BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Galva

 


Savo galvą pirmą kartą gyvenime įdėmiai apžiūrėjau po to, kai sužinojau, jog yra giljotina. Man buvo truputį daugiau nei penkeri.


 


Kai visi buvo bažnyčioje, nuėjau į tarnaitės kambarį, atsidariau spintą, kur vidinėje durų puseje kabėjo nedidelis vielutėmis apipintas veidrodis, prisitraukiau kėdę, pasilipau ant jos ir iš arti gerai apžiūrėjau savo kaklą, o paskui ir galvą. Lyg jie būtų ne mano. Lyg kažkieno.


 


Taip. Tikrai. Aš turėjau galvą. Tai logiška, nes, niekas negali gyventi be galvos.  Net vaiduoklis be galvos daug baisesnis už vaiduoklį su galva. Sakysim, Raitelis be galvos… O kelios galvos niekada neatstos vienos. Juk ir pasakose viengalvis karalaitis nesunkiai nugali devyngalvį slibiną.


 


Bežiūrėdama į savąją, akimirksniu prisiminiau, kaip senelė vienu kirvio šmaukštelėjimu lengvai nukerta vištai galvą. Ir aš privalėsiu taip daryti užaugusi, galvojau stengdamasi nepasibaisėti. Taip paskui ir įvyko…  Žinoma… Toks yra gyvenimas… Visko išmoksti begyvendama… Kraujas įpareigoja, kaip sakytų mūsų tėvas.


 


Jis domėjosi karalysčių istorija, garsiai skaitė mums knygas ir liepdavo patiems žiūrinėti įvairiausius paveiksliukus. Kraujas įpareigoja, - buvo mėgstamiausias jo posakis. Aišku, man tuomet tas krališkas kraujas, karaliai, karalienės, brolžudystės, intrigos, monarchijos ir apskritai – istorija, buvo lyg baisios pasakos. Nuo jų bijodavau viena likti namuose ar tamsoje nueiti į kitą kambarį. Bet sykiu tai buvo labai įdomios pasakos. Nes tai buvo ne pasakos. Tai buvo tiesa.  


 


Ir dar, tėvo manymu, kraujas mane įpareigojo didžąją paauglystės dalį skirti arkliams.  Tai buvo puikus įpareigojimas. Aš juos mylėjau, o jie mylėjo mane. Jie buvo nuostabūs dori didžiagalviai padarai. Subrendusi pora. Manau, jie laikė mane jaunikliu, o save pačius suaugusiais gyvūnais. Aš buvau lyg jų vaikas.  


 


Kartą visai sutemus, jojau į ganyklas. Jojau be balno, vien tik su išaugta melsva vasarine suknele trumpomis rankovėmis ir mėgavausi arklio kūno šiluma. Antrasis arklys, kumelė, ėjo visai greta, šonas prie šono. Nuoga dešinioji mano blauzda jaukiai lietė jos išpampusį pilvą, kurio gelmėse tūnojo didžiagalvis doras kumeliukas su balta žvaigžde ant kaktos. Gemalo galva visada didesnė už kūną. Ji susiformuoja pirmiausia, nes yra svarbiausia.


 


Buvo vėsu. Artinosi ruduo. Mums iš burnų kilo garas.


 


Vos tik įsukome į didžiulį kopūstų lauką, per kurį vedė keliukas, kažkas netikėtai įvyko mano galvoje - pasaulis staiga persimainė.


 


Sustabdžiau arklius ir apžvelgiau peizažą.


 


Kiek tik užmatė akys – vien tik galvos. Mano vaizduotė užsipleskė ir ėmė piešti po žemėmis slypinčius tvirtus šarvuotų vyrų kūnus, sustingusius rikiuotėse. Kurį laiką susikaupusi išdidžiai žvelgiau į visa tai karvedės akimis. Jaučiausi Žana d‘Ark. Bet po keleto akimirkų ryžtingai save sutramdžiau. Jokių kūnų nėra. Tik galvos. Kopūstų galvos. Darbininkai gal net rytoj specialiais kirvukais lengvai jas kapos, neš ir kraus į konteinerius. Aitrios deginančios sultys persunks jų rūbus ir kiaurai pragrauš odą ant  pilvų.


 


Galva turi šią savybę – ji sugeba kandžiotis, pakovoti už save, - netgi būdama be burnos. Todėl visais atvejais blogai neturėti galvos. Net jei esi visiškai miręs. Vienas žmogus (bet ne Oskaras) buvo man pasakojęs, kad Jonas Krikštytojas guli kape kaip tik be galvos. Tas žmogus buvo lankęs Jono Krikštytojo kapą Palestinoje, nes ten prie jo visada veda turistus. Kaip jam blogai, galvojau. Visada ir visiems blogai be galvos, galvojau


 


Ar ką nors žinai apie Jono Krikštytojo galvą, kartą paklausiau Oskaro. Kodėl jis palaidotas be galvos?


