BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Apie akimirka, jaunyste ir uzmarsti

Leonidas Donskis: Akimirka, jaunystė ir užmarštis


2008-08-08


 10 britų mėgstamų aforizmų, į pasaulį paleistų populiarių žmonių – šių aforizmų reitingą TV kanalas Sky News paskelbė prieš metus. Šiuo rašiniu baigiu jų interpretacijų ciklą.

Septintojoje vietoje – „The Beatles“ įkūrėjo ir sielos Johno Lennono aforizmas: „Gyvenimas yra tai, kas įvyksta, kai jūs kuriate kitus planus“.


Apie akimirkos ir spontaniškumo vertę esu rašęs, todėl pernelyg nesikartosiu. Mums atrodo, kad laimė slypi didelių svajonių ir ambicijų įgyvendinime. O iš tikrųjų ji slypi detalėse ir net buityje – kasdienybės garsuose, spalvose, mėgstamuose daiktuose, senose knygose, „viniluose“, rytinės arbatos gėrimo rutinoje. Tereikia vieną gražią dieną visa tai prarasti, kad suprastum šitų dalykų vertę.


Žinoma, pasikartojamumas ir mielos mūsų gyvenimo rutinos yra prasmingos bei teikia didelį džiaugsmą tada, kai mes žinome, jog mūsų laukia ir kelionės, ir intensyvus profesinis gyvenimas. Juk brangini akimirką už jos baigtinumą ir nesikartojamumą. Jei ji tampa vienintele mūsų gyvenimo tonacija, ji jau nebe akimirka, o beprasmiškai ir monotoniškai tiksintis gyvenimo laikrodis – tiksli ir tvarkingai ateinanti mirties nuojauta.  


Kas įvyksta, kai mes kuriame gyvenimo planus? Mes nepastebime to, kas vyksta su mumis – pro mūsų akis praslysta žmonių žvilgsniai, veidai, akys, rankos, bylojančios apie dar nepradėtą, bet svarbų, o gal net ir visą mūsų gyvenimą galintį pakeisti pokalbį. Mes negirdime nebaigtų sakinių ir užuominų. Norime tik aiškių dalykų ir iki banalumo akivaizdžių tiesų, nes pustoniams ir niuansams nebeturime laiko. Nematymas ir negirdėjimas yra būtent tai, kas vadinama svaigia karjera, už kurią paprastai sumokama asmenybės bei charakterio pokyčiais ir draugų praradimu.


Kada mes suprantame, jog laimė slypi tyloje, pauzėse, detalėse ir intervaluose tarp kelionių bei planų kūrimo? Tada, kai mus aplanko liga ir kai netenkame artimųjų. Arba kai ambicingų planų įgyvendinimas radikaliai keičia mūsų gyvenimo būdą ir priverčia mus tyliai kęsti aplinką, kuri yra tarsi mums reikalinga, bet iš tikrųjų iki koktumo svetima ir laipsniškai suardanti mūsų asmenybę. 


Devintojoje vietoje – airių rašytojo Bernardo Shaw aforizmas: „Jaunystė – žavus dalykas. Eikvoti ją vaikams – nusikaltimas“.


Lygiai kaip laimingose šeimose vaikai nėra priversti pernelyg greitai tapti suaugusiais ir panirti į gyvenimo prozą, taip ir visuomenėse, kuriose nestokojama pagarbos žmogaus laisvei ir spontaniškumui, jauni žmonės nėra brutaliai bloškiami į suaugusiųjų gyvenimo nuspėjamumą ir priverstinę socializaciją – profesinę karjerą, sėkmės kūrimą ir panašiai. Dėstant įvairiose šalyse, man teko pastebėti, kad amerikiečiai studentai, lyginant su mūsiškiais, neretai atrodo juokingai naivūs, infantilūs ir sentimentalūs. Juos stebinčius mūsų studentus aplankytų jausmas, panašus į tą, kurį patiria universiteto studentas, šaipydamasis iš gimnazijos mokinius jaudinančio ir virkdančio salsvo, sentimentalaus filmo.


