BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Ką aš galvoju, skaitydama savo sesers laišką

Galvoju, kad ji bijo, jog aš perskaitysiu ne visus žodžius.


Kad perskaitysiu jos laišką ne lėtuoju skaitymu, bet paskubomis. Kad neįsijausiu, nepasinersiu, o tik perbėgsiu akimis užgriebdama kas dešimtą , kad neskaitysiu taip, kaip ji rašo - iš lėto, atsargiai, po žodelį. Tarsi uogautų, tarsi rinktų iš susivėlusių žolynų pernokusias avietes bijodama sutraiškyti, tarsi šmėžuotų nuo žiedo prie žiedo rinkdama medų, kruopščiai, nė vieno nepraleisdama, kad ir menkiausio…


Dar galvoju, kad ji stengiasi mane užburti.


Užburti, įvilioti į sąvašynus, parodyti vieteles, kurios jau išnyko arba beveik išnyko, nes gyvos vien tik prisiminimuose ar jausmuose, kurie irgi yra vien tik prisiminimai kaip ta nuovargio saldybė. Tikrai  tikrai buvo. Garbės žodis. Į ten vis dar galima prasibrauti, nusivesti mamą tarsi kokią ypač rimtą liudininkę… Galvoju, kad Sara nori pasakyti, jog tekstas kaip tie sąvašynai, avietynai - lygiai toks pat bereikalingas papildomas sunkumas, vargas ir įdrėskimai…


Dar galvoju, kad ji tikisi tiksliau išsakanti save nuotraukose. 


Lengviau, paprasčiau, be papildomo vargo… Ne. Ji nebijo vargo. Žinoma, kad ne. Ji tik bijo varginti. Ji nori, kad aš lengvai įsitraukčiau, kad man būtų paprasta pagauti jos mintis, lengva fiksuoti prasmes, užuominas, niuansus, nes juk nuotraukose visa tai tarsi lyg ir paviršiuje, tarsi visiškai akivaizdu, plika akimi matoma… 


Dar aš galvoju, kad Sara visa širdimi ilgisi gero skaitytojo.


Tokio, kaip ji pati. Skaitytojo ne iš reikalo, - iš malonumo ir sykiu iš tam tikro ilgesingai gilaus terapijos poreikio. Ji rašo man, nes viliasi, jog jei aš pačiupinėsiu ar bent jau užuosiu tą melancholiją, kuri yra laiške lyg išdžiovina jonažolė, Sara bus tikra, kad melancholiją ji tikrai įdėjo į tekstą taip, kaip reikia, “kokybiškai”. Ji vis dar turi vilties, kad gal aš, jos vyresnioji sesuo, esu ne iš šio skubos pasaulio, ne iš šiolaikinio pasaulio, bet iš ten, iš-kažkur-nežinia-kur… Rami, atidi ir labai įdėmi jos skaitytoja. Gal aš netgi esu jos paskutinė viltis… Kas žino… Bet tik tokia skaitytoja galėtų įšgydyti liūdną Saros sielą nuo nepasitikėjimo skaitytojais, kurie, kaip tai bebūtų kvaila, daro didžiąją atranką amžinybei. 

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-23.

Palikti komentarą