BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Gintaras Beresnevicius apie moteru pasauleziura






Gintaras Beresnevičius. „Moterų pasaulėžiūros bruožai“  





        Šįsyk ketvirtajam puslapiui, kiek paabejojęs, siūlau novelę, nes tai tikrai ne mokslinis straipsnis ir net berods ne esė. Jos autorius žanro nenurodė; “Šiaurės Atėnus” pasiekė tik vokas su žemiau pateikiamu tekstu, be jokių komentarų; atgalinio adreso irgi nėra. Pats vokas išsiųstas iš Vilniaus Centrinio pašto. Jei teksto autorius teiksis pasirodyti, mielai išmokėsime jam honorarą; ir šiaip su originalaus mąstymo žmogumi būtų įdomu pasišnekėti, kad ir “Š.A.” puslapiuose.
       O kad šiame keistokame laiške keliamos problemos yra archajiškos ir išties mitologiškai pagrįstos, paliudys tekstas apie moterų atsiradimą lietuvių ir bulgarų sakmėse.

      -gb-  
                          

       Moterų pasaulėžiūros bruožai


       Moterys yra religingos, tačiau, kaip religijotyra nurodo, jos religingos savaip. Vyrams būdingesnis polinkis religiją logizuoti, o moterys joje įžvelgia emocines puses; vyrams religijoje svarbi organizacija, struktūra, o moterims - spalvingoji jos dalis. Vyrai religingi vyriškai - jiems iš religijos reikia jėgos, ir Jėzus Kristus viduramžiais buvo tapęs vos ne karvedžiu; moterys daugiau adoruoja Kūdikėlį Jėzų. Antra vertus, vyrų pamaldume labai stipriai iškyla Mergelė Marija, moterų - Jėzus. Taigi abi lytys religingos skirtingai.
       Kita vertus, kaip tokiais atvejais pridedama religijotyroje, kiekvieno vyro religingume yra moteriškumo, ir atvirkščiai; tikrovėje šie elementai susipina.
       Čia norisi paklausti: kokia tad prasmė tuos elementus skirti, jeigu jie susipina, gal tai dvi to paties religingumo pusės? - tačiau palikime šį klausimą. Juk išties moterys religingos savaip. Tai natūralu, nes jos išties kitokios.
       Tačiau kaip aprašyti moterų religingumą: jį juk aprašinėja vyrai, kurie moteris, tiesa, stebi bei interpretuoja, bet į moters vidų jie įlįsti negali. Tiesa, galima aprašinėti kokios nors genties tikėjimus, stebint ją iš išorės, bet tada ne visuomet esi tikras, kad aprašei teisingai. Reikia įsigyventi į tą gentį, sutapti su ja. Į moteris neįsigyvensi. Galima, žinoma, jas stebėti natūralioje aplinkoje, atlikti tam tikrus eksperimentus, aprašyti jų gestus, mimiką, eiseną, tikėjimus ir prietarus, ritualus, pasaulėvoką, jų šokius, žaidimus, dainas ir pan., - tačiau ar tai leidžia įsiskverbti į moters pasaulį, neaišku. Tai išties keista: niekas negali pasiversti moterimi ir pažvelgti jos akimis. Burtininkai pasiverčia vilkais ar leopardais, tačiau moterimi pasiversti nemoka. O ką moteris iš tikrųjų mąsto, ką ji rezga, kokiomis akimis žiūri į pasaulį, neaišku. Gal tas pasaulis jos akimis yra visiškai kitoks nei mūsų? Gal, tarkime, jos viską mato aukštyn kojom, tik to nesupranta?
       Visais laikais žmonijoje kirba nuojauta, kad moterys ne žmonės, kad jos atsiradusios kažkaip kitaip, ypatingai. Ar iš žvėrių, ar iš šonkaulio, - bet kitaip. To nederėtų suprasti kaip moterų paniekinimo, ne - tai greičiau baimės išraiška. Galimas dalykas, jos - angelai ar žvėrys.
       Jos ne tik religingos savaip. Jos pasaulį irgi mato kitokiais būdais, kurių mes negalime patikrinti. Žinau, kad esama slaptųjų moterų ženklų ir kodų, kuriais jos susikalba vyrų aplinkoje. Yra žmonių, pastebėjusių keistą moterų savybę: įsitikinusios, kad jų nestebi vyrai, jos ima kalbėti kita kalba, visiškai nesuprantama, ir tos kalbos garsai, primenantys paukščių čiulbesį, visame pasaulyje vienodi. Ką jos kalba, nėra žinoma.
       Jų religingumas yra tik išoriniai ženklai, iš tiesų jos tiki dievais Tahu, Mahu ir Ca. Vakarais, kai vyrai užmiega, jos renkasi į savo apeigas; tam jos turi požeminius rūmus. Niekas iš žmonių nėra tų apeigų matęs. Galimas daiktas, jos yra pabaisiškos, o gal didingos; žmogus jų vaizdo atlaikyti negali. Apeigose pasirodo dievas Ca.
       Slaptosiose hermetinėse Egipto knygose aprašyta, kaip moterys mato pasaulį. Mes dangų matome mėlyną, joms dangus - languotas, žaliais ir violetiniais langeliais, tačiau jos tą spalvą vadina “mėlyna”, ir mes nesuprantame, kad taip yra. Kairė joms yra dešinė, o viršus yra apačia, ir upės joms teka iš kitos pusės. Karvė joms atrodo kaip didelė žalia bitė. Sraigė - kaip žagarų ryšelis, tik labai mažas. Mėnulio jos išvis nemato, tačiau joms ant kaktos yra didelė auksinė žvaigždė. Medžių lapai joms yra gyvi, panašūs į ėriukus. Jos turi savo dievą, kurį slapčia garbina. Jis panašus į laivo inkarą, yra žalias. Kitas jų dievas nežinomas ir paslaptingas, vardas jo yra Bo.
