BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Apie laimes ilgesi

Laura Krivelienė. Kur šeimos pavyzdys?


2008-08-16



Skelbiame ištrauką iš neseniai pasirodžiusios knygos “Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį”. Tai unikali knyga, skirta padrąsinti, paguosti, sustiprinti mamas, auginančias vaikus.


Esu iš tų žmonių, apie kuriuos ką nors bloga nepasakytum. Jie paprastai būna ramūs, draugiški, atviri. Žodžiu, padorūs, gerai išauklėti piliečiai, ir tiek. Tokia aplinkinių nuomonė lėmė ir mano pačios požiūrį į save – pažvelgusi į veidrodį anapus sutikdavau gana malonią personą. Deja… gyvenimas šeimoje išryškino tokius mano vidinio veido bruožus, kurių nė neįtariau esant ir kurie toli gražu nebuvo patrauklūs. Nustojau stebėtis, kaip motinos gali be gailesčio tampyti savo vaikus už rankų ar ausų, vadinti dukras „varnomis“, o sūnus „drambliais“, kaip vidury gatvės nesigėdi demonstruoti pasilpusių savo nervų ir pliekti mažylių… Nemiga. Kartėlis. Įvairios baimės. Pavargusios, savo dalia nepatenkintos sielos, neturinčios kam atiduoti savo skundų… Jei ne Viešpaties gerumas, kurį patyriau dar prieš gimstant mūsų vaikams, nelengva motinystės atsakomybė turbūt seniai būtų mane palaužusi. Bet ačiū Dievui, spėjau pažinti Tą, kuris naktį keičia diena, nerimą – poilsiu, naštą paverčia atgaiva, o pyktį – gaivinančiu nuolankumu. Šiandien esu laiminga žmona ir mama tik dėl vienos vienintelės priežasties – pažinau Kristų.


Patikimiausias kelrodis


Biblija jau buvo tapusi pagrindiniu mano patarėju, kai būdama 21-erių ištekėjau. Kadangi Šventasis Raštas formavo mano vertybes, jame aprašytos moterų gyvenimų istorijos buvo tie pavyzdžiai, į kuriuos norėjau lygiuotis. Tikinčių moterų širdies tyrumas, jų išmintis ir dievotumo grožis traukte traukė. Tarytum užuodžiau jose pilnavidurį moteriškumo žiedą. Sara, Estera, Rebeka, Elžbieta, Marija… Dievobaimingos moterys, santūriai nešiojusios Viešpaties pažinimą bei didį pasitikėjimą Juo.


Tapti mama labai norėjau. Vos tik susituokėme, prabėgus kukliam pirmajam santuokiniam mėnesiui, užvaldė mintis apie kūdikį. Kadangi nebuvo paprasta jo susilaukti, šis troškimas mano gyvenime greitai užgožė visa kita. Mokslai tapo nepakeliama našta: atsiėmiau dokumentus iš universiteto, sukeldama didelį tiek tėvų, tiek uošvių nepasitenkinimą, bet rankos nekilo nieko daryti. Panirau į juodą debesį, kol galiausiai po metų, kurie, rodės, ištįso iki begalybės, mane vėl aplankė viltis.


Pamenu, kartą skaičiau istoriją Senajame Testamente apie vieną nevaisingą moterį, kuriai Viešpats pažadėjo, jog po trijų mėnesių duosiąs jai sūnų. Netikėtai širdis ėmė smarkiai plakti, rankos drebėti, o iš akių pasipylė ašaros… Patikėjau, kad Viešpats šiuos žodžius tądien ištarė asmeniškai man. Nusprendžiau niekam šito nesakyti ir tyliai laukiau. Juk jei tai tiesa, svarsčiau, tai laukti teks labai neilgai. Po trijų mėnesių miela mano daktarė Ilona su šypsena veide vedėsi mane šiltais poliklinikos koridoriais link echoskopijos kabineto. Abi ekrane išvydome taškelį. Žinojau, kad tai sūnus.


