BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Ka as parasiau, ikvepta Svajuno Sabaliausko interviu su manimi “Siauliu krastui”, komentaru po tuo interviu ir savo jubiliejinio vakaro Siauliuose.







 

Mari Poisson. Kodėl emigravau










Perskaičiau, ką apie mane parašė Svajūnas ir nustebau. Taip ir yra. Viską jis parašė teisingai. Viskas tiesa. Tačiau sykiu ir viskas ne taip, viskas netiesa, tiksliau, viskas per žemai, per arti ir per mažai. Tas gyvenimas, kurį jis užfiksavo, o aš papasakojau per kelias mūsų nuoširdaus pokalbio minutes, akivaizdžiai yra man per ankštas - seniai išaugtas.

 

Visų pirma, niekada nebūčiau emigravusi iš Lietuvos dėl tokių neromantiškų priežasčių kaip skurdas, vargas, badas ir sunkus gyvenimas. Emigravau dėl to, kad norėjau iš pagrindų viską pakeisti. Troškau patekti į visiškai man nežinomą pasaulį viena - be kalbos, šeimos, draugų, pinigų, namų, daiktų, palaikymo, pagalbos, užtarimo ir sužinoti, koks iš tiesų yra mano likimas. Norėjau pradėti nuo nulio ir pasižiūrėti, kas man bus. Išvažiuodama buvau tvirtai apsisprendusi, kad kas man beatsitiktų, viskas bus teisinga. Del to, kad tai, kas man atsitiks, taip man ir turejo būti.

 

Lygiai del tų pačių priežasčių pasivadinau Mari Poisson. Ne del to, žinoma, kad unžsienyje lengviau gyventi su trumpa ir patogia prisiminti pavarde, bet vien tik dėl to, kad taip jaučiuosi, kad mano dvasia netelpa i tikrąją mano pavardę. Jeigu tilptų, jei būčiau savo pavardėje visa, argi man prireiktų slapyvardžio? Aišku, kad ne. Man butu patogu savo kailyje.

 

Tiesa, grižusi iš Lietuvos, pagalvojau, kad, ko gero, emigravau dėl fantazijos ir išmonės pertekliaus, dėl to, kad kvaila būti talentingai ir gyventi taip, tarsi mano talentas, išradingumas, žaidimai, fantazijos, atradimai ir gyvenimo būdas trukdytų aplinkiniams. Tarsi būčiau ne tokia, kaip visi, o daug daug kartų geresnė už kitus, geresnės prabos, tobulesnė ir dėl to labai nepatoginčiausi. Bijočiau, kad žmonės neįsižeistų, kad nepagalvotų, jog žeminu juos, nes puikuojuosi savimi. Tai savisaugos instinktas - mat iš patirties žinau, kad žmonėms labai nepatinka tokie, kaip aš. Žmonės mėgsta lygybę, nori, kad kiti gyventų paprastai ir nykiai, kad mestų iš galvos savo įdomius gyvenimus-negyvenimus ir galvotų vien tik apie pinigus.

 

Tiek to, nekalbėkim apie tai. Aš jau penkta diena namie Londone ir penkta diena kaip geriu piliules su vitaminais akims, kurias man davė Dariaus mama, o mano vyras penkta diena dirba karališkajame Windsore.  

2008-09-28 07:53

 

Mari Poisson. Kaip romanas










Mano gyvenimas tarsi romanas. Paveldėtas romanas. Ne nuosavas, ne pirktas, ne skolintas iš viešosios bibliotekos. Visos idėjos man atiteko iš mano tėvų ir protėvių. Ilgai tikėjau, kad negaliu pradėti kurti ko nors visiškai savo, autentiško. Negaliu, galvojau, nes privalau tęsti ir tęsti pradėtąsias temas, numatytąsias linijas, o paskui viską tvarkingai perduoti savo vaikams ir vaikų vaikams kaip amžinąjį palikimą.

