BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Apie kultūrinės spaudos pinigus

2008-08-07



Jolanta Kryževičienė
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pirmininkas teigia, kad kultūriniai leidiniai neretai spausdina atsitiktines publikacijas, o kai kurie neturi nišos.

Kur daugiau, jeigu ne „Kultūros baruose“, savaitraščiuose „Nemunas“ ar „Literatūra ir menas“, žurnale „Metai“ turėtume aptikti rimtą kultūros procesų analizę?



Ar ne šie leidiniai turėtų pateikti išsamias kūrinių recenzijas: įvertinti knygą, operą, parodą ne tik kūrėjo biografijos, bet ir visos mūsų kultūros kontekste? Deja, situacija yra kitokia. Daugelis kultūros leidinių sėkmingai apsiriboja paviršutiniškais, dažnai atsitiktiniais tekstais. Labai dažnai pasirodžius net ir reikšmingam kūriniui, niekur negali aptikti jokios refleksijos.



Kultūros gyvenimą krečiantys finansiniai skandalai, kultūros politikos bergždumas, atrodo, nedomina net pačių kultūrininkų.



Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, daugiausia remiantis kultūrinę spaudą, šiais metais kultūros ir švietimo programoms skyrė per 5 mln. Lt. Iš jų 340 tūkst. tenka „Kultūros barams“, 235 tūkst. skirti „Metams“, 220 tūkst. – „Literatūrai ir menui“, 160 tūkst. – savaitraščiui „Nemunas“, 145 tūkst. – „7 meno dienoms“ ir t. t.



Kai kurios sumos visai nemažos. Šiuos pinigus skirsto fondo taryba, kurią sudaro 11-a įvairių sąjungų atstovų. Jai vadovaujančio Stanislovo Žvirgždo nuomone, atsiradus galimybei skirti didžiulius honorarus autoriams, gerai rašančių žmonių vis tiek neatsirastų.  


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas gyvuoja jau 10 metų. Visą šį laiką tęsiasi skundai ir priekaištai, kad mūsų kultūrinė spauda gyvena ant skurdo ribos. Rimtos recenzijos, vykstančių procesų analizė yra vis dar spaudos puslapių reta viešnia, redakcijos negali augintis kritikų.  


Kaip jūs vertinate šiandieninę kultūrinės spaudos situaciją?  


Situacija nėra gera, tačiau ji žymiai pagerėjusi nuo 1990 metų, kai buvome visiškoje duobėje. Tuomet fondas turėjo vos 2 mln. litų, o šiandien išdaliname per 5 mln. litų, nors norėdami patenkinti visus pageidavimus turėtume turėti 11–13 mln. litų.                      


Sutinku, kad trūksta lėšų užsakyti gerus analitinius straipsnius, nes dalį pinigų tenka išleisti prenumeratos pristatymui, mokesčiams paštui ir t.t. Tačiau prieš kelias savaites Seimas priėmė sprendimą papildomai skirti 12 mln. litų kultūrinės ir šviečiamosios spaudos pristatymo apmokėjimui.  


Ar iš fondo skiriamų lėšų redakcijos turi sumokėti ir honorarus autoriams, ir atlyginimus redakcijos darbuotojams, ir leidybos bei platinimo išlaidas?  


Platinimo išlaidos ir atlyginimai – taip. Tačiau honorarus autoriams redakcijos gali sumokėti iš papildomų lėšų, kurios skiriamos specialioms kultūros ir šviečiamosioms programoms.


Jūs minėjote, kad norėdami patenkinti visus poreikius, turėtumėte išdalinti apie 11 mln. litų. Kaip jūs analizuojate pateikiamas paraiškas? Man teko skaityti dviejų recenzentų A. Navicko ir A. Samalavičiaus analizę, kurioje gana neigiamai vertinami leidiniai „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“.  


Tačiau žurnalas „Metai“ 2007 m. gavo 220 tūkst. litų paramą, o 2008 m. finansavimas išaugo iki 235 tūkst. litų. Kaip tai galima paaiškinti?  


Ekspertai dažnai būna labai subjektyvūs. Jūsų minėti ekspertai patys pasiskelbė, o kiti pageidauja likti nežinomi. Mes turime virš 100 ekspertų. Kai mums reikia konkrečios analizės, spaudos komisijos pirmininkė parenka žmones – tarybos nariai net nežino kokius. Tačiau ekspertai yra tik patariamasis balsas, viską sprendžia 11 tarybos narių.



Mūsų pokalbiuose minėti leidiniai buvo ne kartą kritikuoti, ypač „Šiaurės Atėnai“, už necenzūrinės leksikos vartojimą. Žurnalas „Metai“ ir tarybos narių, ir ekspertų nuomone mažai pasikeitė nuo sovietinių laikų, kai buvo leidžiamas „Pergalės“ pavadinimu. Žurnale labiausiai pasigendama geros literatūros kritikos, procesų analizės. Kam publikuoti apsakymų rinktinę ar romaną, kurie netrukus pasirodys kaip knyga?



