritikuoja krikščionių atseit vykdomą “Dievo oponentų demonizavimą”, esą krikščionys “netikinčiųjų… net žmonėmis nelaiką”. Jo išvada taip pat nė kiek ne švelnesnė: “Visas religijos humaniškumo vidus užpildytas totalitarine pagunda”. O italas P. Odifreddis šią tarptautinę ateistų galeriją papuošia šmaikščiu naujojo tikėjimo trejybės apibrėžimu: “Vardan tėvo Pitagoro, sūnaus Archimedo ir šventosios dvasios Niutono”.


Nusikaltimas mūsų degradavusiai tautai


Lietuvoje šitokių radikalių balsų nedaug; Dawkinsas su Hitchensu (dar) neišversti. Bet gerklių tokiems balsams ir šičia esama. Viena iš jų – Arvydo Šliogerio. Savaitraštyje “Atgimimas” (Nr. 20, 2008) interviu “Dievas – tuštumos vardas” šis “žymiausias ir originaliausias lietuvių filosofas” (N. Kardelis Šliogerio knygos “Kas yra filosofija?” pratarmėje) riktelėjo taip, kad per silpnai niekam nepasirodė.


Kitaip nei Vakarų spaudoje, čia žurnalisto M. Nastaravičiaus klausimai nebuvo nei griežti, nei kritiški, o tik nuorodinės frazės. Viskas prasidėjo, žinoma, nuo šiuo metu labai aktualios temos – abortų, kur žurnalistas pasidomėjo, ar nebūtų galima (pritariant abortų priešininkams) teigti, kad “virš moters sprendimo yra ir Dievo sprendimas”. Šliogeris rėžė be užuolankų:


“Jeigu katalikai turi tiesioginį ryšį su Dievu, kuris jiems praneša savo dekretus, tai tokie argumentai galimi. Aš, pavyzdžiui, taip kalbėti negaliu, nes man Dievas savo sprendimų nepraneša… Rėmimasis mistiniais, antgamtiniais autoritetais yra tik paprasčiausia demagogija. Man regis, reikia remtis sveiku protu. Kalbant konkrečiau, tuo, ką matei.” Vėliau sukonkretindamas priduria, kad abortų priešininkai, norintys jiems palankaus įstatymo, “remdamiesi Dievo valia, turi į Seimą atnešti Dievo dekretą. Su Jo parašu.”


Iš kur žinome, ką Dievas apie tai kada nors kalbėjo? – iš tikrųjų tai esminis klausimas. Ar yra kas nors ten, aukštai, kada nors pasisakęs žmogaus būties klausimais? Galų gale ar apskritai egzistuoja apreiškimas? Ar jis įmanomas? Jei taip, tai ar yra buvęs? Tai labai svarbūs filosofiniai, teologiniai ir pasaulėžiūros klausimai. Bet Šliogeriui svarbiau sukarikatūrinti ir pašiepti krikščionių poziciją.


Be abejo, iš dalies pačių krikščionių problema, kad jie kartais per lengvabūdiškai švaistosi savo “ypatingo ryšio su Dievu” argumentu – lyg gyventų greta jo, už sienos. Tik ar nors vienas rimtesnis teologas, etikas, argi nors vienas abortų klausimu remiasi kokiu nors pranešimu, gautu tiesiai iš Dievo? Krikščionys savo požiūrį į gyvybės apsaugą kildina iš Biblijos. Bet Šliogeris šio fakto nepastebi; jis paprasčiausiai ignoruoja kompleksišką krikščionybės apreiškimo sampratą. Jis nurodinėja Dievui, kokiu būdu jam teikti savo sprendimus. Ir dar apsimeta, tarsi būtų atviras Dievo balsui, tiesioginei informacijai iš dangaus. Kam taip elgtis, kai ir taip aišku, jog net iš ten pasipylusi ugnis kažin ar priverstų jį atverti savo ausis.


Biblija ne vienoje vietoje sako, kad pagrindinė problema visai ne informacijos iš Dievo trūkumas ar neaiškumas. Kai žmogus neturi nusistatymo klausytis (žr. Lk 16, 31), neįtikins jo nei Dievo balsas, nei stebuklai, nei parašai. Šliogeris (beje, pasielgdamas labai nemoksliškai) iš karto atmeta bet kokį antgamtinį autoritetą – nuo pat pradžių aiškiai išrikiuodamas fronto linijas. (Be to, knygoje “Niekis ir esmas”, II t. rašo: “‘Dievo’ apreiškimas iš tikrųjų yra Niekio apreiškimas. JHVH meluoja Mozei… JHVH privalo sakyti taip: ‘esu, kurs nesu’…šis melas tęsiasi iki pat mūsų dienų”.)