 

Aš ir tęsiau. Tęsiau tol, kol vieną gražią dieną mano pagrindinė herojė, man nė neįtariant, tapo visiškai nepriklausoma, laisva nuo manęs, nuo mano giminės, mano kultūrinės tradicijos, mano protėvių palikimo ir net savo pačios vaikų. Staiga ji pasielgė visiškai netikėtai. Ji pasipriešino. Aš daugiau nebetęsiu, pasakė. Tęsk, kad nori, tęsk, jei matai prasmę, pridūrė. Aš išvažiuoju, sako. Ir išskrido į Londoną. Be mantos, be pinigų ir net nepranešusi mano mamai. Tiesa, ji vis dėlto turėjo su savimi tą seną rožinį lagaminą su miegmaišiu, jei kartais tektų nakvoti gatvėje… Į mažą juodą rankinuką, kurį visada nešiojo pakabinta ant siauro odinio dirželio skersai krūtinės, buvo atsainiai įsimetusi pasą, dantų šepetuką ir vienpusį lėktuvo bilietą.

 

Aš, žinoma, persigandau. Juk vis dar negalėjau jos net įsivaizduoti atskirai nuo savęs, tapatinau ją su savimi, nepaleidau. Maniau, kad ji dar nesubrendusi, per jauna būti nepriklausoma. Dabar ji tikrai žus, galvojau. Žus! Dieve, galvojau, juk jei ji, mano pagrindinė herojė, žus, ateis natikėta mano gyvenimo romano pabaiga. Bet ji nežuvo. Anaiptol. Iš Londono pradėjo siuntinėti keistus narsius elektroninius laiškelius, panašius į esė, kartais pasikalbėdavo su mano dukra per Skype.

 

Ji ėmė gražiai, įdomiai ir romantiškai gyventi. Be reikalo bijojau.

 

Šiemet, tiesa, pirmą kartą trumpam buvo grįžusi į Lietuvą rugsėjo pabaigoje. Tai buvo baisu! Ne tas žodis - tai buvo tragedija, nes jai visiškai nebetiko Lietuvos klimatas. Akių vokai ištino, pakraščiai paraudo, apsibėrė mažyčiais skausmingais leptoidiniais taškeliais, panašiais į tuoj tuoj beatsiversiančias smulkias žaizdeles. Ją ėmė krėsti neapibrėžtas šaltis, koks krečia sergant maliarija, apniko sloga ir vienu kartu suskaudo visi dantys. Jos kūnas pasidarė tarsi būtų sudaužytas, tapo sunkus, beveik nepakeliamas. Skaudėjo raumenis, kaulus, gėlė nugarą.

Noriu namo, pasakė nusiminusi. Ir aš jos pasigailėjau. Keliauk, pasakiau. Aš vis tiek tave myliu labiau už viską savo gyvenime, pasakiau. Ji nusišypsojo, bet nieko nepasakė,- akys buvo sklidinos sklidinos vos besulaikomų ašarų. Neverk, pasakiau. Nebijok. Aš skrisiu kartu ir visur tau padėsiu. Ji ir vėl nieko neatsakė. Be jokių žodžių paėmė mane už rankutės lyg būčiau  šešerių ir mudvi išskridome atgal į Londoną.

 

Lėktuve ji man leido sėdėti prie lango ir padėjo užsisegti saugos diržą. Ji buvo man gera. Tarsi mamytė. Mes rašysim antrą mūsų romano tomą, gerai? Ji šypsojosi. Aha, atsakiau nusiraminusi. Buvo rugsėjo 23. Vakar buvo mano gimtadienis.  

2008-09-28 16:03

 

 

 

Mari Poisson. Jei aš būčiau Marija










“Jei aš būčiau Marija” taip vadinasi mažytis spektakliukas, kurį man suvaidino mano Plėviasparnės. Jos buvo apsirengusios geltonai, kai kurios ant kaklų ryšėjo skepetaites su plunksna, mūsų Humanitarinės grupės simboliu, sukurtu ir padarytu Lolitos rankomis. Aš tai žinau. Prisimenu iš senų gerų laikų, kai kūrėme studijos simboliką. Plunksnelės nupieštos gelsvame šilke auksiniais dažais. Tai tarsi nuoroda į nepaprastas kūrybinio rašymo galias.

