Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-09-25

Mari Poisson. Iš M. ir S. Poisson knygos “Šabaš”, kurią dabar rengiam spaudai

Publikuota: M.ir S. Poisson "Šabaš"

Londonas, 2009 gegužės 24 d., sekmadienis

Mieloji Sara,

Na, tikrai – labai juokiausi skaitydama Tavo šios dienos laišką. Ypač toj vietoj su apipjaustytų pimpaliukų demonstaravimu. Žinau, ne sykį esu pagalvojusi, kad vyrai… na, jie niekada nesuauga… Nežinau, ar tai gerai, ar blogai… Beskaitydama prisiminiau, kad Georgas, priešingai, per daug jau rimtas, solidus ir mandagus. Padorus ir kultūringas. (Viename laiške Tu man net esi parašiusi, kad gal jis per senas?) Kodėl gi tie vyrai yra arba tokie, arba anokie? Kodėl jie nebūna, na, visokie, ar,kaip čia pasakius,… ir vaikiški, ir, sykiu, subrendę…

O skaitydama apie Tavo pabruktą sijoną prisiminiau, kad, panašiai kaip Tu, tik virtualiai, esu parodžiusi Georgui,- net nežinau ką,- špygą ar užpakalį. Tik,- esu, ir viskas.

O buvo taip, kaip pasakytų gerbiama klasikė Ieva Simonaitytė;)))))) Po to, kai Georgas parašė paskutinįjį laišką, kuriame paskelbė, jog yra absoliučiai ir kardinaliai užimtas, todėl negali būti mano Karalystės Karaliumi, norėjau nieko neatsakyti. Buvau įsižeidusi ir užpykusi. Bet paskui persigalvojau. Parašiau jam štai tokį laiškelį:

Dear Georg,

Enjoy the traditional story, which I read ten minuts ago in Clarissa Pinkola Estes book Women Who Run With The Wolves.

Toliau Tau trumpai nupasakosiu siužetą, kad būtų greičiau. Žodžiu, sykį generolas Eisenhower‘is susiruošė vizituoti savo karius Ruandoje. Gubernatorius užsinorėjo, kad ta proga vietinės moterys išsirikiuotų abipus plūktinio kelio ir linksmai mojuotų sveikindamos Eisenhower‘į, kai tas važiuos keliu savo džipu. Viskas gerai, tik viena problema – vietinės moterys nenešioja jokių apdarų išskyrus karolių vėrinius ant kaklų ir retkarčiais dar užsijuosia per juosmenį odinius diržiukus

Gubernatorius iškvietė bendruomenės vadą ir išdėstė jam reikalą. Tas pasakė, kad jei gubernatorius skirs keletą tuzinų sijonų ir palaidinių, jis pasirūpins, kad moterys tą vieną išskirtinį kartą būtų apsirengusios. Taip ir sutarė. Gubernatorius liepė vietos misijonieriams parūpino sijonus ir palaidines.

Atėjo didžiojo parado diena. Ir tik likus keletui minučių prieš Eisenhower‘io džipo pasirodymą, paaiškėjo, kad vietinės moterys pareigingai apsivilko sijonus, bet palaidinės jom nepatiko, todėl paliko jas namuose.

Taigi moterys išsirikiavo abipus kelio sijonuotos, bet nuogomis krūtimis. Jokių liemenukų, jokių kelnaičių.

Gubernatorių ištiko apopleksija ir jis piktai pašaukė parado vadovę. Ši labai atsakingai užtikrino, jog moterys sutiko prisidengti krūtis, kai generolas važiuos pro šalį.

Kadangi nebebuvo laiko ginčams ir repeticijoms, mes galime tik spėlioti, kokia buvo generolo Eisenhower‘io reakcija, kai jo džipas puškavo tarp nuogakrūčių moterų, kurios gracingai kėlė trumpų sijonų priekius, kad padelkomis užsidengtų veidus.

Nieko daugiau nei prirašiau, nei pridėjau. Prisipažinsiu, rašydama šį kvailą laišką juokiausi ir džiūgavau. Panašiai kaip Tu, sužinojusi, kad niekas šiame pasaulyje nežino (ir, ko gero, niekada nesužinos), kodėl žirafų kaklai ilgi. Ak, Sara, sunku man net aprašyti, kaip gyvai ir aiškiai įsivaizdavau rimtuolišką Georgo veidelį, skaitantį šį laišką… Manau, kad jam buvo nepaprastai sunku patikėti, kad aš galėjau, va, taip, va, štai taip, parašyti. Esu tikra, kad jis perskaitė viską bent jau du kartus tai jau tikrai. Na, Georgo kaklas, tiesą pasakius, nėra labai ilgas, bet, dievaži, ir tikrai tikrai netrumpas…

Bet čia tik tarp kitko… Svarbiausia mano naujiena ta, kad vakar lėkiau į Ročesterį žiūrėti savo bičių… Gėda prisipažinti, bet internete perskaičiau, kad Amerikoje, Masačiūsteso valstijos Beverlio oro uoste bičių spiečius nutūpė ant lėktuvo, naudojamo mokomiesiems skrydžiams, kairiojo sparno. (Taip pranešė naujienų agentūra AP).