Bet pagaliau minėtajame interviu žymusis filosofas suformuluoja savo argumentus prieš abortų draudimą. Kaip ir daug kur, iš pradžių skaitome: “Ar abortų sumažės? Tikrai ne…” Bet vėliau…, vėliau kaip reikiant drioksteli: esą Tomaševskio įstatymas atvestų prie to, kad “asocialios šeimos” pradėtų plisti ir nevaldomai daugintis. Iš asocialių šeimų, kaip žinoma, “… atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna. Drausti abortus – tai dauginti nusikaltėlių ir alkoholikų procentą, taigi naikinti mūsų mažos tautos gyvybinius pamatus.” Tai sakiniai, kurie vadinami smūgiu žemiau juostos. Tai cinizmo viršūnė. Tai mintys, kurios prieštarauja visų liberaliųjų demokratijų konstitucijų, aukštinančių prigimtinę žmogaus vertę ir orumą, dvasiai. Tai žodžiai, kurie filosofijos katedros vadovui, seniausio Pabaltijo regiono universiteto profesoriui visiškai netinkami ir neturėjo išeiti iš jo burnos.


Kodėl šis filosofas jaučia visišką laisvę šitaip rūšiuoti žmones? Paminėtuosius nuo kitų atskirti ir pavadinti fauna? Manyti, kad daliai visuomenės net neverta leisti gimti? Jei jau kartą tapo narkomanu, tai ir liks juo visą laiką? Tėvai padugnės – ir vaikai būtinai padugnės? Lyg žmogus į pasaulį ateitų pažymėtas amžinu antspaudu ir su determinuotu likimu. Kiekvienas socialinis darbuotojas ir kiekvienas sielovadininkas (bet ne kiekvienas filosofas) gerai žino: “nepriekaištingai” išauklėtas, lydimas sėkmės ir laimingas šiandienos žmogus gyvenimo negandų, nesėkmių, ligų paveiktas rytoj gali virsti “padugne”. Įdomu, ką Šliogeris kalbėtų, jei jo vaikas “sėstų ant adatos”? Dabar tokiems “sėdusiesiems” jis tiesiog lengvu mostu kabina etiketę “fauna” – net neužsiminęs apie pagalbą, bent apie bandymą padėti susigrąžinti jiems žmogiškumą ir orumą. Pagal Šliogerio logiką, norint išvengti visuomenės padugnių, geriau visai vaikų negimdyti! Kadangi net ir Sokrato vaikai turi potencialo tapti pankais, bomžais, alkoholikais, narkomanais ir padugnėmis. (Šioje vietoje Šliogeriui tebūnie pasiūlyta pasižiūrėti R. Zemeckio filmą apie debilo gyvenimą “Forrest Gump”.)


Toliau Šliogeris meta dar vieną (beje, gana retai vartojamą) “argumentą”: “pasaulyje trūksta maisto.” Tuo argumentu jis ne tiek pribloškia, kiek nuvilia: negi filosofas neskaitė nė vieno rimto straipsnio apie dabartinę globalią maisto krizę? O gal jis gyvena užsidaręs nuo pasaulio? Pagrindinių maisto produktų bei grūdų trūkumas yra kompleksiška problema ir turi daug priežasčių (prasti derliai, erozija, klimato kaita, didėjanti paklausa Azijoje, didėjantis mėsos suvartojimas, spekuliacijos biržose, cukranendrių, ryžių ir rapso vartojimas biologiniam kurui gaminti, prasta kai kurių šalių žemės ūkio bei socialinė politika ir t. t.). Abortai su visu tuo neturi beveik nieko bendra. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Egipte, didelis gimstamumas didina maisto problemą. Bet čia ir dar visiškai neišnaudotos švietimo bei informavimo galimybės. O filosofas jau varo toliau: “Gimdyti be saiko – tai pasmerkti mūsų vaikaičius badui ir skurdui.” Koks abortų priešininkas pasisako už “gimdymą be saiko”? Ypač evangelikai juk visiškai (nepažeidžiant etikos ribų) neprieštarauja šeimos planavimui! Trumpiau tariant, abortų legalizacija tikrai, net garantuotai nesumažintų maisto stokos pasaulyje problemos.