Apie tai, kaip sekėsi ir tebesiseka auginti sūnus, kurių vienam šiandien dešimt, o kitam – septyneri, galėčiau kalbėti daug. Tai dažniausiai motinoms neišsemiama ir nepabostanti tema. Tačiau esame ne tik mamos. Visų pirma tapome žmonomis, ir jei šiandien gyvename kartu su vyru, tai, manau, kiekviena sutiks, kad šie santykiai mums be galo svarbūs. Santykiai su sutuoktiniu gali suteikti sparnus, bet gali ir nužudyti. Manau, būtent vyro ir žmonos santykiai lemia visos šeimos harmoniją, kurios paunksmėje džiaugiasi arba kenčia mūsų vaikai.


Vyro ir moters santykiai – išties beribė tema. Lyg beribė jūra, tai džiuginanti ramiu bangavimu, tai netikėtai sušėlstanti ir gąsdinanti pražūtingomis audromis. Ji man tebėra kupina paslapties ir greičiausia tokia liks iki gyvenimo pabaigos, tačiau mudviejų meilės jūra šiandien daugiausia džiugina ramybe. Ji buvo stebuklingai Viešpaties nutildyta. Tad leiskite apie tai papasakoti.


Amžinoji santykių dilema


Didžioji dauguma šių dienų žurnalų, skirtų moterims, mirgėte mirga straipsniais ir psichologų patarimais, kaip darniai sugyventi vyrams ir moterims. Nesibaigianti virtinė panašių straipsnių liudija, kad sutarti labai norime, bet tai ne taip paprasta. Žiūrėk, mes vėl nesutariame. „Kodėl?“ – klausiau savęs ne kartą. Šventasis Raštas sako, kad meilė niekada nesibaigia, tačiau žmonės iš skaudžios savo patirties kuria liūdnas dainas: „Meilė baigėsi, sudie tariu…“ Kas tad meluoja – Dievas ar žmogus?


Nors į santuokinį gyvenimą „įtekėjau“ su gana ryškiai susiformavusia nuostata, jog sieksiu gerbti savo vyrą, tačiau ir tarp mūsų kyla nesklandumų. Tiesa, iš pažiūros gal kiek santūresne forma nei karštesnio temperamento sutuoktinių gyvenime. Mūsiškiai barniai labiau panašūs į šaltąjį karą. Pagal charakterio stilių man priimtinesnis „ledinės ledi“ vaidmuo. Na, o mano brangusis, pajutęs, kad žmona laikinai užšalo ledkalnyje, paprastai kantriai laukdavo, kol atitirpsiu. Taigi apie mus būtų galima pasakyti, jog esame „niekada nesipykstanti“ pora. Tačiau ne veltui liaudyje gyvuoja posakis, jog išorė apgauna. Kai virsdavau ledo gabalu, viduje be gailesčio kunkuliuodavo pykčio lava, žiauriai ėsdama visa, kas manyje gyva. Draskydavausi tarp baimės ir kartėlio, o tuo pačiu jausdavausi kalta, nes mylėjau savo vyrą ir nenorėjau jo skaudinti. Tačiau kartais imi, žmogus, ir pritrūksti tiek jėgų, tiek noro tvardytis.


Panašios situacijos vis kartojosi, nors, regis, darydavome viską, kad užkirstume joms kelią: atsiprašydavome, atleisdavome, išsiaiškindavome, išsikalbėdavome, kad net burnos džiūdavo… Tačiau tos pačios problemos, tik pakeitusios savo rūbą, vėl susirinkdavo į „kaukių balių “.


