Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-08-20

Mari Poisson. Dendis arba nuotrauka su iešmeliu

Publikuota: Kita, Mano knyga

Oskaras sako, kad vyras, kuris gali dominuoti prie Londono pietų stalo, gali dominuoti ir pasaulyje. Ateitis priklauso dendžiams. Tai įmantrumas, kuris akivaizdžiai jau ima virsti taisykle, sako Oskaras.

Pirmą kartą gyvą dendį pamačiau eidama dvyliktus. Keista, bet tai buvo mūsų pačių tėvelis. Tik, žinoma, be savo nutrintų džinsų, išblukusių marškinėlių ir mylimųjų teniso batelių. Vilkėjo balintos kavos spalvos kostiumą su liemene, baltus puikaus šilko marškinius, ryšėjo baltą atlasinį kaklaraištį, avėjo baltas puskojines, baltus batelius, kvepiančius tikra oda, o ir pats jis maloniai kvepėjo kažkokiu nauju, švelniu, bet itin vyrišku kvapu. Betrūko plonytės lazdelės su auksiniu bumbulu… Bet ją puikiausiai atstojo fotoaparatas.

Lūkuriavome šventoriuje. Diena nebuvo eilinė. Ką tik priėmėm Pirmąją komuniją.

Kur mamytė, paklausiau labai nustebusi. Be galo jauni mūsų tėvai visur vaikščiojo tik kartu ir tik susitvėrę už rankų. Manau, jie gyveno tarsi žaisdami šeimą. Jiems patiko, kad mes, trys jų vaikai, vadiname juos tėveliu ir mamyte. Jiems patiko vaidinti tėvelį ir mamytę.

Mamytė išėjo namo, atsakė tėvelis.

Be mūsų? Mamytė išėjo be mūsų? Kodėl išėjo?

Turi svarbių reikalų.

Nutilau supratusi, kad visi aplink nuščiuvo suklusdami. Dėl neįtikėtino tėvų jaunumo buvome tikros miestelio įžymybės. Visi šnibdėjosi mums už nugarų, rodė į mus vienas kitam akimis ir pirštais, mums praeinant pro šalį kumščiojo vienas kitam į pašones, pasakojo apie mus būtus ir nebūtus dalykus.

Tačiau, kad TOKIĄ dieną nėra mamytės, buvo išties daugiau nei neįtikėtina. Kokie dar svarbūs reikalai!? Kokie reikalai? Negali mūsų mamytė turėti jokių svarbesnių reikalų už mus, galvojau vos sulaikydama ašaras.

Tačiau nerimauta buvo be reikalo. Netruko paaiškėti, kad mamytė išbėgo namo vien tik norėdama pasitikti mus grįžtančius kartu su kunigėliu, kuris buvo ta proga pakviestas pietų. Puiki idėja. Aišku, tai mamytės idėja. Ir ta idėja man labai patiko. Man patiko ir pats kunigėlis: nepaprastai jaunas, lieknas, tamsiaplaukis, rudaakis, su juoda ilga suknele.

Jo akys pašėlusiai spindėjo. Kaip du antracito gabaliukai, apšviesti saulės.

Tiesą pasakius, kunigėlis nebuvo solidus. Ir, aišku, jis nė iš tolo nebuvo dendis. Greičiau priminė išstypusį paauglį, vaidinantis kunigą mokyklos vakarėlyje. Bet jo automobilis buvo tikrai prabangus. Didžiulis. Juodas.

Mus visus tris susodino ant galinės sėdynės. Tėvelis priekyje. Kunigėlis už vairo. Vairavo viena ranka, tiksliau, dviem pirštais. Kitos rankos alkūnę šauniai iškišo pro atvirą automobilio durelių langą.

Jaučiausi lyg vaidintume kine.

Sėdojome pamaldžiai susikaupę. Dvi mažos mergytės su baltomis trumpomis šilkinėmis suknutėmis ilgomis rankovėmis ir rūtų vainikėliais ant galvų, ir mūsų brolis Liu su baltais marškinėliais jūreiviška apykakle ir juodomis aksominėmis kelnėmis iki kelių. Visi avėjome vienodais baltais bateliais ir vienodomis baltomis puskojinėmis. Rankose iškilmingai laikėme pavyusiomis rūtomis apipintas tikro geltono vaško žvakes, kvepiančias medumi, ir lošimo kortos dydžio Mergelės Marijos paveiksliukus, kuriuos ką tik pašventino tas pats šaunusis kunigėlis.

Važiuoti buvo netoli. Nespėjome nė įsijausti, o jau riedėjome tiesiog per mūsų pievą, o paskui jau ir per sodo veją. Link plačiai atlapotų paradinių durų. Niekas nesitikėjo, kad atvažiuosim ne taip, kaip įprasta. Mamytės nesimatė. Mačiau tik už daržinės pavėsyje pririštą senelio arklį Barį, rupšnojantį šėką. Tai reiškė, kad seneliai pas mus atvažiavo mažu dviviečiu vežimaičiu su lingėmis. Jis dabar įstumtas į daržinę. Širdis suspurdėjo. Man patiko, kad turime svečių.