Beje, iš tikrųjų įspūdis yra kiek klaidingas ir apgaulingas. Už amerikiečių atvirumo, mums neįprastai atviro savo pažiūrų bei jausmų demonstravimo (beje, kam jau kam, o dėstytojui ten labai lengva pajusti, ar jis mėgstamas, ar ne – tai tikrai ne Šiaurės šalys, kur būsi mandagiai sutiktas ir palydėtas, bet tik retkarčiais sužinosi, ką apie tave iš tikrųjų galvoja studentai) ir sentimentalumo neretai slypi nesugedę ir spontaniški žmonės.


Jie tiesiog dar nemoka gudrauti ir manipuliuoti kitais žmonėmis bei jų pasitikėjimu. Vėliau išmoksta. Tam pasitarnauja ir profesinio gyvenimo kodai, ir masinė kultūra – šita sugebėjimo save ir kitus paversti vartojimo reikmenimis begalinio tobulinimo terpė. Tiesa, egzistuoja ir kategorija tokių žmonių, kurie niekada šito neišmoksta. Juk neretai kalbama apie didelius vaikus – atvirus, nesugadintus ir neslepiančius savo išgyvenimų.


Tik nepainiokime egzistencinio vaikiško atvirumo su infantilumu, kurį mumyse provokuoja ir palaiko globalinė masinė kultūra, kurianti morališkai ir psichologiškai niekada nebręstantį, bet manipuliatyvų ir nejautrų vartotoją – sociokultūrinį paauglį, kuriam kontroliuojanti ir poreikius bei vaizduotę formuojanti sistema neleidžia subręsti. Masinės kultūros kuriamas infantilizmas kuo puikiausiai koegzistuoja su žiaurumu ir moraliniu nejautrumu. 


Sakau šitą atsargiai, puikiai suprasdamas, kad visada esama išimčių ir kad Lietuvoje yra puikaus jaunimo, kuriuo pats žaviuosi, bet… Jaunieji amerikiečiai ir vakarų europiečiai mūsų jaunimą neretai pranoksta emociniu intelektu ir moraline branda – empatijos galiomis, jautrumu, gebėjimu išklausyti ir nežeisti kito žmogaus, tuo sukuriant jam psichologinį komfortą. Jauni žmonės juk yra savosios visuomenės atspindys – mano akimis, mūsiškiai vis dėlto esti gan brutalūs ir negailestingi, besinaudojantys kitais kaip greitos  karjeros priemone. Bet ne apie tą aš dabar kalbu. Esmė ta, kad jauni žmonės ten ilgiau išlieka jauni. Kuo ilgiau žmogus gali studijuoti, keliauti, dėvėti ne jauno miesto profesionalo kostiumą ir baltą apykaklę (kad patiktų suaugusiems ir klientams), o džinsus ir megztinį, tuo ilgiau tęsiasi savęs ieškojimo ir brandinimo procesas.


Ar versdami nieko apie save dar nežinančius aštuoniolikmečius apsispręsti dėl savo ateities ir priimti kone viso savo likimo sprendimą studijuoti tą, o ne kitą dalyką mes nerašome būsimosios tragedijos scenarijaus? Ar laimingi yra vaikai, anksti pradedantys mėgdžioti suaugusius dėdes ir tetas? Beje, vaikystė ir jaunystė yra visuomenės laisvės ir humaniškumo kriterijus Nr. 1 – jos abi visada radikaliai paneigiamos totalitariniuose režimuose. Nei naciai, nei bolševikai neleido vaikams būti tiesiog vaikais. Jie buvo ruošiami režimui ir iškart tapdavo partijos, kariuomenės bei slaptosios policijos rezervu – techniniais darbuotojais ir informatoriais.


Vaikus masiškai gimdančios paauglės ir socialumo bei žmonių įsipareigojimo vienas kitam dar nesuvokiantys, bet besituokiantys jaunuoliai tampa gyvu priekaištu visuomenei – iš jų nejautri ir nehumaniška aplinka atima lėto savęs atradimo ir kultivavimo džiaugsmą. Todėl jie tampa gyvomis dėdžių ir tetų imitacijomis, iš anksto nustatytų socialinių vaidmenų atlikėjais, o ne laisvais ir save kuriančiais žmonėmis.