Be to, ką tai turi bendro su Lietuva (Šliogeris būtent kalba apie mūsų vaikučius)? Lietuvoje kaip ir kitose Europos valstybėse gyventojų juk taip mažėja! Būtent mūsų retai apgyvendintame regione ateityje trūks žmonių, tai yra darbininkų, galėsiančių apdirbti derlingus dirvonus (ypač tai pasakytina apie Rusiją, kurioje dėl klimato kaitos žemės ūkio produkcija potencialiai galės smarkiai išaugti).


Bet apie gimstamumo reguliavimą Šliogeris turi ir daugiau ką pasakyti: “Išmintinga visuomenė visada reguliuodavo populiaciją – arba atvirai, arba veidmainiškai. Atvirai šitai darydavo graikai: jeigu gimdavo nesveikas kūdikis, jis būdavo sunaikinamas. Tarkime, man tai nepatinka, tačiau, deja, tai faktai.” Čia Šliogeris skaitytoją suklaidina: iš jo formuluotės visiškai aišku, kad visuomenė gimstamumą turėtų reguliuoti “atvirai”, nes kitaip – “veidmainiškai” – suprantama, nebūtų gerai. Kadangi filosofas graikus laiko išmintinga visuomene, tai jų būdas jam nėra ir negali būti atmestinas (tik gal kiek nepatinka, ne visai pagal jo skonį). Paprasčiau: gimusių vaikų žudymas (antikos tautose, deja, toli gražu nebuvo vien nesveiki kūdikiai!) nors ir žiaurus bei ‚nemalonus’ dalykas, bet reikalingas, taigi ir naudingas visuomenei (o graikai juk buvo išmintingi!). Tai dar kartą parodo, kad abortų šalininkai suvokia, žino, jog žudoma žmogaus gyvybė: bet mes (tiksliau, tie “geresnieji”) gali ir turi nuspręsti, kam verta gyventi, o kam ne. Gimusių vaikų žudymas jau tik to padarinys. Tad Šliogeriui vertėjo savo mintį ne sukti ir painioti, o aiškiai pasisakyti už graikų gimstamumo reguliavimo metodą (juk graikai išmintinga visuomenė!)


Toliau Šliogeris pereina prie krikščioniškosios žmogaus sampratos: “Krikščionybė paskelbė, kad žmogus yra Dievo paveikslas ir jo negalima naikinti.” Ir iškart spusteli jau visų baisiausiai nutrintą mygtuką: “Rezultatai kokie? Teologai ir popiežiai paskelbė, kad naikinti netikėlius, klaidatikius, pagonis ir stabmeldžius ne tik galima, bet ir būtina…” – juodasis krikščionybės praeities darbų sąrašas. Ir “originalusis” filosofas nesugalvoja nieko naujo, kaip tik dar kartą religijai sušerti atskirų jos tarnų gėdingosios praeities rimbu. Tarsi nebūtų galima religijos įvertinti ir kitaip. Tai tas pats, kas islamą atmesti vien dėl rugsėjo 11-osios išpuolio; marksizmą pasmerkti tik dėl Stalino vykdytų valymų; Amerikos politinę sistemą vertinti tik pagal G.W. Busho veiklą. Nesvarbu, kokia religija ar pasaulėžiūra, juk reikia ir būtina ieškoti kuo objektyvesnio vaizdo ir kuo įvairesnių faktų! Juk gal net ir Šliogeris žino, kad kryžiaus žygių praktika visiškai neatitiko nei Senojo Testamento, nei Jėzaus mokymo dvasios. Be abejo, yra oponentų, kurie teigtų priešingai, bet juk tokiu atveju galima diskutuoti. Kam mėtytis tokiais pigiais ir nieko neduodančiais kaltinimais?