Staiga kunigėlis taip netikėtai užspaudė stabdžius, kad automobilis sustojo lyg priklijuotas. Akivaizdu, tai nebuvo numatyta scenarijuje. Paveikslėliai ir žvakės išlėkė iš rankų. Visi trys bemat įsitvėrėme priekinės sėdynės atlošo.

Po minutės supratau, jog stabdymo priežastis gana primityvi. Vidury kiemo, visai netoli paradinių durų, prismeigta prie žemės dailiai nudrožtu maždaug pusmetrio aukščio iešmeliu, merdėjo nedidelė graži rupūžė.

Tai mūsų senelės darbas. Ji dar žiemą prisidroždavo kelias dešimtis specialių iešmelių prismeigti rupūžėms, kuriuos, atėjus tinkamam metui, visada imdavo nešiotis savo rankinėje. Mat vasaros pradžioje ji tapdavo akyla rupūžių medžiotoja.

Rupūžės – vaistai nuo visų ligų. Gyvulių ir žmonių. Tačiau ne visos rupūžės. Tik tos, kurias senelė vadina Rožanomis. Rožanos nelabai didelės, dailaus sudėjimo, elegantiškos ir būtinai su specialiu ženkleliu ant galvos. Su karūna, kaip sako senelė.

Tokios pasitaiko itin retai.

Prismeigtos Rožanos turi gerokai apdžiūti saulėje. Tada senelė jas išrauna su visu iešmeliu ir susmeigia į nendrinį svirno stogą. Tarsi mažyčius vėjarodžius. Ten rupūžės baigia džiūti. Jos turi būti tokios sausos, kad lengvai susitrintų į miltelius. Lyg džiovinti mėtų lapai.

Taigi, kaip sakiau, sustojome ir stovėjome.

Po kelių akimirkų iš namo iššoko mamytė, apsisuko ir bemat nėrė atgal. Tuojau pasigirdo įsakmus jos balselis. Manau, ji liepė senelei atsiimti Rožaną.

Senelė išėjo nuleidusi akis, susigėdusi ir gerokai pasimetusi. Ji buvo pakviesta pietų, bet akivaizdžiai neištvėrė, pamačiusi tinkamą rupūžę. Kaltai šypsodamasi linktelėjo kunigėliui ir, nuėjusi prie iešmelio, išrovė jį su visu grobiu. Tada atsuko mums nugarą ir ėmė dairytis kitos, tinkamesnės, vietos Rožanai prismeigti. Mes vis dar sėdėjome automobilyje, nors iki namo buvo vos keletas žingsnių.

Pagaliau senelė apsisprendė. Nuėjo tolyn nešina iešmeliu. Rupūžė buvo absoliučiai gyva, nes spyruokliavo kojomis.

Naujoji vieta, ko gero, nebuvo labai tinkama. Žemė sausa, kietai suplūkta. Kaip asfaltas. Sunku įsmeigti… Be to, senelė akivaizdžiai stengėsi nenulaužti iešmelio. Pasilenkė ir sukiojo iešmelį pusračiais, bandydama kaip nors jį įtvirtinti. Abi storos ilgos jos kasos nutįso iki pat trumpai kirptos kiemo žolės.

Dabar ji iš tolo priminė mergitę, nekaltai smaigstančią lazdeles žirnių lysvėje. Buvo gražiai pasipuošusi. Vilkėjo ilgą žalio šinko suknelę su retomis mažomis baltai rausvomis gėlytėmis ir avėjo storapades basutes.

Laikas sustojo.

Mes sėdėjome automobilyje, mamytė stovėjo ant namo slenksčio, senelė vis zulino ir zulino iešmelį su Rožana į kietą kiemo plutą.

Praėjo ištisa amžinybė. Kunigėlis nebeištvėrė. Abiem rankom kilstelėjo savo juodosios suknelės skvernus, stryktelėjo iš automobilio ir nužirgliavo prie senelės. Jis lengvai įbedė iešmelį ir, apglėbęs senelę per pečius, demonstratyviai papozavo tėveliui. (Tėvelis žaibo greitumu iššoko į priekį ir juodu nufotografavo).

Senelė, aišku, šito labai nenorėjo. Bandė išsprūsti, nedrąsiai šypsojosi murmėdama pasiteisinimus, spyriojosi, norėjo atstumti kunigėlį ar atsiplėšti nuo jo. Todėl kunigėlis buvo priverstas prisitraukti ją artyn ir apglėbti abiem rankomis.

Nuotraukoje jiedu atrodė labai įdomiai - lyg dvi šokančios polką panelės. O Rožanos nėra. Nesimato. Bet ji tikrai ten yra. Va, čia. Gerai įsižiūrėjus ties senelės basutės storu padu aiškiai galima matyti plikai nužievintą baltą šermukšninį iešmelį. Po juo ir yra Rožana.

Tą dieną mums neliepė persirengti. Mes iki pat vakaro lakstėme, karstėmės ir dūkome gražiai pasipuošę.

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. Dendis arba nuotrauka su iešmeliu