Žodžiu, iš pradžių apie 10 tūkst. bičių spietėsi kairiojoje orlaivio pusėje, o paskui sutūpė ant kairiojo sparno viršaus.

Skrydžių centro savininkas nedrausmingoms bitėms kvietė policiją, tačiau ši patarė skambinti vietiniam bičių ekspertui Alui Wilkinsui.

Tas Alas Wilkinsas pasinaudojo specialiai sukurtu vakuuminiu prietaisu bitėms susiurbti, o paskui jas perkėlė į avilius, kur bitės galės nešti medų.

Žodžiu, tas specialistas spėjo, kad bičių motinėlė ant lėktuvo sparno galėjo stabtelėti pailsėti, o kitos susispietė aplink, kad ją saugotų.

Garbės žodis, Sara, pamaniau, kad mano bitės emigravo… nežinau, nei kaip jaučiausi… Buvau lyg ir laiminga iš vienos pusės, džiaugiausi, kad gal problema išnyko pati savaime – bitės paliko mano butą. Iš kitos gi pusės – nepatiko man mintis, kad su biėmis sykiu emigravo ir tėtis… Lyg būtų kažkaip antrą kartą numiręs, ar kaip… Nežinau, gal tai ir nesąmonė, tačiau aš slapta tikiu, kad taip yra. Kad mūsų tėvas įsikūnijo į bitę… Ir… kad tos mano bitės Ročesteryje yra tikrai ne šiaip sau paprastos bitės…

Taigi, vakar buvo šeštadienis, Markas nedirbo, todėl aš galėjau ramiai išeiti iš namų. Spėk kodėl? O todėl, kad praėjusį sekmadienį Markas pametė savo raktą nuo mūsų buto Londone. Dabar jis ištisą savaitę elgiasi, va, taip: paėmė mano raktą, ir tiek. Išvažiuoja į darbą visai dienai, šią savaitę dirba viršvalandžius, taigi grįžta vėlai, žodžiu, per vėlai, kad padarydintų naują raktą.

Aš jaučiuosi lyg įkalinta… Bet, tiesą pasakius, panašiai jaučiuos ir Ročesteryje…

Tai va, Sara, kaip jau sakiau, lėkiau į Ročesterį pilna galva nežinojimo, ko noriu. Ar noriu, kad bitės tebebūtų, ar kad jų nebebūtų, ir apie tą nelemtą raktą visiškai pamiršau…

Jos tebebuvo… Niekas nepasikeitė. Apsisukau ir grįžau į Londoną.

Prie buto durų paskambinau mobiliuoju ir Markas mane įleido. Jis tebebuvo neapsirengęs ir nesiprausęs… Lova nepaklota… Neturėjo laiko - naršė internete… Vos spėjau įeiti į kambarį, matyt, kad nepradėčiau barti, tuojau man papasakojo naujieną. Žinai, sako, mokslininkai niekaip nesugeba nustatyti, kam gi žirafoms ilgi kaklai…

Aš buvau kažkokia nervinga ir pavargusi, tad nieko nesakiau. Markas tuojau surado straipsnelį ir garsiai jį man perskaitė. Na, matyt, tikėdamasis nukreipti mano dėmesį… Staiga mano galvoje pasigirdo bitės dūzgimas. Po akimirkos dūzgimas pavirto į puikiausiai suvokiamą žodį šokis. Tiksliau, gal kažkaip lyg ir… na… žokis.

Sustingau ir nė iš šio nė iš to garsiai tarsi pati savęs paklausiau: argi žirafos šoka? Markas aktyviai atsiliepė, nors aš buvau netgi pamiršusi jį. Sako, žinoma. Aišku, kad šoka. Šoka? Tu tikrai žinai? Esu matęs… kine. Kokiame tokiame kine? Na, animaciniame, sako. Norėjau pasakyti, kad jis yra mažvaikis, toks ir numirs, bet nesakiau. Tik paklausiau (nors ir be klausimo buvo aišku): ar padarydinai raktą? Ne, sako. Pamiršau…

Ak, Sara… Tiesa, suprantama, yra ta, kad jis užsižaidė internetu, o manęs nebuvo namie. Taigi, nebuvo, kas jį išvaro. Nevaromas Markas nieko nedaro… Laukia, kol aš paliepsiu… Anksčiau, kol buvo vaikas ir paauglys, laukdavo, kol jam palieps mama…

Markai, sušukau, iš nevilties. Juk puikiausiai žinai, kad mums būtinai reikia ANTRO rakto…

Markas ir sako: bet juk tu man neliepei išvažiuodama… Norėjau apsiverkti, bet pamaniau, kad tai bus didelis pedagoginis netaktas…

Šioj vietoj ir baigiu… Jau vėlus vakaras… Rytoj pirmadienis… Gal tai ir nepedagogiška, bet ketinu rytą atimti iš Marko savo raktą, nueiti ir padarydinti jam kitą… Nes, ko gero, niekada nesulauksiu, kad Markas …. Ak… Ir vėl užsinorėjau paverkti… Tikra kvailė…

Lik sveika, sesute. Laukiu laiškelio.

Bučkis.

Mari

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. Iš M. ir S. Poisson knygos “Šabaš”, kurią dabar rengiam spaudai