BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Baltas sydas. (is knygos “Tikra mergaite”)

052.  BALTAS ŠYDAS

 

 

 

Malvida Lora von Meysenbug merdėjo keletą dienų.

Balandžio 21-ąją, jos mėgstamiausiojo miesto - Romos gimtadienį, ji susikvietė  artimuosius ir atsisveikino.

Visi gėrė šampaną.

Toks buvo jos pageidavimas.

Malvida Lora von Meysenbug šventė ne tik savo gyvenimo baigtį, bet, kaip ji pati sakė, „ir atgimimą kitame gyvenime”.

Ji buvo pašarvota kaip karalienė.

Gulėjo baltai aprengta.

Uždengta baltu šydu ir apklota baltomis rožėmis.

 

Mes dabar žinome, kad mirtis yra puikus išgyvenimas, ir niekas nemiršta vienas. Dar nebuvo taip, kad žmogus mirtų vienas. Net jei jis vienas kažkur nuslydo nuo ledkalnio, kaip Marko tėvas, arba buvo paguldytas ligoninėje į palatą Nr. 12a (13 numerio nėra dėl prietarų), kaip mano tėvas, kad numirtų, o seselė kas porą valandų patikrindavo, ar jis dar nemirė. 

Prieš numirštant, čia susirenka visi tie žmonės, visos sielos, kurios išėjo prieš jį, su kuriomis jis susietas meile. Daugelis mirštančiųjų pasakojo apie tai. Jei skaitėte ponios dr. Kubler-Ross knygą, žinote.

 

Malvidos Loros von Meysenbug gyvenimas buvo nuostabus.

1889 m. atvykęs į Farnezės rūmus tyrinėti rankraščių ir dokumentų 23 metų Romainas Rollandas su rekomendaciniu laišku rankose pravėrė Malvidos Loros von Meysenbug salono duris.

Jį pasitiko maža, pilkšvai mėlynomis akimis ir ilgais baltais, lygiai sušukuotais plaukais, pridengtais juodu šydu, 73 metų dama - pati Malvida Lora von Meysenbug.

Protinga, geros atminties, išgyvenusi daugybę įvairių susižavėjimų.

Savo ramumu ji stebino 50 metų jaunesnį būsimą prancūzų rašytoją.

 

Austrų rašytojas S. Zweigas vėliau parašys, kad šiuos žmones siejo „tas pats idealizmas: senutės protingas bei patirties apvalytas ir jaunuolio - neperkrautas ir fantastinis”.

Išvykus Rollandui iš Romos, prasidėjo jų susirašinėjimas, trukęs iki jos mirties.

Su Malvidos Loros von Meysenbug mirtimi baigėsi ir Rollando romantiškasis periodas. Jis staiga paseno lyg būtų praradęs sielą.

 

Pildant mirusiosios valią, jos pelenai buvo palaidoti „po kiparisais prie Cestijaus piramidės Romos Dieviškajame mirusiųjų sode”.

Ką tai reiškia? Štai ką.

Dieviškasis mirusiųjų sodas daug daug kartų didesnis už bet kurį didžiausią žemiškąjį sodą. Todėl jis ir neišpasakytai galingesnis. Jo trauka beribė. Jo jėga pasakiška.

Ir ten, Dieviškajame mirusiųjų sode, tikrai yra daug daugiau jus mylinčių ir laukiančių, negu čia, šiame gyvenime.

Štai kodėl mes nesugebame atgaivinti savo mylimų mirusiųjų. Štai kodėl neįmanoma parsivesti Euridikės iš Hado.

Žemiška meilė - tik žemiška meilė, ir nieko daugiau.

Mums, gyviesiems, nepakanka energijos.

 

Tačiau jei jūs su kuo nors iš Dieviškojo mirusiųjų sodo esate susiję meilės energija, galite būti tikri - jis ar ji jus pasiims, jei išėjo ten anksčiau už jus.

Jūs vėl pasimatysite.

Išsiskyrimas neegzistuoja.

O tai, ką sakome civilinės metrikacijos metu ar bažnyčioje: „… kol mirtis mus išskirs”-  gryna nesąmonė. Iliuzija. Mirtis neišskiria. Mes išsiskiriame, kai patys išsklaidome mus siejančią meilės energiją.

Jei manęs su kitu niekas nesieja, tai mes esame išsiskyrę jau čia, šiame gyvenime, ir juo labiau - anapus.

 

Tik gyvieji šitos paslapties nežino.

Kad sužinotum, reikia gyventi ir sykiu būti mirusiai. Kaip žemei, apklotai baltu žiemos šydu.

 

Mes, mirusieji, turime pakankamai energijos po baltu mirties šydu. Pakankamai, kad …

Patiko (0)

Rodyk draugams

~ mari88 | 2009-06-04.

Vienas komentaras įrašui “Mari Poisson. Baltas sydas. (is knygos “Tikra mergaite”)”

  1. Terrific write-up. Thanks for posting that. I was not knowledgeable of your website, however definitely will come back a lot more often at this point. Including you to my personal RSS reader.

Palikti komentarą