BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Apie lyderyste

Rytis Juozapavičius. Kontrolės maniakų amžius baigėsi


2008-11-11



 Botago ir riestainio metodas darbuotojams drausminti atgyveno. Žinių amžiuje žmonėms vadovauti gali tik tarnaujantis lyderis. Kas yra prasminga lyderystė.

Žurnalo „Time“ pripažintas vienu iš 25 įtakingiausių amerikiečių, įvardytas vienu iš reikšmingiausių ir įtakingiausių verslo pasaulio mąstytojų (15-oji vieta 2007 metų „Thinkers 50“ sąraše) Stephenas R.Covey spalio 29-ąją Rygos dailės teatre susirinkusiesiems pasiklausyti jo seminaro pasiūlė išbandyti ekologišką mąstymą. Ekologiškas mąstymas remiasi nuostata, kad visi esame neatsiejamai susiję, ir į tai būtina atsižvelgti kuriant santykius. S.R.Covey visur ieško prasmės ir gerus žmonių santykius vadina „prasmingais“, o ne „efektyviais“.


Įdomiausia, kaip pats p. Covey demonstruoja šį mąstymą savo elgesiu.


76 metų oriai judantis vyras skusta galva savo seminare atsisako varžytis su „sėkmės mokytojais“ ar viešojo kalbėjimo sportininkais dėl kuo įspūdingesnio renginio vardo. Jis kalba lėtai ir labai paprastai, siekdamas tik kuo tiksliau perduoti savo žinią. Savo doktriną iliustruoja tais pačiais jo veikaluose jau pateiktais pavyzdžiais, tarytum taupytų mintis. Pristatydamas savo bestselerio „Septyni efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“ visame pasaulyje išpopuliarintą vertybėmis grįstą asmeninio tobulėjimo sistemą, jis pabrėžia, kad suteikė TIK naujus pavadinimus nuo žilos senovės žinomiems principams ir sudėliojo juos į lengvai suprantamą mokymą. Tik tiek. Per kavos pertraukėlę susitikęs su savo kolegomis iš kompanijos „FranklinCovey“ nešioja jiems pyragėlius ir ploja kiekvienam pasirodančiam, tarytum sutiktų čempioną. Per pietų pertrauką su žurnalistais šnekasi 20 minučių ilgiau nei planuota beveik nepalikdamas sau laiko ramiai pavalgyti. Seminaro išvakarėse sako kalbas įvairiose vietose ir nemokamai dalijasi išmintimi apie lyderystę šeimoje su šimtais žmonių iš gatvės atvirame seminare, užuot mėgavęsis Rygos slėpiniais.


Pramonės amžių keičia kokybiškai kitoks žinių ekonomikos amžius: globalizacijos vis stipriau vienijamame vis skaidresniame pasaulyje konkurencinėje kovoje gali nugalėti tik tos organizacijos, kurios sugeba atskleisti savo darbuotojų talentą. Bet ar klausėme savęs, kiek mūsų organizacijoje darbuotojų, kurie visiškai įgyvendina savo potencialą? Kas tam trukdo? Ar galime sukurti kultūros terpę, kad darbuotojai sugebėtų patys save motyvuoti ir patys sau vadovauti pagal bendrai sutartus lūkesčius? Be „pramonės amžiaus kontrolės maniako“ priežiūros (įsivaizduokime mėlstelėjusį nuo riksmo lietuviškos įmonėlės vadybininką), t.y. be formalų autoritetą turinčio prievaizdo? Pasak S.R.Covey, tyrimai rodo, kad tik 19 proc. organizacijų darbuotojų jaučia aistrą siekti savo organizacijos tikslo. Ar ir jūs dirbate organizacijoje, kurioje keturi iš penkių trina kėdę tik dėl pinigų, karjeros ar tarnybos teikiamo ramaus užutėkio?


Žinių amžiaus darbuotojai turi daugiau pasirinkimų nei pramonės amžiaus ir botago bei riestainio metodas, skirtas jiems sudrausminti, yra pasenęs. Ar mėginote suvaldyti talentingus profesionalus juos spausdami ir gąsdindami? Ar įmanoma užčiaupti ekonomistą Raimondą Kuodį arba žurnalistą Artūrą Račą per darbo santykius? Tokių darbuotojų žinių amžiuje neišvengiamai daugės ir vadovauti jiems galės tik tarnaujantis lyderis. Tarnaujančio lyderio galia kyla ne iš jo posto, bet suteikiama „apačių“, nes jie mato žmogaus pasirengimą aukotis.