Seniai žinomas sindromas


Vieną dieną, man sprendžiant santuokinių problemų kryžiažodžius, susidėliojo gana įtikima šios skausmingos realybės versija. Teko pripažinti: mudviejų nesutarimų (9 iš 10) giluminė priežastis būdavo klasikinė diagnozė, kuriai sugalvojau terminą „Vyro dėmesio stoka“ (toliau VDS). Pažįstama daugumai moterų… Gal tik ne visos įvairias nesutarimų formas išveda iš tos pačios šaknies. Gerokai patyrinėjusi savo širdį aptikau, jog, pavyzdžiui, dažnai ant vaikų pratrūkusi neteisėta mano rūstybė kildavo būtent dėl VDS neatsakyto poreikio. Vargšai berniukai kartais išvysdavo savo vienintelę mamą, nuostabiausią pasaulyje, tūkstantį milijonų kartų gražesnę už visas barbes drauge sudėjus, virstančią į piktą, žaibus iš akių leidžiantį vaiduoklį. Neaišku, nei kodėl, nei už ką…


Nekart dar beskeldama jiems moralą išgirsdavau save tarsi iš šono ir pašiurpdavau. Ką aš darau? Juk pykstu ant jų tik dėl to, kad man trūksta vyro dėmesio, jo švelnumo. Kada paskutinį kartą mudu buvome draugiškai susėdę ir tiesiog pasišnekėję? Kada skaniai juokėmės ar vaikščiojome, apsivynioję vienas kitam aplink liemenį? Kada mūsų širdys alpo iš meilės ir atrodė, kad tuoj vienas kitą prarysime?


Patyriau ir priešingą poveikį: kai vyras mane pagirdavo, parnešdavo „stebuklingą gėlelę“, prispausdavo prie savo krūtinės, kad net šonkauliai braškėdavo, o plaučiuose nebelikdavo oro, – kitaip tariant, kai parodydavo dėmesį, – atsirasdavo jėgų VISKAM! Būti kantriai su vaikais, viską pakęsti, nudirbti visus darbus; kasdienybė prarasdavo savo pilką atspalvį ir tonos svorį. Tuomet galėdavau visam pasauliui įrodyti, kad esu laiminga ir stipri. Be galo. Tačiau tik iki kito nesutarimo. Iki kito VDS’o…


Toks nestabilumas varė iš proto, kol vienąkart supratau, jog žmogiška mano kantrybė ir jėgos tuoj išseks. „Kodėl tokia beviltiška padėtis, – galvojau, – jei stengiesi, kaip išmanai, o vis tiek kokią naktį atsiduri vonioje ir susirangiusi ant grindų didžiuliu rankšluosčiu šluostai nosį?“ Norėjau būti nuolanki, kantri, išmintinga, norėjau visada paklusti – ir ne dėl to, kad taip reikia, šito pati troškau, – norėjau visa pakelti ir apsaugoti šeimą nuo nesutarimų, bet nuolat ir nuolat papuldavau lyg į kokį akligatvį.


Pamenu, kaip po eilinio nesusikalbėjimo, vyrui liūdnai nusisukus į sieną ir užmigus, gulėjau bumbančia širdimi, tvardydama didelį norą kaip reikalas spirti jam į minkštąją, bet šiaip taip susilaikiau ir tik suspaudusi kumštį spoksojau į lubas, o viduje rėkiau: „Viešpatie, paaiškink! Duok suprasti!! Pasakyk ką nors pagaliau!!! Ar neturiu teisės sulaukti iš vyro tokio dėmesio, apie kokį svajoju? Ar visada žmona turi aukotis ir aukotis, ir aukotis, nurydama apkartusius savo poreikius, o vyras gali palaimintai karaliauti, nes jis vis tiek visada teisus? Tu matai, kad stengiuosi nebūti egoiste, bet nejaugi NIE-KA-DA taip ir nebūsiu suprasta? Nejau nieko nesitikėti?!“


Šiandien galiu pasakyti viena: nebepamenu, kada mane buvo apėmęs VDS’as. Pamenu tik, kur stovėjo mūsų lova, kai tą lemtingą naktį iš pykčio per ją trenkiau kumščiu. Tai buvo paskutinis kartas, kurį atsimenu, o lova stovi kitoje vietoje jau dvejus metus…