Reikėtų daugiau dėmesio kreipti į tai, kur eina mūsų literatūra, kokie poslinkiai joje atsirado, kokie ryšiai su kitomis Europos kultūromis? To pasigendame.



Tačiau nepaisydamas minėtų trūkumų fondas žurnalui didina lėšas. Jeigu leidinys yra prastas, gal jam reikia mažinti finansavimą, o daugiau pinigų skirti perspektyvesniam leidiniui? Kokia yra lėšų skirstymo politika?  


Kai padaugėjo pinigų, fondas turėjo juos išskirstyti, o perspektyvesnių leidinių neatsiranda.



Jūs pasakėte svarbų dalyką. Gal ne tik pinigai lemia tokią situaciją, o visai kitos priežastys?



Žinoma, kad ne vien pinigai. Tarkime, kad kokiam nors leidiniui skiriame didelį finansavimą, galima išrašyti didžiausius honorarus autoriams. Ar manote, kad atsiras gerai rašančių žmonių? Tikrai ne.



Iš karto neatsiras. Norvegai pasakojo, kad literatūros kritiką jie augina 5 metus.



Pas mus taip pat reikia tai daryti, tačiau ar yra daroma? Pasižiūrėkime, ką spausdina mūsų kultūrinė spauda. Yra gausybė atsitiktinių publikacijų, kai kurie leidiniai neturi savo nišos arba jos neišlaiko.



Galima paminėti leidinį „Naujasis židinys. Aidai“, kuris visą laiką suranda labai savitą kelią, publikuoja tekstus, kuriuose yra jų požiūris į mūsų kultūrą.


Dar vienas leidinys – „Krantai“. Keletą metų žurnalas net nebuvo finansuojamas, nes tapo savotišku ŠMC katalogu. Dabar jis surado savo nišą – užmezgė ryšius su kitomis Europos valstybėmis ir skiria po vieną numerį vienai šaliai ir jos kultūrai.



Iš savaitraščių šiuo metu kryptingiausiai dirba „Nemunas“. Tačiau, jeigu prisimenate, mes nefinansavome „Nemuno“ žurnalo, kuris buvo taip nusigyvenęs, kad turėjo mažiau nei 300 prenumeratorių. Savaitraštis atrado savo veidą ir jam reikėtų skirti dar daugiau pinigų, kad jis dar geriau dirbtų.



Vadinasi, Spaudos, radijo ir televizijos fondas vykdo leidybinę kultūrinės spaudos politiką?



Finansavimo svertą mes turime, o daugiau mūsų nelabai įsiklauso. Jeigu pasakome pastabas, iš karto yra teigiama, kad naikinamas leidinys, kuris redakcijos įsitikinimu, yra geriausias Lietuvoje. Mus gąsdina, kad jeigu sunaikinsime kultūrinį leidinį, tai jo vietą užims komercinis leidinys.


Bet jeigu leidžiamas niekam tikęs, neskaitomas kultūros savaitraštis, gal komercinis bus geresnis?



Nors tuo abejoju ir manau, kad laisva spauda turi didžiausią potenciją ir perspektyvą. Tačiau kai pajudinami didieji kultūros leidiniai, iš karto rašomi raštai ir Vyriausybei, ir Seimui, ir Švietimo bei Kultūros ministerijoms, kad fondas esą naikina kultūrą, nors nieko apie tai nesupranta.



Tačiau egzistuoja ir tam tikros leidinių finansavimo disproporcijos. Pavyzdžiui, „Dailės“ žurnalas, išeinantis du kartus per metus, gauna 110 tūkst. litų, o savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ gauna 120 tūkst. litų.


Beveik vienoda suma yra skiriama dviems žurnalams ir penkiasdešimčiai laikraščio numerių. Kuo paremtas toks skirstymas?



Jeigu norima įsivaizduoti realią situaciją, reikia paskaityti teikiamas paraiškas, kuriose atsiskleidžia esminiai dalykai. Kaip geriausią paraišką galėčiau paminėti „Kultūros barų“ projektus. Nuo 1990 metų pirmojo konkurso jie yra geriausi. Bet jie kasmet sugalvoja kažką naujo.  


Turbūt ne mažiau svarbu, kad „Kultūros barų“ yra geros ne tik paraiškos, bet ir pats žurnalas. Juk šiais laikais daugelis puikiai moka parašyti paraiškas.



Sutinku. Tačiau savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ savo paraiškas metai iš metų tiesiog perrašo pridėdami vos keletą žodžių. Daugelis yra įsitikinę, kad mes nieko neskaitom. Netiesa, perskaitome. Aš skaitau ne tik paraiškas, bet ir leidinius. Ir tai daro 11 žmonių, tarp kurių yra įvairių sričių specialistų, pasitelkiami ir ekspertai. Mes stebime, kaip panaudojami pinigai, kaip atsiskaitoma.



Kontrolė yra labai griežta ir skaidri. Nors dažnai stengiamasi gudrauti: pateikiamas vienas tiražas, o mes žinome, kad yra kitoks skaičius; prašoma viso išlaikymo, o mes galime remti tik 70 procentų.



