Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-11-16

Mari Poisson. Pasirink mane. (Is knygos “Tikra mergaite”)

Publikuota: Kita

070. PASIRINK MANE

 

 

Aš visada norėjau, kad mano tikslas būtų nuostabus ir pats pasirinktų mane.

Taip.

Ne aš jį, o jis mane.

Svajojau sutikti tokį tikslą, kuriam galėčiau sušukti: pasirink mane!

Svajojau apie kažkokį kitokį gyvenimą. Nematerialų. Pakylėtą…

Bet jei labai įsigilindavau į save, paaiškėdavo, kad aš noriu tik vieno dalyko - rašytojos gyvenimo su Marku.

        Mano gyvenimo tikslas buvo rašymas. Markas buvo mano gyvenimo paslaptis.

        Giliai tikėjau, kad gyvenimas be paslapties - nykus gyvenimas.

 

        Mano tėvas, kuris mane įpratino skaityti, tiksliau, užkrėtė mane skaitymo liga, niekada nevertino rašymo labiau negu skaitymo. Jis visiškai nemanė, kad būtų pravartu pasigilintis į tai, kaip atsiranda knygos.

        Tarsi jos perėtųsi ar dygtų knygynuose.

        Jis buvo didis skaitytojas. Džiūgaudavo, kai nusipirkdavo norimą knygą ir tiesiog triumfuodavo ją perskaitęs.

        Jis beveik niekada nežinojo autorių pavardžių. Tik antraštes.

        Dėl šito jo įpročio aš kartais net nebenoriu rašyti. Kartais man atrodo, kad autoriai visiškai nerūpi skaitytojams. Gal ir neturi rūpėti… Ką aš žinau…

        Net jeigu tai aš pati.

        Kodėl turėčiau rūpėti skaitytojui? Kodėl?

        Gal autorių išties nėra.

        Knygos atsiranda pačios.

        Kaip vaikai, kaip daiktai, kaip idėjos. Kaip namai, didžiuliai pastatai, dangoraižiai, miestai, tiltai, greitkeliai, kurie supa mus iš visų pusių.

        Jie atsirada patys.

        Patys savaime.

 

        Tik tai nėra tiesa, nes niekas neatsiranda savaime. Viskas atsiranda savaime, bet tačiau niekas neatsiranda savaime. Tai paradoksas.

        Kartais mane apspinta būriai nelaimių ir tragedijų… Iš kur atsiranda nelaimės ir tragedijos? Jos juk neišdygsta iš niekur. Jas kažkas sukuria. 

        Kadangi jos yra mano, darau prielaidą, kad jas, ko gero,  sukuriu aš pati.

        Tai varo mane į neviltį, bet aš laikausi. Tikiu, kad jos išeis ten, iš kur ir atėjo.

       

        Bandau įsivaizduoti, kaip tai atsitinka.

        O tai atsitinka štai taip: staiga netikėtai-nelauktai iš nežinia kur ataidi aiški frazė: pasirink mane.

        Kas nors, koks nors žmogus, reiškinys ar daiktas, o gal nelaimė ar tragedija,  pasiprašo  materializuojami, kažkas pasibeldžia į mano sielą iš anapus, iš to pasaulio, kur viskas egzistuoja nematerialiu pavidalu.

        Ten skrajoja viskas - mūsų vyrai, mūsų vaikai, mūsų kelionės, mūsų kūriniai, mūsų knygos… mūsų neišsipildžiusios meilės, tragedijos, ligos…

        Jei aš noriu, aš renkuosi štai šią knygą, kurią dabar ir rašau.

        Jūs jos nematote?

        Negali būti…

        Aš ją puikiausiai matau ir tuojau, palūkėkite, paversiu ją matoma.

        Ir štai jūs jau ją liečiate.

        Aš pasiekiau tikslą, aš padariau magiją. Stebuklas įvyko… Svajonė virto realybe.

 

        Atsitinka keistas dalykas: nors, rodos, visiškai nieko nekuri - vis tiek kažką sukuri. Nuolatos kažką sukuri. Numezgi pirštines, parašai e.laišką, pasidarai tatuiruotę…

        Juk gyveni, kažką veiki, kažką nuolat darai…

        Tai ir reiškia, kad neišvengiamai kažką sukuri. Dažnaisiai nesąmoningai.

        Aš kuriu sąmoningai.

          Kuriu tai, ką noriu sukurti.

          Šį kartą aš kuriu knygą, kurios dar nėra buvę šiame pasaulyje.     

          Ji atsiras, ji bus… Nes aš ją sukursiu. Ir sukursiu gerai.

          Kodėl?

        Nes jei sukurčiau blogai, man nemalonu būtų prisipažinti, kad tai sukūriau aš.  Man būtų gėda.

        Aš kuriu tik tai, kuo galėčiau didžiuotis arba kas teiktų man malonumą.

        Tai labai lengva, - reikia kurti tik tai, ką tikrai nori, sako Usonifuras.

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. Pasirink mane. (Is knygos “Tikra mergaite”)