Taigi po kurio laiko, kai apie savo desperatišką reikalavimą Dievui buvau, rodos, pamiršusi, į širdį ėmė plūsti naujos mintys. Tikiu, jog jos ne mano. Jos atėjo skaitant ir apmąstant Dievo žodį ir iš esmės pakeitė daugelį mano nuostatų, o santykius su vyru pakylėjo į naują, iki tol dar nepatirtą lygį. Pamiršau vidinį savo draskymąsi, pamiršau maudžiantį, įkyrų nepasitenkinimą ir priekaištų naštą, kuri smaugė visų pirma mane pačią, o kartu sunkė laimę iš šeimyninio gyvenimo.


Šeimos pavyzdžio beieškant


Trokšdama suprasti, kaip išsaugoti taiką šeimoje, sutarti su vyru ir išsilaisvinti iš periodiškai sukylančio nepasitenkinimo, ėmiau svarstyti, jog turėtų kažkur būti šeimos pavyzdys. Tačiau visuomenėje niekur jo nemačiau. Juk visa, ko žmogus mokosi nuo pat gimimo, jis daro kopijuodamas. Mokydama sūnelį raidžių, pirmiausia pati parašiau raidę „A“, į kurią vaikas žiūrėdamas mokėsi. Pradžioje sekėsi nekaip, bet pavyzdinė raidė netrukus padėjo sūnui pasitempti ir beveik tobulai ją atkartoti – taip jis išmoko. Norėjau ir aš, kad kas nors man, kaip mažam vaikui, patyrusia ranka prieš akis užrašytų: ŠEIMA. Kad tai būtų patikima, ir žiūrėdama į tą pavyzdį galų gale nustočiau blaškytis. Šeimos institucija, panašu, nesustabdomai griūna. Skyrybos vadinamos laisve. Gyvenimas nesusituokus tampa norma, tačiau žmonių tarpusavio santykiai liudija vis tą patį: žmogus ilgisi pastovumo, ištikimybės, pagarbos, priėmimo. Negi tobulų santykių tikrai niekur nėra? Kodėl tuomet mes jų ilgimės?


Tikiu, jog Viešpats panoro atsakyti į mano klausimą, ir leido akies krašteliu išvysti Tobulą Šeimos Pavyzdį. Nustebau, tačiau be galo apsidžiaugiau supratusi, kad juo neabejotinai gali būti pati Šventoji Dievo Trejybė! Juk Dievo Tėvo ir Jėzaus santykis – tai santykis Tėvo ir Sūnaus! O ir visa žmogaus egzistencija įtraukta į nepertraukiamą šeimyninį ratą: absoliučiai kiekvienas turi tik vieną tėvą ir tik vieną motiną ir būtinai yra kieno nors vaikas. Žmogus neateina į gyvenimą kitaip, kaip per vyrą ir moterį.


Kodėl žemiškos šeimos pavyzdžiu gali būti Trejybė? Mąsčiau apie tai, jog žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Jo kūnas, tiesa, buvo paimtas iš žemės dulkių, kaip parašyta Pradžios knygoje, bet dvasią žmogui įkvėpė pats Dievas. Ar ne iš čia mūsų vidinio pasaulio beribiškumas, gebėjimas mąstyti, kalbėti, svajoti, įsivaizduoti? Ar ne iš čia žmoguje tobulumo, amžinumo, meilės, prasmės, pažinimo siekis ir nenumaldomas ilgesys?


Nuspręsdamas sukurti žmogų, Dievas sukūrė ne vieną, bet du – vyrą ir moterį. Pradžios knygos žodžiai: „sukurkime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir pavidalą“ – liudija, jog Dievas nėra vienas asmuo. Jei Dievo atvaizdas ir pavidalas buvo išreikštas vyro ir moters sukūrimu, vadinasi, tiek vyras, tiek ir moteris atspindi tą patį Dievą ir yra dieviškos prigimties, tačiau skirtingai pasireiškiančios.


