BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Atsakymas i sesers Saros Poisson laiska apie romyjima

Londonas, 2008 10 26


 


Mieloji sese,


 


Niekada nesu turėjusi katino. Esu, kaip žinai, šunų gerbėja. Tačiau man kartą teko savo akimis regėti, kas per morčių darėsi su Gi žmonytės kate. Tai buvo pirmasis jos morčius. O aš tuomet rengiau spaudai savo „Tikrą mergaitę“ – pirmąją savo prozos knygą.


 


Buvau nusamdžiusi Gi žmonytę, nes ji tuomet niekur nedirbo, todėl maždaug mėnesį ji buvo mano sekretorė. Rytą anksti atsikeldavau ir jau apie pusę dešimtos būdavau jos namuose. Mudvi sėdėdavom susistačiusios dvi kėdes greta viena kitos jos namuose, svetainėje, prie kompiuterio. Aš diktavau, o ji greitai rinko. Kartais mes sustodavom ir intensyviai ieškodavom tinkamesnio žodžio ar išsireiškimo. Katė Mirka, šeimos numyletinė, neramiai snaudė prie lango ant sofos atlošo. Labai neramiai… Krūpčiojo per miegus, iškišdavo ir vėl įtraukdavo nagus, aiškiai kažką sapnavo… Staiga, lyg kas ją būtų kiaurai pervėręs neregimu virbalu, pašokdavo, surikdavo kaip skrodžiama, praskriedavo pro mus ir mesdavosi į gobelenu aptrauktą prieškambario sienelę, akimirksniu atsidurdama pačioje palubėje. Ten ji kurį laiką siūbuodavo stūgaudama, įsitvėrusi visų keturių kojų nagais, pašiaušusi kailį ir išlenkusi nugarą, paskui dar keletą kartų nušokdavo ant parketo, vėl įsibėgėjusi žaibo greitumu užlėkdavo į pačią palubę klaikiai aimanuodama ir dejuodama. Balsas buvo labai panašus į moters netramdomą seksualinio podūdžio dejonę.


 


Mudvi su Gi žmonyte užmiršdavom viską pasauly: kad dirbam, kad redaguojam, kad skubam, kad esam kultūringos ir su siaubu bei užuojauta įsistebeilydavom į Mirkos kančios ciklą iki pat proceso pabaigos, kuomet ji nusileisdavo nuo sienelės, panarindavo galvą ir nukiūtindavo prie durų. Ten atsistodavo ir stovėdavo, plonai maldaujamai kniaukdama.


 


Gi žmonytė pasisukdavo mano pusėn ir pašnibždom pasakydavo: matai, kaip jai be proto skauda… Ji gali pablūsti… Kodėl jos neleidžiat, paklausdavau. Dėl to nelemtojo grynaveisliškumo. Juk už ją brangiai mokėjom, ji turi kilmės dokumentus… O aplink nesimato jokio veislinio katino… Įdėjau skelbimą į laikraštį, sakydavo Gi žmonytė ir giliai atsidusdavo. Bet niekas neatsiliepė… dar… kol kas…


 


Gal įdėk pakartotinai, patardavau… Arba paprašyk kokių vaistų vaistinėj… Mes kalbėjomės visiškai pašnibždomis iš pagarbos kraują stingdančiam Mirkos skausmui. Pašnibždukais, kaip sakydabo Gi žmonytė, pridėjusi prie lūpų rodomąjį pirštą su gražiu ilgu nagu, palakuotu persikų spalvos laku.


 


Staiga iš už anapus durų pasigursdavo patino kniaukimas. Švalnus, dramatiškas ir daugiabalsis. Lyg tolumoj sklandanti akordeono muzika. Tai kaimynų katinas, paaiškindavo Gi žmonytė. Jis prastos kilmės, pridurdavo. Jei tik išleisčiau Mirką pro duris – tuojau su juo susiporuotų…


 


Tas kaimynų žemakilmis dabar tuojau pat atsidurdavo prie Mirkos buto durų, vos tik jį kaimynė išleisdavo į lauką. Pradžioje kniaukdavo, paskui imdavo nagais braižyti juodu brangiu dermantinu aptrauktas buto duris. Gi žmonytė nebeištverdavo. Įmesdavo Mirką į miegamąjį, paimdavo iš virtuvės rankšluostuką baltais-mėlynais langeliais ir, išėjusi pro duris, drąsiai nuvaikydavo žemakilmį nuo savo buto durų… Kad širdelė Mirkai nesprogtų, paaiškindavo man, kai vėl susėsdavom redaguoti…