Manau, per dešimtmetį fonde susibūrė išmanančių žmonių ratas. Visko perskaityti neįmanoma, nes spauda labai plečiasi. Sakykim, pastaruoju metu stipriai remiame jaunimo leidinius. Dabar yra milžiniška komercinių leidinių jaunimui lavina. Šie leidiniai ima 3–4 metų vaiką ir veda jį iki 16 metų per įvairius leidinius, kurie skiepija holivudinę populiariąją kultūrą.


Ar jūs sulaukiate įdomių neholivudinių projektų, skirtų jaunimui?



Labai mažai. Tačiau ir Seime žadama skirti šiems leidiniams ypatingą dėmesį ir pagalbą. Tikiuosi, kad rugpjūčio mėnesį paskelbus konkursą ateinantiems metams, projektų vaikams ir jaunimui tikrai sulauksime.



Turime nemažai vidutinio lygio kultūros savaitraščių, žurnalų. Kaip jūs pakomentuotumėte teiginį, kad geriau sujungti dalį jų į vieną ir turėti tikrai gerą, solidų kultūros leidinį?



Mes žinome vieną nesėkmingą bandymą sujungti „Dienovidį“ ir „Literatūrą ir meną“. Redaktoriai buvo labai skatinami susijungti, tačiau kai tai įvyko – viename savaitraštyje pamatėme kitą, organiškas procesas neįvyko. Sumanymas, nuleistas iš viršaus, nėra geras. Tai turi daryti patys leidiniai: jungtis, ieškoti bendrų sąlyčio taškų, idėjų. Bet tai nevyksta, net badaudami visi laikosi savo leidinių.



Būtų gerai, jeigu atsirastų alternatyva, nes dabar tik atgaivinami senieji leidiniai. Pavyzdžiui, buvo „Švyturys“, atsirado „Lietuvos švyturys“. Bet beveik niekas nepasikeitė, tik deklaruojamos idėjos.



Kaip kalbėjome – rašyti dabar visi moka, galima pasiimti Seimo stenogramą ir parašyti puikų projektą. Naudojant tą leksiką ir žodžių ekvilibristiką galima būti didžiausiu patriotu, didžiausiu lietuvių ir labiausiai mylėti kultūrą, nors tai tebus graži deklaracija.  


Dar viena didelė problema – kultūrinės spaudos sklaida. Kaip jūs minėjote, komercinė žiniasklaida moka auginti skaitytoją. Nuo „Panelės“, kurią gali nusipirkti kiekviename prekybos centre, iki „Moters“ ar kito spalvoto žurnalo.  


Deja, kultūrinės spaudos negali nusipirkti kiekviename spaudos kioske, ja prekiaujama tik keliose vietose. Minėjote, kad bus skiriami papildomi pinigai. Kada bus išspręsta ši problema?  


Bus sprendžiamos dvi problemos. Vyriausybės nutarimu yra numatyta, kad viešosioms bibliotekoms bus rekomenduojama prenumeruoti mūsų remiamus leidinius ir tai prenumeratai bus skiriami pinigai.                      


Antras dalykas – Seimas priėmė sprendimą papildomai finansuoti kultūrinės ir šviečiamosios spaudos pristatymą gyventojams. Dabar leidėjai neturi lėšų pristatyti žurnalą ar laikraštį į kiekvieną rajoną, o fondas neturėjo specialios platinimo programos.  


O kaip bus su spaudos kioskais?  


Didžiausia problema, kad „Lietuvos spauda“ yra monopolistas. Jų sąlygos griežtos: neišplatinti laikraščiai vežami į makulatūrą, perdirbami į tualetinį popierių. Jeigu būtų alternatyva, atsirastų konkurencija, kuri sudarytų geresnes sąlygas.  


Tačiau alternatyvos nėra, vadinasi, ir išeities nėra?



Išeitis – papildomas finansavimas.



Ką galima dar padaryti, kad kultūrinė spauda būtų įdomesnė ir prieinamesnė?



Yra dar ką veikti. Mūsų patirtis didėja, per dešimtmetį stipriai parėmėme regioninę spaudą. Kai kuriems leidiniams nutraukėme rėmimą, nes jie nesikeičia – gauna paramą ar ne.



Daug priklauso nuo redaktorių: kokią komandą jie suburia, ko reikalauja, kaip dirba. Tik gaila, kad šiandien žiniasklaidos herojais tampa sportininkai ir banditai, bet ne kultūros žmonės.



Paruošta pagal Lietuvos radijo laidos „Kultūros savaitė“ pokalbių ciklą apie kultūrinę spaudą ir jos situaciją Lietuvoje.  


Nuotraukoje - Stanislovas Žvirgždas. BFL nuotr. 

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-08-07.

Vienas komentaras įrašui “Apie kultūrinės spaudos pinigus”

  1. Man tai patinka leidinių prenumeratos - puiki išeitis, kai nežinai, ką dovanoti.

Palikti komentarą