„Ir du taps viena“ – aidi ausyse gerai žinomi žodžiai, skirti sutuoktiniams. Tai paties Dievo valia. Bet kodėl „viena“? Ar ne todėl, kad žmogus sukurtas panašus į Dievą, esantį Viena Trijuose Asmenyse? Tačiau kaip dviems suaugusiems žmonėms tapti viena? Kas mus gali padaryti viena? O gal geriau klausti kitaip – kas mus iš esmės atskiria vienas nuo kito? Šventajame Rašte radau atsakymą ir į šį klausimą. Būti viena – tai būti vienos minties, vienos valios. Argi ne tuomet ir kyla konfliktai tarp sutuoktinių, kai vienas mano vienaip, o kitas – kitaip? Kai vieno valia vienokia, o kito – kitokia? Ar ne dėl to šeimos skiriasi? Taigi būti viena – tai vienaip mąstyti. Tačiau panašu, kad tai ne taip paprasta.


Beviltiškai skirtingi ar tiesiog kitokie?


Nuo seniausių laikų žmonės pastebėjo, jog gamtoje egzistuoja priešybės. Jos tarsi kovoja viena su kita, bet drauge ir palaiko pusiausvyrą. Juokaudama kartais vyrą ir moterį lyginu su baterija. Vienas žymi neigiamą polių, kitas – teigiamą. Vyras ir moteris niekaip netaps vienodi, t.y. niekaip nepakeis savo prigimties, nesuniveliuos jos skirtumų, tačiau visgi jie pašaukti būti kartu.


Deja, skirtumus esame linkę suvokti kaip kažką negatyvaus. Tačiau baterijos teigiamo poliaus juk nevadiname „geru“, o neigiamo – „blogu“. Pusiausvyra visoje žemėje sugriūtų, jei staiga neigiamas polius supanašėtų su teigiamu. Supratau, jog taip pat didelė klaida vyrų bei moterų prigimtinius skirtumus vertinti panašiomis kategorijomis – kas už ką geresnis? Mes tiesiog skirtingi. Deja, lyčių skirtumai dažnai traktuojami kaip kliūtis ir jiems skubame suversti visą kaltę dėl kylančių konfliktų.


Pamenu, kartą abu su vyru buvome puikiai nusiteikę ir kelias valandas aiškinomės, kaip kas ką suprantame. Uždaviau jam devynias galybes klausimų, į kuriuos jis nuoširdžiai stengėsi rasti kuo tikslesnį vyrišką atsakymą, idant ir aš galėčiau jį geriau pažinti. Nėriausi iš kailio, bandydama išsklaidyti savo lūkesčių rūką ir padėti jam ateityje susigaudyti, iš ko reikėtų atpažinti, kad man jau trūksta jo dėmesio… Kaip šiandien pamenu jo žodžius: „Man reikia konkretumo. Pasakyk, pavyzdžiui, apkabinti – dukart vakare po darbo, savaitgaliais – kas tris valandas, atnešti gėlę – kartą per mėnesį, ar panašiai…“ „Na, ne, brangusis, – tariau, – taip neišeis, kokia gi čia dabar romantika pagal grafiką?“


Tačiau tąkart supratau šį tą naujo. Matydama, kad mano vyras vis tiek nuoširdžiai nesuvokia, apie kokį jo dėmesį svajoju (o ir aš pati ėmiau abejoti, ar suprantu, ko noriu), nelauktai priėjau išvados: NEKALTAS. Mačiau, kaip jis nuoširdžiai stengėsi suprasti mane ir suteikti, ko trokštu, bet tąkart man tapo akivaizdu, kad visas jo mąstymas sutvarkytas visai kitaip. Vyrui sunku suvokti, kaip aš jaučiuosi, nes jis neturi tokių poreikių. Jam netrūksta romantikos. Tą vakarą supratau, kad jam ir meilės netrūksta, – tokios, kaip aš ją suvokiu per savo sielos prizmę. Jo meilės supratimas išreikštas kitokiais poreikiais – būti gerbiamam, palaikomam ir priimtam. Iki galo priimtam tiek kūnu, tiek siela. Taigi tą vakarą visiškai patikėjau jo geranoriškumu, tačiau visgi nesupratau vieno – ką daryti man, kai patenku į akligatvį, kai vyras „neatspėja mano minčių“, kai aš laukiu iš jo kažko, kas, manau, padarytų mane, nors akimirkai laimingesnę?.. Iš kur tas įkyrus kirminas širdy? Iš kur jis toks, bjaurybė, sėdi manyje ir neleidžia ramiai gyventi?