 


Prisimenu, tomis akimirkomis, kai Mirka lipdavo sienomis, nebesuvaldydama gamtos šauksmo, aš visada pagalvodavau, kad mudvi su Gi žmonyte irgi esam gyvūnai. Patelės. Štai kodėl mūsų užuojauta katei yra tiesiog beribė, tarsi ji gimdytų arba dvėstų, arba būtų prievartaujama mūsų akyse. (Dieve, kodėl apie kates sakoma, kad jos dvesia, poruojasi, vaikuojasi, o apie moteris sakoma, kad jos miršta, mylisi, gimdo…) Ir dar prisimindavau D.H Lawrence „Women in love“… Gal jis matė būtent tokią – beveik išprotėjusią iš poravimosi poreikio - moterį…


 


Dar galvodavau apie savo mėlyną kraują. Ar reikia jį saugoti, ar reikia jo paisyti… Kas žino… Dažnai pasakose karalius-tėvas, užpykęs ant savo dukters už išrankumą ar užsispyrimą, paskelbia, kad išleis ją už pirmo pasitaikiusio elgetos. Kitaip sakant, pagadins jos kraują. Tai būdavo tolygu dukters nužudymui arba įmetimui į kareivines, kad ją išprievartautų kareiviai.


 


Va dabar, berašydama, prisiminiau garsiąją Brawno knygą „Da Vinčio kodas“. Ten rašoma apie Jezaus Kristaus kraujo tyrumą. Jis yra karališkos kilmės. Iš Dovydo namų, kaip rašoma. O Marija Magdalietė, kuri knygoje pavaizduota kaip Jėzaus Kristaus žmona, irgi yra karališkos kilmės. Tai visų svarbiausia. Tai svarbiau už mirtį. Žmonės, kurie per amžius, šimtmečiais, saugo judviejų vaikus, sykiu saugo ir tų vaikų kraujo švarumą. O tai reiškia, kad Marijos Magdalietės ir Kristaus vaikai gali poruotis ir privalo daugintis, bet grynakraujiškumas turi būti bet kuria kaina išlaikytas. Štai taip. Karališkas kraujas privalo būti išsaugotas per amžius. Bet kuria kaina.


 


Dieve, kai pagalvoji… kraujas ir pienas… Tik dabar, perskaičiusi Tavo laišką, prisiminiau tą varškę, tą kvapą… Iš esmės labai patelišką kvapą, jei imi galvoti, iš kur atsiranda varškė… Tik man, vis dėlto, tada buvo svarbiau ne varškė, o šaukštas. Aš, kaip vyresnė ir gudresne, stengdavausi pasičiupti sidabrinį desertinį šaukštuką, kuris buvo tik vienas… Kažkodėl neprisimenu, kad mudvi būtume dėl jo kaip nors savitarpy varžiusisis (Dieve, kas per žodis!!). Gal Tau buvo svarbiau varškė, o man šaukštas… Arba, gal Tu manei, kad privalai man visada jį užleisti… Niekada net neįtariau, kad kėliau Tau kokius nors gilios pagarbos jausmus… O gal nesigilinau… Buvau užsiėmusi kitkuo, - gal morčiumi;)


 


Atleisk. Buvau tikra bjaurybė.


 


Aha. Dabar dėl vardo. Tavo katinėlis vardu Ozis, ar ne? Kažkokio garsaus gitaristo garbei? Tiesa?… Nelabai limpantis vardas lietuviui, tegu ir katinui… Bet, kita vertus… Va, štai pas mus atsikraustė gyventi labai šaunus ir gražus maždaug trisdešimties metų vaikinas vietoj Seržo, kuris neištvėręs grįžo į savo Braziliją. Ir dabar tas „šaunusis princas“ gyvena vienam kambary su Flavijum.