Kad ir kaip, bet į vieną klausimą dar neatsakyta: kokia gi jūsų, Šliogeri, žmogaus samprata? Atrodo, jums nepatinka krikščioniškoji? Į frazę “kad gyvybė šventa” Šliogeris atsako: “Tada tegul klebonai nevalgo mėsos.” Ir jis teisus: “Šiame pasaulyje gyventi ir nenaikinti gyvybės yra neįmanoma…” Gyvybė savaime nėra šventa (to Biblija nesako net apie žmogaus gyvybę). Bet Šliogeris prideda: “Nemanau, kad esu geresnis už paršelį, kurį valgau. Aš tik stipresnis už jį. Kodėl Dievas sukūrė vieną rūšį, kurios gyvybė yra šventa, o kitą pasmerkė? Ar tai rodo, kad Dievas yra biologinis rasistas? Nežinau, nes šiaip ar taip, ir šiuo klausimu reikėtų tiesiogiai pasikonsultuoti su Viešpačiu…”


Kai kurių Rytų religijų, taip pat ir A. Schweitzerio sampratą, kad gyvybė savaime yra šventa, filosofas (teisėtai) atmeta. Krikščionys į kūriniją žiūri labai diferencijuotai, kaip į tam tikrą struktūrą: ‚viršuje’ į Dievą panašus žmogus, kurį nužudyti galima tik keliais ir labai išskirtiniais atvejais; žemiau nuo žmonių aiškiai atskirtas gyvūnijos pasaulis su daugybe visokiausių ‚teisių’, bet atiduotas žmogui kaip maistas; dar žemiau augalija ir t. t. Tačiau Šliogeriui tai nepatinka. O kas lieka? Kokios filosofo alternatyvos? Sakydamas “aš tik stipresnis už jį”, Šliogeris parodo, kad lieka tik stipresniojo teisė. Bet iš tiesų taip ir yra. Iš esmės juk žmonės irgi kaip gyvūnai, tik turėję laimę išsiskirti jėga ir protu. Tuo skirtumu ligšiol tebesinaudoja. Kito kelio nėra, tai vienintelė alternatyva. Abortų debatuose taip pat nuolat iškylanti ir aptariama.


Taigi Šliogerio argumentai abortų draudimo tema svarūs tik tuo, kad yra įžeidžiamai ciniški, o visu kitu – silpni ir nepakankami. Ypač turint omeny, kad čia kalba tikras proto gigantas ir ekspertas. Todėl jo reziumė “Abortų draudimas būtų nusikaltimas mūsų jau ir taip gerokai degradavusiai tautai” nesuprantama. Labiau tiktų atvirkščiai: jei stipresniojo teisė toliau tvirtinsis kaip principas, tai tauta dar labiau degraduos.


Dievas tik žodis


“Dievas – tuštumos vardas” – tai sakinys, kuriuo pavadintas minėtasis “Atgimimo” interviu. Dievas yra tik žodis, “tuščiažodžis”, kurį galima užpildyti kuo tik nori ir su kuriuo “galima pateisinti viską”. Knygoje “Transcendencijos tyla” Šliogeris pateikia tikrai visai neblogų (ir suprantamų) pastabų apie krikščionybės bruožus ir Dievą. Tačiau dažniausiai jo mintijimai apie šiuos dalykus labai keisti ir painūs: “Dievas yra nuodėmės savivoka ir savisaka. Arba taip: Dievas yra nuodėmės kalba” (”Būtis ir pasaulis”, 265); “[Dievas] autentiškiausias Niekio vardas” (”Niekis ir esmas”, II t.). Bet kur kas aiškiau yra pasisakęs bemaž prieš dešimtį metų viename Šiaulių laikraštyje:


“Esu skeptiškai nusiteikęs ne tik krikščionybės, bet ir visų religijų atžvilgiu. Jokio ‘Dievo’ kaip tikrovės nėra, bet bažnyčia ir religija naudinga bendruomenei, vadinasi, reikalinga daugybei žmonių. Štai kodėl, pats būdamas absoliutus skeptikas, aš gerbiu ir religijas, ir bažnyčią. Aš apskritai gerbiu gražias iliuzijas… Iliuzija yra kur kas svarbiau negu vadinamoji tiesa. Religija yra puikus dalykas kaip tik todėl, kad ji neturi nieko bendro su tiesa.”


Filosofas teigia, kad žmogus “yra svetimas šiai žemei, svetimas nežmogiškiems daiktams – neabejotina. Netikiu, kad žmogus yra gamtos vaikas…”; “Žmogus nėra gamtiškas padaras…” Jis yra “kosminis ligonis, jam reikia kažkaip kompensuoti jame žiojėjančią tuštumą” ir tai daro “kalbėdamas” – visų pirma apie Dievą.