 


Aišku, kad žinau, žmogau, atsakė Oskaras. Ir išties jis visai nemažai žinojo. Karaliaus Erodo žmonos Erodiados duktė vardu Salomė už šokį paprašė karaliaus, kad jai duotų Jono Krikštytojo galvą ant padėklo. Ir gavo.


 


O kur ją padėjo gavusi?


 


Manau, kad išmetė. Juk nukirstos galvos greitai genda. Prisimink žuvį. Nuo kurios vietos žuvis pradeda gesti? 


 


Baik čia juoktis, akimirksniu užsiplieskiau. Geriau pasakyk, kaip ji sugalvojo prašyti tokių dalykų. 


 


Jai liepė mama, atsakė Oskaras. Taip parašyta, pridūrė. Ir apskritai, kam mirusiam galva. Štai jei gyvas žmogus neturėtų galvos, ant ko užsimautų skrybėlę?


 


Tai buvo ne šiaip sau juokelis. Oskaras išties sunkiai įsivaizdavo save be skrybėlės. Būdamas Amerikoje įprato dėvėti ilgaaulius batus, ryšėti skarelę ir nešioti dešimties galonų talpos kaubojišką skrybėlę. O jau ir prieš tai buvo išsimiklinęs dramatiškai sveikintis su moterimis ir merginomis žemai  nusilenkdamas ir tuo pat metu plačiu rankos mostu nukeldamas skrybėlę.


 


Bet Salomė irgi juk turėjo galvą.  Visi ją turi. Ant jos ji nešiojo veidelį. Ji, matyt, buvo labai graži… Ji buvo visa graži, - ne tik veidas, žinoma… Bet kokia? Kokia ji buvo? Šiuo klausimu aš kankinau Aubrey, Oskaro draugą, kurį jis visada kvietėsi eidamas pirkti naujos skrybėlės. Aubrey įsivaizdavo Salomę kaip minkštą storulę plačiu užpakaliu. Štai tokia ji buvo jo manymu… Ji juk Rytų gražuolė, šoka pilvo šokį, kaip pati supranti, sakė labai patenkintas savimi. Jis piešė Salomę iš nugaros. Sėdinčią ant dvigulės lovos.


 


Atidžiai apžiūrėjau eskizus. Jie man visi buvo labai gražūs, bet sykiu labai bjaurūs. Taip Salomę gali įsivaizduoti vien tik patinas, sumurmėjau kažkodėl labai įsižeidusi. Ir tas storas užpakalis… Na, nežinau… Argi tu ją tokią įsivaizduoji?  


 


Obrei šypsojosi. Oskarui patiko jo piešiniai. Ypač, žinoma, storasis Salomės užpakalis. Jiedu susižvalgė virš mano galvos, perprato, kad aš pykstu, ir, lyg būtų susitarę akimis, skaniai nusižvengė.


 


Eikit šikti, šūktelėjau, perrėkdama jų juoką, ir trenkiau durimis. Nors, tiesą pasakius, kodėl pykau? Neturėjau jokio pagrindo. Be to, privalėjau daug geriau sekti, kad mano kalba būtų švari ir subtili. Kraujas įpareigoja. Taip. Žinoma. Bet taip jau tuokart atsitiko… Mano galva kažkodėl netikėtai užvirė…


 


Bet grįžkime prie to, ką aš pradėjau pasakoti. Ganyklose paleidau arklius ir persėdau ant dviračio, kurį laikiau piemenų namelyje. Jo balnelis buvo šaltas kaip ledas. Ir visas jis buvo šaltas ir geležinis. Žinojau, kad mano  kūno šiluma tuojau jį sušildys. Stipriai įsitvėriau į ragus ir pradėjau minti.


 


Kai įsukau į kopūstų lauką, dideliai mano nuostabai galvos buvo vėl tapusios žemėje užkastais milžinais. Vizija buvo tokia stipri, kad net neįmanoma buvo jos atsikratyti. Todėl tik palinkau pirmyn ir myniau.  Funkcionavo vien tik kojos. Galva paniro į šaltą blaivią koncentraciją. Myniau ir myniau. Važiavau atmintinai, nudelbusi akis žemyn, užblokavusi vaizduotę. Mano melsva suknelė tamsoje nuožmiai švytravo tarp kelių ir buvo tapusi visiškai balta.


 


Myniau ir myniau. Kol tik tolumoje pamačiau šviesą antrame aukšte - tėvo kambario lange. Pagalvojau, kad jo galva kaip visada rymo prie istorijos knygų. Jis skaito kažką baisaus, bet tai tik istorija, pagalvojau. Nieko tokio. Istorija visai nepavojinga. Ji kaip baisi pasaka, nors ir yra tiesa.


 


 

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-14.

Vienas komentaras įrašui “Mari Poisson. Galva”

  1. Great piece of writing. Thank you for posting the information. I was not really informed of your site, but will certainly return again much more often at this point. Including you to my personal RSS reader.

Palikti komentarą