Kur nelygybės šaknys?


Gręžiausi atsakymo ieškoti Biblijoje. Tuomet ir prisiminiau Adomą su Ieva. Parašyta, jog nepaklusę Dievui pirmieji žmonės buvo išvaryti iš Rojaus, nešini kiekvienas savo bausme. Prakeikimas, kritęs Ievai, skambėjo taip: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus.“ Štai kur pradžia tos nelygybės, su kuria ligi šiol lyg su kokiais vėjo malūnais kovoja moterys! Štai iš kur ir tas nepasotinamas vyro dėmesio poreikis, ši chroniška liga! Tai krito ant mūsų, moterų, dar tada, kai pirmoji moteris nepakluso. Ji persidavė iš kartos į kartą, iš šimtmečio į šimtmetį, tūkstančius metų – tai Dievo bausmė. Supratau, kad ne mūsų jėgoms ją nuo savęs nusiimti ir ne mūsų jėgoms išdildyti šį įspaudą iš savo sielų.


Taip aptikau VDS’o šaknį. Tai prakeikimas. O prakeikimas – tai kančia, vargas… Tikėjau, kad mirdamas už mus Kristus sunaikino prakeikimo galią, tad Jo mirties paveiksle ieškojau laisvės ir nuo šios slegiančios priklausomybės. Vyras ir moteris buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą, – vienodai vertingi ir lygūs, – tačiau dėl neklusnumo nuodėmė šią lygybę suardė. Per nuodėmę vyro ir moters santykiuose ėmė viešpatauti destruktyvi konkurencija dėl teisės vadovauti, nuolat įžiebianti konfliktus. Tokia buvo skaudi nuodėmės pasekmė. Tačiau per Jėzų atsivėrė galimybė dievišką tvarką vėl atstatyti. Gal šioje žemėje – ne tobulai, tačiau net lėtas artėjimas link tos dieviškos tvarkos atneša daug ramybės… Ėmiau matyti, kad Jėzaus mirtis įveikė patį stipriausią nuodėmės nuodą – maištingą neklusnumą, paveikusį visą žmoniją. Ar ne dėl šitos priežasties neįstengiame tapti viena? Nuodėmė sugriovė ir norą atsiduoti visu kuo vienas kitam, kaip Biblijoje randame Šventosios Dievo Trejybės Asmenis atsidavusius vienas kitam. Viešpats siunčia savo Žodį, o Šventoji Dvasia jį besąlygiškai ir klusniai vykdo, taigi Dievas ne tik valdo ir įsakinėja, – Jis ir paklūsta, ir dėl to nėra mažiau šlovingas.


Nelaimė ta, kad paklusnumą vyrui moteris dažnai tapatina su savo asmenybės suvaržymu ar teisių pažeidimu. Vyro vadovavimas suprantamas kaip išskirtinė privilegija, o moters paklusnumas – kaip silpnybė, kažkas antrarūšio, menkaverčio… Matydama ne tik Dievą, sėdintį soste ir viską valdantį, bet ir Dievo Dvasią, globojančią, guodžiančią ir patarnaujančią mūsų sieloms, vyro ir žmonos santykiuose tarsi galiu įžiūrėti šių dieviškų santykių tolimą atspindį. Ar ne taip ir įsivaizduojame „tobulą šeimą“? Taigi skaitydama tiek apaštalo Pauliaus, tiek Petro paraginimus žmonoms gerbti savo vyrus ir būti visame kame klusnioms, atpažinau paties Dievo braižą: „Tegu puošia jus ne išorė – supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai, – bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse“ (1 Petro 3, 3).


