BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Jonas Matuza.Legenda apie demokratiją


 



Žynio Kratijaus pareiga buvo galvoti apie piramidės statybos tempą ir kokybę. Daug kas buvo sugalvota jo pirmtakų, nemažai įgyvendinta ir jo paties pasiūlymų. Bet Kratijus suvokė, kad, nežiūrint begalės žynių sugaišto laiko statybos proceso tobulinimui, jis veikia blogai. Labai blogai. “Vergai simuliuoja darbą, bet kokia proga stengdamiesi daryti kiek įmanoma mažiau ir kiek įmanoma blogiau; prižiūrėtojai ilgainiui aptingsta juos raginti rimbais, susibičiuliauja su sargybiniais, kurie taipogi pro pirštus ima žiūrėti į prievaizdų neveiklumą”- galvojo Kratijus, stebėdamas vangią piramidės statybą nuo gretimos šventyklos bokšto aikštelės. Reikia kažką iš pagrindų keisti, bet ką ir kaip…

Jaunasis žynys pakilo, pakvietęs tarną, liepė surasti jam vergo apdarą ir pašaukti sargybinių viršininką.

- Amati,- kreipėsi į jį vos tik jam įėjus jau persirengęs Kratijus,- nuvesk mane, kaip naują iš šventyklos išvytą vergą, prie piramidės. Niekam neprasitark, kas aš. Niekam. Su manimi turi būti elgiamasi kaip su vergu. Kiekvieną dieną, du kartus privalėsi suieškoti mane vergų tarpe ir tol, kol aš pats, palikęs piramidę, grįšiu kartu su tavimi.

Amatis, įpratęs besąlygiškai klausyti žynių, netaręs nė žodžio, užnėrė Kratijui kilpą ant kaklo ir išvedė žynį pas vergus.

Kurį laiką Kratijus stengėsi niekuo neišsiskirti. Pratinosi prie sunkaus darbo, prasto maisto ir šiurkštaus elgesio. Tik akylai stebėjo begalę kartų apmąstytą statybos proceso organizavimą. Taip pat pastebėjo vieną jauną, skvarbaus žvilgsnio vergą, kuris kelis kartus, nebodamas nei sunkaus savo paties nešulio, nei prižiūrėtojų rimbų, padėjo Kratijui pakelti sunkią akmenų prikrautą pintinę. Kratijus ėmė stengtis kuo dažniau būti arčiau jo- ir darbe, ir ilsintis. Neilgai trukus susidraugavo su Nomčiu- toks buvo jaunojo vergo vardas. Nomtis buvo ne tik sveikas, jėgų kupinas darbininkas, bet ir protingas, nuovokus jaunuolis. Iš jo Kratijus sužinojo, kad vergai su Nomčiu priešakyje rengia sukilimą. Žynys bandė jį atkalbėti, nes pats neva labai bijąs griežtos bausmės už sąmokslą, tačiau Nomtis karštai tikino, kad jo išsivadavimo planas gerai pasvertas:

- Faraonas išsiuntė didžiąją dalį kariuomenės prie rytinių sienų. Ji jau nužygiavo taip toli, kad pasiuntinys, norėdamas juos pasiekti, užtrunka dvylika dienų- paskutinį kartą, išsiųstas su faraono laišku, grįžo tik po dvidešimt keturių. Tai reiškia, kad kariuomenei grįžti prireiks mažiausiai tiek. Bet kariuomenė nėra tokia mobili, kaip vienas pasiuntinys- vargu ar jie galės grįžti greičiau, nei per mėnesį. Mus nuolat saugo šimtas prižiūrėtojų ir pusšimtis sargybinių. Prižiūrėtojų galime labai nepaisyti, nes jie turi tik rimbus; sargybos vadas dabar ateina pas mus du kart per dieną, o jis turi raktus nuo ginklų sandėlių ir nuo kalvės. Jei pulsime kai jis ateis, išmušime visus sargybinius akmenimis, atsirakinsime ginklų saugyklą, apsiginklavę sumušime likusią įgulą- mūsų juk dešimtimis kartų daugiau. Užimsime rūmus ir apsauginę sieną. Kol grįš kariuomenė, spėsime pasiruošti apgulčiai, kurią be vargo galėsime ilgai atremti- po šių metų gero derliaus aruodai kupini.

- Ką darysime su faraonu?

- Faraoną ir jo šeimą paliksime gyvus- jie gali praversti derybose su grįžusia kariuomene. O visus rūmų didikus ir kitus veltėdžius išžudysime.

- O žyniai, kaip su jais?

- Žyniai… Žyniai mums nekenksmingi, galės toliau melstis dievams už mus.

Taip, pagalvojo Kratijus, planas geras, visiškai įmanoma, kad Nomčiui pasiseks. Pamatęs atėjusį sargybos viršininką, Kratijus pakilo ir be žodžių nuėjo su juo, palikęs iš išgąsčio žado netekusį draugą.

Grįždamas šventyklon, papasakojo Amačiui apie ruošiamą sukilimą, jo būsimą vadą ir artimiausius bendražygius. Paklaustas, ko vergai nusipelnė už sąmokslą, atsainiai paliepė nieko nebausti, tik laikinai sustiprinti sargybą- Kratijų jau buvo apėmusi grandiozinės idėjos nuojauta.