 


Tai įvyko prieš gerą mėnesį. Kai virtuvėje pirmą kartą SYSĄ pamačiau, net išsižiojau. Aukštas, raumeningas, juodaakis, tamsiaplaukis, - šypsena dieviška, tikrąja to žodžio prasme. Tuojau galantiškai prisistatė. SYSA, sako… Sužinojau, kad jis iš Kolumbijos. Kokia laimė, kad jis ne Lietuvoj, pagalvojau. Su tokiu vardu žūtų jis Lietuvoj. Jam niekada nepavyktų išlaikyti štai šią ramią ir prakilnią antikinio didvyrio (beveik pusdievio) povyzą ir karališką stotą.


 


O šiandien atsitiko štai kas. Šiandien po pietų, kai Flavijus maudėsi duše, o aš rinkau nuo džiovyklos antrame aukšte savo skalbinius, Sysa pravėrė kambario duris ir pašaukė mane vardu. Tuo pačiu metu prasivėrė ir vonios durys. Flavijus, aišku, buvo pamiršęs pasiimti rankšluostį. Sisa, atnešk man rankšluostį, paprašė ispaniškai. Sysa nuėjo, o aš turėjau progą dar kartą pasakyti nuogam ir šlapiam Flavijui, kad jis yra una poeta, įsivaizduodama, kad galūnė –a parodo moteriškąją daiktavardžio giminę.  


 


Sysa, paklausiau, kai jis vėl sustojo priešais mane, švytėdamas savo archangeliška šypsena, ar Tavo vardas yra populiarus Kolumbijoj? Ar jis dažnas? Ne, nelabai. Tai retas vardas. Jis iš filmo… Žinai tokį filmą „Sysa“,- tai iš jo, paaiškino. Aš mandagiai linktelėjau, apsimečiau, kad puikiai žinau tą filmą. Sysa padavė voką su nuoma. Norėjo,  kad perduočiau pinigus šeimininkei. Juk sekmadienis… Sekmadieniais Simonija ateina rinkti rinkliavos…


 


Kai įėjau į savo kambarį, akimirksniu žvilgtelėjau, kas parašyta ant voko. Vienas žodis, - Sysos vardas: Cesar…


 


Ach, tai štai kaip, pagalvojau. Jis, ko gero, iš vergų… Prisiminiau, kad senovėje kastruodavo eunuchus, sergstinčius haremą ir dar kastruodavo berniukus, bažnytinių chorų dainininkus, giedančius angeliškais diskantais… Kad nemutuotų balsas… Ir dar prisiminiau, kad senelis kastruodavo paršiukus. Nekastruotą palikdavo tik tą, iš kurio tikėdavosi padaryti veislinį kuilį. Kuilio mėsa nevalgoma. Ji taip dvokia šlapimu, kad jos net išvirti neįmanoma… Namai dvoktų mažiausiai metus…


 


Tiesa, kažko taip ramu aplinkui… Ar nieko negirdėjai apie Olę? Gal aš Tau būsiu ją praradusi… Net nežinau, kas man užėjo nuo jos slapstytis…


 


Bučkis;)*


 


Laukiu laiškelio;)


 


                                                                                                                    Mari    

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-11-02.

7 komentarai įrašui “Mari Poisson. Atsakymas i sesers Saros Poisson laiska apie romyjima”

  1. We are a gaggle of volunteers and opening a new scheme in our community. Your web site provided us with useful information to work on. You have done a formidable activity and our whole community will likely be grateful to you.

  2. Hello, i read your blog from time to time and i own a similar one and i was just wondering if you get a lot of spam remarks? If so how do you stop it, any plugin or anything you can recommend? I get so much lately it’s driving me crazy so any help is very much appreciated.

  3. Hi there, just became aware of your blog through Google, and found that it’s really informative. I’m going to watch out for brussels. I will appreciate if you continue this in future. Lots of people will be benefited from your writing. Cheers!

  4. Can I just say what a relief to uncover an individual who genuinely understands what they’re discussing online. You definitely know how to bring a problem to light and make it important. A lot more people really need to check this out and understand this side of your story. It’s surprising you’re not more popular given that you certainly have the gift.

  5. Greetings! Very helpful advice in this particular article! It’s the little changes that will make the biggest changes. Thanks a lot for sharing!

  6. We’re a group of volunteers and opening a new scheme in our community. Your web site provided us with valuable information to work on. You’ve done a formidable job and our entire community will be grateful to you.

  7. I have been absent for some time, but now I remember why I used to love this website. Thanks , Iˇ¦ll try and check back more frequently. How frequently you update your site?

Palikti komentarą