Švelnesniu mastu, bet vis dėlto tą patį galima taikyti ir žiaurioms ankstyvojo kapitalizmo fazėms, suardančioms šeimas ir verčiančioms vaikus augti be tėvų – Airijoje dirbančių tėvų Lietuvoje palikti vaikai, kuriuos geriausiu atveju prižiūri seneliai ir tetos, dar sugrąžins šią traumą savo šaliai ir visuomenei. Jau dabar šitą matome ir jaučiame. Paauglių žiaurumo protrūkis juk yra kerštas juos apleidusiai aplinkai.  


Galiausiai, dešimtoje vietoje atsidūrė komiko, sparnuotų frazių meistro ir kino aktoriaus Groucho Marxo aforizmas: „Aš niekada neužmirštu veidų, bet jūsų atveju man bus malonu padaryti išimtį“.


Atmintis ir užmarštis yra dvi lygiavertės gyvenimo strategijos. Įsidėmėdami ir prisimindami mes ne tik formuojame savo pasaulio suvokimo horizontą, bet ir pratęsiame kitų egzistenciją. Jei ne organizuota atmintis, nieko nebūtų – nei Dante’s, nei Shakespeare’o, nei Rembrandto, nei Bacho, nei Mozarto. Žinoma, tai visos Europos ir net žmonijos atmintis. Bet be atminties būtų neįmanoma ir tapatybė – nustotų egzistavę mūsų tėvai, vaikystės gatvės, daugelis žmonių, kurie be mūsų pastangų išsaugoti būtų pasmerkti užmarščiai. Tad prisimindami mes pratęsiame kitų žmonių buvimą pasaulyje, lygiai kaip mūsų pačių egzistencija įmanoma tik mus atpažįstančių ir prisimenančių ar net išsaugančių ateičiai kitų žmonių dėka.


Tai ir yra socialumo paslaptis. Ne šiaip lengvas bendravimas, o istorijų pasakojimas, patirties dalijimasis, atmintis ir vienas kito pratęsimas per atmintį ir yra socialumas (ne veltui XVIII amžiaus italų filosofas Giambattista Vico atmintį, socialumą ir pilietinę visuomenę laikė pakankamais Dievo buvimo įrodymais). Bet ir užmarštis yra socialumo bei normų laikymosi aspektas. Neįmanoma visko prisiminti. Dar daugiau – viską prisiminti būtų žmonijos prakeikimas. Mes negalėtume gyventi ir psichologiškai žūtume, jei mumyse neveiktų atminties ir užmaršties mechanizmas.


O pati svarbiausia Groucho Marxo išmintingo aforizmo žinia yra ta, kad yra dalykų, kurie nusipelno tik ignoravimo. Prisimename ir kalbame apie tai, ką gerbiame ir rimtai traktuojame, net jei ir nesutinkame. Nusikalstama neapykanta žmonėms ar fizinis ir psichologinis teroras niekada negali būti užmiršti, bet neadekvatus kalbėjimas ar tiesiog nejaukus nusišnekėjimas ir smulkus niekšiškumas labiau už viską nusipelno tylios paniekos ir ignoravimo. Atsisakymas pažinoti yra mums gerai pažįstama bausmės forma – frazė „nenoriu tavęs daugiau pažinoti“ yra ne kas kita, o aktyvi ir sąmoninga užmaršties forma. Juk jei neužmirši ir nuolat kalbėsi apie kažką, kas neturi ir turbūt niekada netaps norma, tik pratęsi to reiškinio egzistavimą.


Tad kartas nuo karto valykime savo atmintį. Ji yra svarbi žmonijai. Palikime joje vietos visų pirma tam, kas turi egzistuoti ir likti žmonijai ir po mūsų.


Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika, BFL © Baltijos fotografijos linija


 



Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-08-11.

Palikti komentarą