Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-11-11

Mari Poisson. 69. Sapnas.(Is knygos “Tikra mergaite”)

Publikuota: Kita

069. SAPNAS

 

 

Po tėvo mirties pardaviau butą.

Pažvelgusi paskutinį kartą pro langą į bukinistų kioskus palei Seną, nusibraukiu krokodilo ašaras.

Mandagumo ašaros. Kokia nesąmonė.

Juk viską nusprendžiau pati. Nusprendžiau, kad taip reikia. Kad turiu eiti savo keliu.

Nors, tiesą sakant, kai sulaukiau Marko,- viskas šiek tiek pakito.

Nebelaukiu. Noriu sustoti. Noriu pradėti gyventi sėslų gyvenimą.

Gal senstu?

Vakarais einu kur nors palošti arba šiek tiek išgerti.

Nebesėdžiu iki išnaktų savo kavinėje.

Neinu ir namo.

Turiu keletą pamėgtų vietelių. Keletą. Gal keliolika…

Bijau prisijaukinti kurią nors vieną, kad tik nepamilčiau jos taip, kad panorėčiau nusipirkti. Tai būtų pasibaisėtina.

 

Aš pavargau bastytis. Aš prarandu mergaitiškumą…

 

Dabar, kai sulaukiau Marko, kai jau gyvenu viena, kai esu laiminga vienatvės laime, galiu skirti vien tik sau viską, ką dar turiu karališko savo sieloje.

Būtent sau.

Nebijokite, mano meilė sau yra asketiška ir santūri.

Niekas nė neįtartų.

Kaip ji pasireiškia?

Ėmiau leisti sau tik absoliučiai prabangius rūbus. Nusprendžiau, kad esu jau pakankamai sena, kad galėčiau tai sau leisti. Mane visiškai nustojo dominę jaunystės žavesiai.

 

Vakar rytą, kalbėdama telefonu, kai rodės nė nebuvo kada pagalvoti, staiga pagalvojau, kad anksčiau rūbai nebuvo mano silpnybė. Ne. Kur ten. Jie buvo tik eilinė būtinybė.

Rūbai tapo silpnybe dabar, kai pardaviau butą ir įsirengiau du nedidelius miegamuosius virš kavinės. Nežinau, kodėl nuo tos dienos ėmiau save laikyti sena kilminga mergaite.

Ką reiškia šiai senai kilmingai mergaitei rūbai?

Jie nereiškia nieko.

Tik malonumą.

Nenusakomą malonumą vilkėti brangius ir puikius rūbus.

Be to, su laiku imu suprasti, kad nieko nėra beveik tobulo šiame pasaulyje.

Gal tik kavinė „Marijos nostalgija” ir gerai pasiūta tamsiai mėlyno šilko suknelė tarsi iš praėjusio šimtmečio.

Arba anas šalis. Baltas ir sunkus. Kvepiantis kvepalais „Opium”. Vis dar kvepiantis kvepalais „Opium”.

 

Šis laimės vakaras šiltas ir ramus.

Aš beveik netikiu, kad sėdžiu su Marku kavinės terasoje, ir mudu kuriame ateities planus.

Tai netiesa, tai grynas sapnas. Fantazijų fantazija. Man jau gal dešimt kartų norėjosi įsižnybti į ranką, - patikrinti ar nemiegu.

Gal sapnuoju?

Be jokios abejonės, sapnuoju.

Juk negali viskas baigtis taip laimingai, negali būti taip.

Aš bijau, kad sapnuoju…

Bet sapnuoju.

Bijau ir sapnuoju vienu ir tuo pačiu metu. Ir sykiu esu laiminga.

 

Sėdžiu čia. Markas sėdi priešais, ir aš matau jo akis.

Aš šį tą suprantu iš akių, todėl ir esu laiminga. Aš drįstu būti laiminga.

Man viskas patinka.

Man patinka žiūrėti, kaip gražuolis juodaodis padavėjas atneša žvakę ir prieblandoje jo rankos, degančios ją, taip natūraliai ir iškilmingai juodos. Lyg antracitas.

 

Vakare uždegti terasoje žvakes - įprastinis ritualas. Bet mums su Marku atrodo, kad tai kažkoks svarbus ir labai reikšmingas ženklas.

Mudu išraiškingai pažsiūrime vienas į kitą. Tai mums kažką sako. Tai kažkas, ką tik mudu du suprantam.

Viešpatie, kokia naktis…

 

Visas pasaulis kvepia kvepalais „Opium”…

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. 69. Sapnas.(Is knygos “Tikra mergaite”)