Anot jo, tiek Dievas, tiek religija susikurti pačių žmonių siekiant patenkinti tam tikrus norus bei trūkumus. Taigi Dievas tėra žmogaus projekcija, kalbinė fikcija, nesantis niekas, “absoliutus stabas”, egzistuojantis “kaip Transcendencijos protezas…” (”Niekis ir esmas”, II t.). Šitaip teigdamas, Šliogeris pasirodo besąs L. Feuerbacho (1804–1872) tradicijoje, kuria vėliau sekė ir Marxas, Freudas bei kiti (smarkiai ją radikalizuodami).


Žmogus savyje nešiojasi “begalybės nuojautą”; “Paprasčiausiai Dievas yra išpildytas troškimas… Dievas pripildo tuštumą, kurią troškimas iškelia į paviršių”, buvo įsitikinęs šis vokiečių mąstytojas, savo kelią pradėjęs nuo teologijos. Dievas – tai “proto savimonė”, “Dievo supratimas yra žmogaus savimonė” (krikščionybės esmė). Religijos atžvilgiu Feuerbachas kaip ir Šliogeris taip pat labiau akcentavo jausmus nei protą kaip švietimo atstovai. Taip pat neatmetė religijos, laikė ją naudinga praktiniams tikslams. Šliogerio retkarčiais pasitaikantis antiabstrakcionizmas neretai aptinkamas ir pas Feuerbachą: “Filosofijos ir mokslo užduotis bendrąja prasme nėra nukreipti nuo apčiuopiamybės, t. y. nuo realių objektų, o būtent prie jų atvesti; ne paversti suvokimo objektus į idėjas bei įsivaizdavimus, bet būtent juos padaryti matomus…” (”Grundsätze der Philosophie der Zukunft”).


Feuerbachas, nuopuolio, prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo neigėjas, yra pasakęs ir gerų dalykų. “Religija turėtų būti Dievo reikalas, Dievo valios, religija Dievui ir dėl Dievo valios. Bet regis, kad ne viskas [tuometinėje religinėje praktikoje] sukasi vien apie jų [krikščionių] atpirkimą, vien apie jų susitaikymą, vien apie jų išganymą ir nemirtingumą? Dievas nustumtas į jų religijos pakraštį; centre stovi patys individai” (”Gedanken über Tod und Unsterblichkeit”).


Ateistai kaip Feuerbachas daugelyje dalykų yra teisūs ir galintys pabūti tarsi veidrodžiu visai krikščionijai, nes šitaip veikia – tam tikra prasme – Biblijos dvasioje. Mat religijos kritika nėra nei graikų filosofų, nei švietimo mąstytojų išradimas, o senatestamentinė praktika. Išsamių religijos kritikos skyrių galime rasti Ps 115, 4–8, Ps 135, 15–18, Iz 44, 9–20, Jer 10, 1–16. Visose šiose vietose sakoma, kad stabai yra susikurti žmonių ir yra niekis (ir čia: tuštuma), bejėgiai ir nepaveikūs. Izaijas smulkiai aprašo amatininkų darbą ir daiktų gamybą; kaip medis vartojamas statybai ir kūrenimui; ir kaip paskui iš to pat medžio likučio išskaptuojamas stabas ir imamas garbinti:


“Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: “O, kaip man šilta, net karšta!” O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą – savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: “Gelbėk, nes tu mano dievas!”" (44, 16–17)


Stabai nei ko duoda, nei ką nuveikia. Anot Jeremijo, jie vien “paukščių baidyklės melionų darže” (10, 5). Todėl kvaila jiems teikti nors kokio dėmesio. Pranašai kritikuoja ne tik stabus, bet ir jų garbintojus:


“Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: “Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?”" (eil. 19)


Vokiečių teologas H.P. Hempelmannas šią mintį taikliai apibendrina: “Krikščionių tikėjimui reikalingas religijos kritikos “feuerbachas” – ugnies upelis (iš vok. “Feuer” – ugnis, “Bach” – upelis). Jam reikalinga toji kritiškų ir tikrai radikalių klausimų skaistykla. Jis negali gyvuoti nepaklaustas, ar nepasidarė vien tik religija, būtent kad vien tik religija nepasidarytų. Kad nepavirstų vien žmogiška kultūros istorijos apraiška. Krikščionių tikėjimui būtina religijos kritika ir kuo greičiau” (”theologische beiträge”, 39, 2008)