Grįžęs į šventyklą, visą likusią dieną ir naktį žynys praleido savo pamėgtoje vietoje- atviroje bokšto aikštelėje. Jo protą ir jausmus buvo užvaldžiusi mintis, nuo kurios didingumo ir detalių Kratijų apėmė ekstazė- tai jo skruostais tekėjo ašaros, tai jis šypsojosi, nejausdamas nei nuovargio, nei alkio, nei nakties vėsos…

Rytą, nusileidęs nuo bokšto, nuskubėjo pas vyriausiąjį žynį, kuris nė kart nepertraukdamas išklausė Kratijaus sugalvotą naująją tvarką. Išklausęs liepė jaunajam žyniui pailsėti lig vakaro, kuomet jie kartu perduos šią žinią valdovui.

- Kalbėk, Kratijau,- po trumpos oficialios įžangos tarė vyriausiasis žynys, kai vakarop jiedu stojo prieš faraoną.

- Šlovingasai valdove, suskaičiavę statybos tempus mes priėjome išvados, kad, net ir gavę dukart daugiau vergų, nei dirba dabar, nespėsime laiku pastatyti dangaus namų tavo dieviškajai šeimai. Bet aš sugalvojau, ką pakeisti, kad viskas būtų baigta net mažesnėmis pajėgomis ir žymiai greičiau. Apsilankyk rytoj ryte prie pradėtos piramidės, ir aš perduosiu vergams tavo atneštą džiugią žinią. Aš pasakysiu tik kelis sakinius, bet po jų pasaulis jau niekuomet nebus toks, koks buvo.

Faraonas buvo išauklėtas žynių, žinojo, kad jie tuščiai žodžiais nesišvaisto, todėl kitą dieną nustatytu laiku jau stovėjo ant pakylos kartu su šventiškai išsipuošusiais žyniais prieš suklupdytus vergus. Jam linktelėjus, Kratijus žengtelėjo priekin ir aiškiu, skardžiu balsu paskelbė:

- Didingojo faraono, Dievo vietininko ir jūsų valdovo maloningąja valia nuo šios dienos jūs- nebe vergai, bet laisvi Egipto piliečiai. Faraonas leidžia jums bet kada palikti vergų stovyklą ir keliauti kur jums patinka. Faraonas ne tik maloningas, bet ir dosnus- jis supranta, kad jūs kol kas neturite nei kur, nei už ką gyventi, todėl veltui visam laikui atiduoda jums vergų stovyklą- galite joje pasilikti kiek tinkami. Dar daugiau, tiems, kurie liks, faraonas mokės po vieną pinigėlį už kiekvieną piramidei atneštą akmenį, kad ilgainiui galėtumėte pasistatyti savo būstą ir aprūpinti savo šeimas.

Po trumpo sąmyšio per vergų gretas nuvilnijo nuostabos ir džiaugsmo šurmulys, o po to prasidėjo nenusakoma linksmybė- vergai šoko, dainavo, glėbesčiavosi, visi kaip mat pamiršo skriaudas, mintis apie sukilimą, visų akys švietė iš džiaugsmo ir staiga užgriuvusios laisvės jaudulio. Faraono paliepimu buvo išritintos vyno statinės, ir buvę vergai šėlo ir linksminosi it išprotėję…

Faraonas, stebėdamas reginį, tarė vyriausiajam žyniui:

- Kažkodėl abejoju, kad bent jau mano piramidė bus pastatyta laiku.

- Neskubėk spręsti, išmintingasis valdove, ateik čia vėl rytoj,- ramiai tarė Kratijus.

Kitą dieną, susirinkę žyniai ir faraonas apstulbo, išvydę neregėtą vaizdą- vergai, nepaisant visą naktį švęstos išlaisvinimo šventės, paknopstomis tampė ne po vieną, bet po kelis akmenis! Kad nereikėtų gaišti laiko pietums ir atsigaivinimui, kai kurie vergai už pinigėlius ėmėsi nešioti vandenį ištroškusiems ir maistą išalkusiems. Vergai noriai jiems mokėjo, nes, greičiau papietavę ir atsigaivinę, galėjo nunešti dar daugiau akmenų; vergų niekas nebesaugojo, o prižiūrėtojai ir sargybiniai irgi tampė akmenis, nes už prižiūrėjimą niekas nebemokėjo. Kai kurie sumanesnieji nešiotojai ėmė meistrauti naščius, kuriais du buvę vergai galėjo nunešti dar daugiau akmenų, po to- karučius ir vežimus, visokius įtaisus, palengvinančius ir pagreitinančius akmenų gabenimą link piramidės…

- Iš tiesų viskas pasikeitė. Jie patys dabar tobulina įtaisus ir sistemą, be to daro tai su tokiu užsidegimu ir tokiais tempais, kad per vienai piramidei skirtą laiką pastatys dešimtis. O kiek dar visko prikurs ir prigalvos!.. Kad tik pinigėlių faraonui užtektų,- garsiai pagalvojo vyriausiasis žynys.

- Užteks,- abejingai tarė Kratijus,- visi pinigėliai vis tiek grįš valdovui, nes vergams reikės ne tik maisto, bet ir gydytojų, teisėjų jų ginčams spręsti, paskolų našesniems įrengimas, o visa tai jie bus priversti pirkti iš faraono. Todėl vergai tik iš pirmo žvilgsnio- laisvi, nepriklausomi ir patys sprendžia, kaip jiems gyventi. Atidžiau pažiūrėjus, jų gyvenimas nė kiek nepasikeitė- jie toliau tampo akmenis!

- Na ir demonas tu, Kratijau. Nuo šiol tavo sugalvotoji tvarka tavo vardu te vadinasi, ir vardas jos nuo šiol te bus demokratija…




Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-10-30.

2 komentarai įrašui “Jonas Matuza.Legenda apie demokratiją”

  1. Oho… tikrai įdomu…

  2. Keep up the wonderful work , I read few posts on this website and I think that your weblog is real interesting and contains lots of fantastic information.

Palikti komentarą