BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mano sesers Saros Poisson laiskas



Sara Poisson. Maistas

 

 

 

 

 

Mano miela sese,

buvau ten, kur ir ketinau vykti, daug fotografavau. Tai, ką kiti vadina bendravimu, bendravimo malonumu, o aš gal slapčia pavadinčiau „bendravimo terapija“, patyriau penktadienio vakare, ir su kaupu, todėl jaučiausi pasiėmusi iš žmonių ar sociumo ir atidavusi jiems tiek, kiek reikia, o vėliau galėjau atsiduoti beveik vien tik fotografavimui. Jei dar tiksliau – fotografavimo terapijai, kuri pastaruoju mane gelbsti nuo liguisto nepasitikėjimo kalba, gal net alergijos kalbai, tekstui. Na, esu alergiška tik tam tekstui, kuris nukreiptas į mane ir kurį privalau vartoti, bandydama kažkokiu budu transliuoti ar retransliuoti save pačią: nuolat liguistai ir kažkaip graudulingai išgyvenu savo nepajėgumą perteikti tai, kas būtų adekvačiai perskaitoma ir suvokiama. Netgi kažkaip išdidžiai, iš aukšto žiūriu į galimą mano kuriamo ir išsakomo teksto efektą, nes mane labiau jaudina tai, kad ne efektas, o teksto adekvatumas man pačiai ir teksto galimybė būti perskaitytu taip pat atidžiai, kaip skaitau save pačią: vienu metu su meile, tačiau ir negailestingai, nevengiant demaskuoti sąlyginių mąstymo struktūrų ir įvairiopų socialinių bei kitokių instinktų. Mano siekis – pamilti save demaskuotą, dekonstruotą ir nuogą, gal net išskrostą visom prasmėm, ir lygiai tokia pat meile pamilti ką nors kitą arba bet kurį kitą.

 

Galbūt galimybė rašyti Tau, sese, bus man kalbos terapija.

 

Geriausi per pastarąją parą nutikę dalykai man dovanotoje žiedų kekėje šviežiai išsiskleidę baltų lelijų žiedai ir per „Animal planet“ besijuokiančios moteris ir karališkoji papūga. Moteris buvo garbanota, ji juokėsi iš papūgos, pamėgdžiojančios tos moteriškės juoką ir kraipančios savo kuoduotą galvą pagal moters pavyzdį. „Animal planet“ nežiūrėjau gal tris mėnesius.

Mano kabinete išsiskleidusi lelija puikavosi savo vyriškumu – riebiomis oranžinėmis kuokelėmis, kurios tarsi užsimojo prieš šviesius bendradarbio marškinius. „Ar čia jų nebuvo?“- stebėjosi bendradarbis, čiupinėdamas kitus lelijų žiedus, kurie buvo be kuokelių: pardavėjos, gerbdamos  šviesius marškinius, parduoda lelijas nuskabytais kuokeliais. Tačiau jie tyko pasislėpę besiskleidžiančiuose pumpuruose ir galiausiai išlenda kaip kokie truputį pikgtdžiugiški liežuviai.

Aviečių sąžalynas šiemet kelia beveik siaubą. Žemuogių plantacija kone nustelbta, ir man sunku nepasiduoti melancholijai. Ne pirmas sykis, kai panašius gamtos pokyčius man gerai pažįstamame miško ir kirtimo plotelyje išgyvenu tarytum senstančią ir į praeitį nueinančią epochą. Arba tekantį vandenį – turbūt jis turi gebėjimų prišaukti ne tik instinktyvų šlapinimąsi, bet ir verksmingumą. Prieš kelias savaites, savo gimtadienio išvakarėse,  nusivedžiau mamą į sąžalyną, ir visą tą laiką, kol brovėmės per brūzgynus, manęs neapleido mintis apie šio mūsų veiksmo neadekvatumą mūsų gyvenimams. Mūsų veiksmas buvo tarytum nereikalinga našta, kuri iš mūsų šaipėsi.

Jaunų beržynėlių tankmė panaši į ligą, avietynai – į užkariavimą. Šiemet beveik neliko jonažolių plotelių. Karas, karas, nepaliaujamas karas. Avietynai veržiasi palikti ženklus ant gyvo kūno, ir belieka spėlioti, koks yra gamtos sumanymas: išsaugoti uogas iki jos sunoks ir, nukritę ant žemės, pasisės? Kai kurie žmonės tiki, kad neištarti žodžiai išsaugomi iki laikų pabaigos, ir kad jie yra svarbesni bei sirpesni nei tie, kurie ištariami, kurie įrašomi į eilėraštį – kai kas tiki, kad poetas dėl to yra greičiau pasmerktasis, nuolat draskomas savo pasėtų avietynų…