       “Zuhralio enciklopedija” vadinamas slaptas sufijų rankraštis tiesiai sako, kad moterys iš tiesų yra didele įtaigos ir burtų galia besinaudojantys nykštukai, maždaug pėdos aukščio. Jie yra užbūrę žmones ir laiko juos nelaisvėje ir migloje. Išsigelbėjimo iš šių maginių pančių nėra.
       Kinijoje būta mokymų, kurie teigė, kad moterys iš tiesų yra drakonai, kurie žmones kankina įvairiomis vizijomis, verčia jiems dirbti, o kad žmonės nesukiltų, patys pasiverčia moterimis - pavidalais, kurie apakusiems žmonėms patinka.
       Galima abejoti kai kuriais senųjų raštų teiginiais (tarkime, vargu ar sraigė joms atrodo kaip žagarų ryšelis, greičiau norėta pasakyti - kraujažolių puokštelė; toks mokymas egzistavo Kinijoje Šanių dinastijos laikais), tačiau iš esmės jie įtikina. Visa tai paaiškina tam tikrą žmonijos nerimą ir sutrikimą moterų atžvilgiu. Moterys, netgi gražios (ypač gražios yra moterų krūtys ir šlaunys), kelia tam tikrą pasibaisėjimą. Akivaizdu, kad jos yra kitokios prigimties ir priklauso kitam pasauliui; kova su jomis yra beviltiška.
       Sunku net pastebėti tikrąją moterų išvaizdą. Tirti moteris geriausia periferiniu regėjimu. Gerai pasitreniravus, galima pastebėti, kad apie jas zuja nedideli padarėliai - vieni sparnuoti, panašūs į drugelius, kiti pūkuoti, maži ir panašūs į kamuoliukus. Kokiu būdu pastarieji laikosi ore, neaišku. Šios būtybės vadinamos za ir grakais. Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad moterų kojos pasibaigia kanopėlėmis, jos turi sparnus, tiesa, nedidelius, gal dviejų sprindžių. Šie sparneliai yra ties mentimis. Ar jie atlieka puošmenos funkciją, ar prireikus gali pakelti į orą, mums žinoti neleista. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad visų jų plaukai žali.
       Kokiam pasauliui jos priklauso, iš kokių pragarmių ar gal dangaus sferų yra atvykusios, mes negalime pasakyti. Tik atrodo, kad tame pasaulyje auga duonos medžiai, yra debesys. Taip pat esama za ir grakų. Ten yra pahų, kuskinų ir du branciūgai, pastaruosius moterys savo pasaulyje labai brangina, tad todėl jų toks vardas. Pahai, kuskinai ir branciūgai žemėje negyvena.
       Tame pasaulyje esama kačių, jas moterys iš ten ir atsigabeno, kad primintųjoms tėviškę. Katės joms atrodo kaip dideli pūkuoti greipfrutai, tik žali. Savo pasaulyje jos pasistačiusios aukštus bokštus. Į viršų jie kyla mylių mylias. Jie yra dramblio kaulo spalvos, rudi, auksiniai. Kitos spalvos pasitaiko labai retai. Galima tarti, kad tie bokštai kiek neskoningi, tačiau jie moterims patinka. Jos tuose bokštuose negyvena. Jos gyvena žaliuose soduose, kurie plaukioja vandenyje. Soduose auga auksiniai obuoliai, bet jie valgomi. Jos tuos obuolius valgo, po to šoka ir dainuoja. Jų dainos yra visai kitokios nei dainuojamos žemėje. Tas dainas sunku net apsakyti. Moterų pasaulyje yra Saulė, ji milžiniška, užima pusę dangaus skliauto, šildo, bet nekaitina. Moterys sako jai visokius žodžius.
       Mėnulių jos nevertina, nes galvoja, kad pačios yra mėnuliai, todėl nesidomi, ar virš jų galvų kabo dar koks mėnulis, ar ne.
       Moterų tikėjimai jų pasaulyje yra visiškai kitokie nei žemėje. Jos tiki dievybe Zau, kuri nėra nei vyras, nei moteris, nei belytė, tačiau yra visagalė. Zau yra aukščiausioji dievybė, o ryšį su savo išpažinėjomis palaiko per zauzau. Zauzau - tai mažas viščiukas, kurį savo pasaulyje turi kiekviena moteris (tas viščiukas joms atrodo kaip riešuto kevalas), zauzau išpildo kiekvieną moters norą, ir todėl moterys mūsų pasaulyje taip ilgisi zauzau ir taip visko nori.
       Neaišku, ar jos atėjusios mums pagelbėti, ar mus pavergti. Galimasdalykas, jos mus laiko kaip kokius kambarinius gyvūnėlius. Tiesa, ypač piktai nusiteikusios jos nėra, nes jei mes joms nepatiktume, jos seniai būtų mus išnaikinusios, kaip kad savo pasaulyje kadaise išnaikino pūkius ir tryškius. Nemalonu tik, kad apgaudinėja ir nesako visos tiesos. Juk moterys, paklaustos apie jų prigimtį ir slaptuosius reikalus, apsimeta apie tai negirdėjusios, tarsi jos nesuprastų, kad nuolatinis išsisukinėjimas tik patvirtina įtarimus.


       Anonimas
 

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-23.

Vienas komentaras įrašui “Gintaras Beresnevicius apie moteru pasauleziura”

  1. My nephew suggested I would possibly like this site. He used to be entirely right. This submit truly made my day. You cannot believe simply how so much time I had spent searching for this info! Thank you!

Palikti komentarą