Savo pavyzdžiu Jėzus ėmė mokyti mane romumo. Nuolankumo. Klusnumo. Viso to, koks Jis pats yra, ir rodė, kaip tai šlovinga! Tai Jo tobula meilė padarė mane iš tiesų laimingą, o Jo šviesoje ėmiau įžiūrėti ir savo klaidas. Mano vidiniai slapčiausi motyvai iškilo kaip kokie povandeniniai laivai į paviršių ir tuomet išvydau, su kokiais varganais norais tapatinau šeimyninę laimę ir vyro bei žmonos meilę… Aš pykau ant vyro, nes laimę tapatinau su malonumais, kurių norėdavau daugiau, nei gaudavau. Skaičiau Šventajame Rašte, kad meilė kantri, bet aš kantri būti nenorėjau, nes tai sunku. Skaičiau, kad meilė – visa pakelia, o aš norėjau „tobulo“ gyvenimo, kad nebūtų ką pakelti. Skaičiau, kad meilė neieško savo naudos, bet būtent to dažniausiai ir siekiau, – būdavau nepatenkinta, kad ne viskas taip, kaip aš noriu ir įsivaizduoju… Kančia ir laimė man buvo nesuderinami dalykai. Tol, kol neįsižiūrėjau į Kristų, kurio širdyje išgirdau plakant kančią, romumą ir atgaivą vienu metu…


Taigi ėmiau „eksperimentuoti“ ir kiekvienąkart paklusti didesniam ar mažesniam savo vyro sprendimui, noriai pritarti jo nuomonei, nors man kartais gal ir atrodydavo, kad reikėtų daryti kitaip. Paradoksalu, bet nesijaučiu nė kiek pažeminta, nuskriausta ar kaip kitaip nukentėjusi. Priešingai, paklusdama vyrui tarytum pakilau ir su juo „susilyginau“! Paklusdama nors ir netobuliems jo sprendimams, išgyvenu tobulą ramybę ir giliai širdyje girdžiu malonų Viešpaties pritarimą, tylią harmoniją, kuriai, atpažįstu, ir buvau sukurta. Kita vertus, akivaizdžiai matau, kaip ir vyro širdis skleidžiasi, prisipildo oriu pasitenkinimu ir ramybe.


Man dar daug kas neišeina, bet pakanka pakelti akis į Dievą, Tobuląjį Pavyzdį, ir širdį apima nenusakomas įkvėpimas. Matau, koks Jis ištikimas, ir noriu pati būti ištikima. Matau, koks Jis gailestingas, ir pati siekiu būti gailestinga. Matau, koks Jis šventas, ir pagauna noras pačiai Jo šventumu pasipuošti. Stebiuosi, koks Jis kantrus, ir to mokausi. Bet saldžiausias skonis – tai vienybė, kurią sukuria vadovavimo ir paklusnumo derinys. Šito skonio kitaip nepavadinsi, kaip tik dievišku.


Galiausiai pasikeitus santykiams su vyru pasikeitė ir mano santykiai su vaikais – dabar daug mažiau nervinimosi, įtampos, nesutarimų… Manęs nebegraužia tas nelemtas kirminas, todėl ir aš „nebegraužiu“ vaikų dėl to, kad jaučiuosi nelaiminga. Negaliu sakyti, kad juos auklėti tapo lengviau… Anaiptol. Tai didelė ir daug reikalaujanti atsakomybė, bet labai gera, kai jos netemdo VDS’o kančios.


Mielosios, kelkime akis į Dievą – mūsų šeimyninės laimės Autorių, Kūrėją bei Pavyzdį. Jis nemeluoja. Meilė niekada nesibaigia!


Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-08-16.

Palikti komentarą