Dabar avietės miškelio kirtime krinta nuo šakų į nepermatomus žolynus – tarytum kraujuotų pernokusi moteris, kartu su krauju prarasdama dalį gyvybės ir tuo pat metu atsinaujindama… Nėra kam tų aviečių surinkti, o menstruacijos juk irgi reiškia, kad moters vaisingumas tuokart  nebuvo panaudotas… Kitą dieną man tai galbūt reikštų žaizdos kraują, bet  ne dabar… Miškelis raudonuoja avietėm kaip niekad, namai šiomis dienomis pilni medaus tikrąja žodžio prasme: mama sugalvojo originaliai mane pasveikinti per mano gimtadienį: atitempė gal kokius septynis kilogramus medaus, o vakar, pirmadienį, tai padarė Aleksas su Oksana – atvyko su dukryte, atnešė du litrus šviežio medaus… Neįtikėtinas sutapimas… Be to, Aleksas man ranka parašė septynių puslapių meilės laišką, kurį jie įteikė labai originaliai įrištą ir suvyniotą į ritinį… Laiškas visas pulsuojantis, gyvas, su tuo, kas taip panašu į užkeikimus, čia yra netgi žodžiai „moters tarpkojis“: tekstas dar kartą paliudija Alekso drąsą ir kartu mėgėjišką dvasią gerąja prasme, talentą, kuris nebuvo tiek vystomas, kad taptų pastebimas daugeliui, tačiau jis nuolat skleisdavosi įvairiomis meilės formomis… Visada mylėjau šitą mėgėjiškumo dvasią, greta šito jausdama meistrystės žavesį, tikslius šokio ar muzikanto judesius…


Patikslindama tai, ką pasakiau apie savo santykį su tekstu, pasakysiu, kad nesu prieriška tekstams, kurie neįpareigoja manęs atsakyti ir kurie nepretenduoja būti tuo moliu, iš kurių lipdyčiau save. Kaip ir anksčiau, labai mėgstu skaityti. Skaitau, važiuodama autobusu į darbą ir iš jo. Viena iš mano kelioninių knygų – Paryžiaus profesoriaus  studija, kurioje man labiausiai patinka toji man artima demaskavimo dvasia. Man labai patiko tai, ką jis rašo apie tai, kad visas istorijos pažinimas yra suluošintas. Vienas iš pavyzdžių – knygų deginimas ir paprasčiausias tekstų neperrašymas Antikos metais:

„…knygų deginimas – gana sena praktika, kurios seniausi liudijimai siekia Periklio laikų Atėnus ir imperijos laikų Romą. Taip pat aišku, kad įvairios mąstytojų srovės nedvejodamos naikindavo varžovų raštus. Tai tinka ir filosofinėms grupėms. Iš filosofų
prisiminkime Platoną, norėjusį, kad būtų sudeginti jo varžovo Demokrito kūriniai. (…)
  Tačiau tokį požiūrį į dalykus reikia sureliatyvinti, nes jis pernelyg tragiškas arba pernelyg romantiškas. Pagrindinė antikinės literatūros praradimo priežastis – negatyvi, tai kūrinių neperrašymas. (…)
  Viena vertus, galima teigti, kad kai kurie tekstai laikyti pasenusiais. Ir veltui užimančiais vietą papiruse ar pergamente (…).
  Vargas tais laikas laukė minčių, paliovusių dominti amžininkus ir nebetenkinusių intelektinių bei dvasinių poreikių! Jos tiesiog ir paprasčiausiai dingdavo. Mums perduota tik tai, ką perdavėjas manė esant svarbu, įdomu. (…)
Žinoma, galim pasakyti: mes neturime visko, tačiau turime bent jau šedevrus. Galbūt, bet kas gi juos atrinko? Ir kokiais kriterijais vadovaudamasis? (…)
  Kaip pavyzdį galime paimti stoicizmą. Kaip žinoma, neišliko nė vieno vientiso šios mokyklos gyvavimo pradžios veikalo. Turime tenkintis trumpais fragmentais, pasiekusiais mus netiesiogiai, per citatas. (…)
  Taigi tekstas, kurį laikome rankose, su labai retomis išimtimis yra praeities kartų atliktos atrankos rezultatas. Ši atranka atlikta pagal tam tikrus kriterijus. Ir tie kriterijai, aišku, buvo Antikos laikų graikų kriterijai. Ne mūsų kriterijai. Ir ne tie kriterijai, kurie nulemtų amžiną kūrinio vertę. Mūsų supratimas apie Antikos laikų žmones, kaip ir visas istorijos pažinimas, iš esmės suluošintas. Tad venkime manyti, jog matome Antiką, teisingai išlaikydami proporcijas. Mes matome tai, ką vėlyvieji graikai nusprendė išlaikyti“.  (R. Brague. Ekscentriškoji Europos tapatybė. Aidai, MMI, p. 67-72.)

Viena iš svarbiausių mano praėjusio savaitgalio patirčių – specifinis, tikslinis lytėjimas ir netgi daugiau – bučiavimas. Pavadinčiau tai labai sąmoninga akcija, kurios pagrindas – mano asmeninis kūdybinės valios aktas. Manau, kad parašysiu apie tai kitame laiške.

Tavo Sara

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-23.

Palikti komentarą