Feuerbachas bus kone visai teisus sakydamas, kad religijos tėra iliuzija. Beveik visos religijos yra egocentriškos (šiandien politiškai tai visiškai nekorektiškas pasakymas). Bet tik “beveik” visos. Mat Feuerbachas žengtelėjo ir toliau, priskirdamas prie įsivaizduojamųjų ir Biblijos, taigi žydų ir krikščionių Dievą. Bet ateistinė religijos kritika įvartį įsivaro pati sau: visas religijas įmanoma pašalinti tik jų vieton pastatant naują sukurtą religiją (ideologiją arba pasaulėžiūrą). Ir Šliogeris tai gerai suprato: “Net jei žmogus laiko save netikinčiu ir atmeta religiją, jis vis vien ieško autoriteto ir jį susiranda pasaulietiškose ideologijose. Pasirinkimas labai ribotas: arba religija, arba ideologija. Kas nesimeldžia Dievui, tas suklumpa prieš ideologinius stabus.” (”Kas yra filosofija?”). O “Atgimimo” interviu prideda:


“… visi Dievai yra kruvini, nes reikalauja aukos. Būtų gerai, jeigu ‘Dievą’ galėtume užmiršti, bet tai neįmanoma. Vietoj jo atsiras ‘tiesa’, ’socializmas’, ‘didysis sprogimas’, ‘kvantas’, ‘nekilnojamasis turtas’, ‘genas’, ‘Zvonkė’, ‘doleris’, ‘kvazaras’, ‘tautos vadas’ ir pan. Kažkuo tikrovės stoka bus užkimšta. Bet visų tų kamščių pradininkas yra žodis ‘Dievas’. Geriau būtų apsieiti be tokio žodžio, už kurio nieko nėra.”


Arba (tikra) religija, arba ideologija. Tik kodėl dėl visko kaltas žodis “Dievas”? Juk argi ne svarbiau išsiaiškinti, kaip ir dėl kokių priežasčių pasirinkti vieną ar kitą pasaulėžiūrą? Ką pasiūlytų Šliogeris? Ką ir dėl ko jis pats sau yra pasirinkęs?


Interviu jis aiškiai to nepasako. Tik tiek: “Kai aš sakau ‘šlepetė’, galiu ją parodyti, o Dievo parodyti negaliu.” Reikia remtis “tuo, ką matei”. Straipsnyje “Rojus yra čia ir dabar” (”park@s”, Nr. 35, 2005) taip pat sako: “kliedesiai yra Dievas, kliedesiai yra religijos…”, pridėdamas:


“Tikra yra tai, ką aš matau, ką aš liečiu. O visa kita yra kliedesiai. Gali būti tokie, kitokie, bet vienu požiūriu jie vienodi – aš to negaliu pakeisti. O ką aš matau – aš galiu pakeisti… Aš galiu remtis tik tuo, ką pats čiupinėju, matau. Tai yra tas pats paprastas nežinojimo imperatyvas.”


Tame pačiame straipsnyje Šliogeris taip mini “filosofijos išradėjus” Ksenofaną, Sokratą, kurie pasakė: “Visi tie jūsų dievai, visi mitai yra kliedesiai. Mes galim mąstyti tik apie tai, ką matom savo akimis. Tik savo akimis. Ir aš bandau mąstyti apie tai, ką matau savo akimis.”


Tikiu tik tuo, ką matau (Sokratu šiuo atveju remtis sunkoka, bet apie tai vėliau). Ką bepridursi… Gal tik tiek, kad tai jau truputį keistoka ir senstelėjusi pažinimo teorija, juolab paties filosofo čia nė kiek nepagrįsta bei nesiūlanti jokių išeičių (ar tik pati nebūsianti kliedesys?). Šitokią nuostatą smarkiai yra sukritikavęs C. S. Lewisas savo “Narnijos kronikų” pirmajame tome, vaikų ir profesoriaus pokalbyje (daugiau apie tai H. L. straipsnyje “Liusi, profesorius, mokslas ir tikėjimas – trumpas įvadas į mokslo filosofiją pagal C. S. Lewiso ‚Narnijos kronikas’”.


B.d.




Atgal į: Apie tai, ką apie Dievą galvoja Šliogeris