Tarnaujančių lyderių yra nemažai – tik populiari kultūra jų nešlovina. Pasak S.R.Covey, lyderystė yra perdavimas žmonėms pranešimo apie jų vertę ir potencialą taip aiškiai, kad jie įkvepiami patys tai matyti savyje. Kiek mes drąsiname žmones ir sugebame atrasti sėkmės istorijų? Deja, didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos viešoms diskusijoms dažniausiai kuria neapykantos terpę, kurioje net didžiuojamasi tokiu sadistišku darbu kaip „atviro nervo krapštymas“. Nejaugi per tuos keliolika metų nepamatėme, kad beatodairiška kritika daugeliu atvejų sukelia priešingus padarinius, nei trokšta kritikai: kritikuojamieji dar labiau įsitikina savo teisumu. Pavyzdžiui, kuris iš korupcija kaltintų politikų prisipažino elgęsis bent neetiškai? Privalome išmokti ir su jais bendrauti kitaip, jei jau nesušaudome vietoje…


Yra keturios bendravimo rūšys. Pirma, ir bene pati populiariausia, yra priešiškumas. Tai subkultūrų dievinamas santykis su kitais: jei tu ne su mumis – tu prieš mus. Toliau – gynybinis bendravimas. Jo imamės tada, kai suprantame, kad vis viena reikės kalbėtis su priešininkais, nes negalime jų įveikti. Aukštesnė bendravimo forma yra pagarbus bendravimas arba kompromisas. Neretai toks bendravimas padeda priimti sprendimus, kuriais niekas nėra patenkintas, bet visi mano, „kad buvo atsižvelgta į visų nuomones“. Ir aukščiausias bendravimo lygis yra sinerginis, arba trečiosios alternatyvos, bendravimas. Tai bendravimas, kai aš atsisakau savosios nuomonės, o jūs – savosios, kad kartu sukurtume trečiąją nuomonę, kuri būtų geresnė už maniškę ir už jūsiškę.


Tarnaujančių lyderių praktikuojamam sinerginiam bendravimui reikia labai keisto lydinio – drąsos ir nuolankumo. Drąsos savo mintims išsakyti ir nuolankumo įsiklausyti į kito mintis ir jas suprasti ne tik ausimis, bet pamatyti akimis ir širdimi. Galite pasakyti, jog p. Covey gilus įtikėjimas empatiniu klausymu ir atjauta grįstu bendravimu – nieko nauja. Puikus komunikavimo istorikas Johnas Durhamas Petersas savo nuostabioje knygoje „Kalbėjimas vėjams“ nepaprastai taikliai atskleidžia bendravimo esmę kiek kitais žodžiais, nei S.R.Covey, bet iš esmės sakydamas tą patį: „Komunikacijos uždavinys – ne likti ištikimam savo vidujybei, o atleisti kitiems už tai, kad šie niekuomet nemato mūsų taip, kaip matome mes.“


Tačiau viena yra tai suprasti, o visai kas kita – daryti. Ir kartais atrodo, kad skirtumas tarp šių dviejų veiksmų gali būti matuojamas šviesmečiais.


Žilagalvis žurnalistas paklausė Stepheno R.Covey, ar neatrodo, kad verslo mokymus jis paverčia savotiška religija? Šis atsakė, kad iš dalies taip ir yra. Jam pačiam religija yra labai svarbi, nors jis gerbia ir nepraktikuojančius. Devynis vaikus ir penkiasdešimt vaikaičių turintis, mormonų tikėjimą išpažįstantis S.R.Covey sakosi negalįs priprasti prie fakto, kad dažnai žmonės nepasimoko net iš savo pačių kančios, nesugeba liautis varžęsi kur nereikia, neišmeta iš galvos mąstymo „kuo daugiau tenka tau, tuo mažiau lieka man“ ir vis dar labiau rūpinasi savo įvaizdžiu nei savimi.


Žvelgdamas į S.R.Covey auditoriją didelio ir šviesaus teatro pastate klausiau savęs, kodėl ji čia? Man atrodė, kad šie žmonės atėjo ne tiek dėl senstančio S.R.Covey, bet dėl principų, apie kuriuos jis kalba. Ir ne todėl, kad tais principais besivadovaujančios kompanijos sukuria didelio pasitikėjimo kultūrą, kurioje investicijos duoda trigubai daugiau grąžos akcininkams nei žemo pasitikėjimo kultūros organizacijose. Gal tiesiog pasaulis be universalių principų, be mąstymo „laimėkime abu“, be atjautos jiems neturi prasmės? Pavargę nuo manipuliavimo, siekdami laimėti prieš kolegas, partnerius ir šeimos narius, į ką atsiremsime? Mirs ponas Covey, mirsime ir mes. O ką paliksime?


Autorius yra „FranklinCovey” konsultantas


Autoriaus nuotrauka: Kęstučio Vanago, BFL, © Baltijos fotografijos linija

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-11-11.

Palikti komentarą