 

Spektakliuką režisavo Genovaitė. Nors man atrodė, kad viskas idealu, Genovaitė turėjo savo aktorėms rimtų priekaištų. Kai po renginio sėdėjome mūsų mylimoje kavinėje “Prie teatro”, režisierė pabandė trumpai šiuos priekaištus išsakyti. Tačiau Ramutė į tai švelniai atkirto, kad buvo per mažai repetuota…

 

Apie ką tas spektakliukas? Ko gero, apie mane… Kažkada visos kartu esam rašiusios tokį keistą rašinėlį, kuris prasidėjo žodžiais “Jei aš būčiau Marija…”. Dabar štai jos deklamuoja savo tekstus šalia scenos, o aš sėdžiu ten, aukštai, ant scenos, šalia gražiosios vakaro vedėjos aktorės Irenos Liutikaitės. Esu apsivilkusi mėlynus nutrintus džinsus, šiltą mocherinį oranžinių siūlų megztinį stačia apykakle ir tamsiai mėlyną jūreiviško šinėlio stiliaus puspaltį, o ant žemės šalia kėdės drybso žalias didelis krepšys, kurį atsivežiau iš Londono ir pasiėmiau į sceną vien tik dėl mirtino saugumo poreikio - tarsi kokią seną draugę. Mane krečia nežemiškas šaltis, sąmonė čia prapuola, čia vėl atsiranda. Tačiau spektakliukas man išties patiko. Puiki idėja, pagalvojau. Nuostabi idėja. Iš paskutiniųjų stengiausi įsiklausyti į žodžius ir suvokti, kaip mano mokinės įsivaizduoja mane. Kokios jos būtų, jei būtų .

 

Tačiau po keliolikos minučių jau nieko nebeprisiminiau. Nieko. Ničnieko. Tik kažkokias savo pačios pastangas, desperaciją, įtampą, poreikį įsigilinti į spausdintą tekstą…

 

Grįžusi į nekūrenamus tuščius namus atsisėdu virtuvėje ir atsiverčiu antrąją Ramutęs Saulės knygą “Apkask mane lapais”, kuri yra tokia nauja, kad tiesiog karšta nuo švėžumo, ir susieškojau vietelę, kur ji rašo tekstą, pradėdama minėtaisiais žodžiais “Jei aš būčiau Marija…”. Štai tas gabaliukas:

 

Jei būčiau Marija, turėčiau būrį manekenių ir modelių namus kur nors Prancūzijos pietuose. Kalbėčiau prancūziškai ir išsiugdyčiau subtilų prancūzišką skonį. Jei aš būčiau Marija, bendradarbiaučiau su didžiausia Skandinavijos biblioteka ir įgyvendinčiau projektą, pagal kurį grąžinamas knygas, kaip ir anoje bibliotekoje, skirstytų du oranžiniai robotai: ji ir jis. Pas mus dar tokio nėra buvę. Ją, lietuvę, išskirčiau ramune, nes ir jos kolegė skandinavė pasipuošusi geltona plunksna. Jos moterys-robotės. Jei būčiau Marija, mano kambario didžioji siena būtų nukabinta Evajotos paveikslais, o ant rytinės, šalia vienas kito, kabėtų tik du: papūga Skutis ir moteris-drugelis Madrigalas. Jei būčiau Marija, sėdėčiau prie kompiuterio užsidėjusi telefoną-ausines ir nardyčiau ramiai po internetą. Porolono pagalvėlė, ant kurios pasidedu alkūnę, kai kalbu 8 valandas per dieną telefonu, gulėtų netoliese ir sentimentaliai puoštų stalą it žavus suvenyras. Nes mano anūkas įdiegtų laisvų rankų pasikalbėjimo sistemą. Jei būčiau Marija, būčiau išleidusi dvi knygas. Rašyčiau atsikėlusi anksti ryte ne todėl, kad toks mano amžius, o todėl, kad laukčiau sugrįžtant Mamerto. Vakare dėliočiau iš kriauklelių pasiansą ir sakyčiau jam: na, būk sveikas.  Tai būtų tikra romantika.

 

 

Tai va, vos tik perskaičiau, tuojau pastebėjau, kad sakinio pradžia Ramutės knygoje yra be žodžio ”“. O tuomet jau visiškai pasikeičia teksto ritmika ir, žinoma, prasmė. Štai kodėl nieko neprisiminiau, pagalvojau. Akivaizdu, kad ne ten ieškojau, ne tame segtuve… Ir dar pagalvojau, kad mano mokinės visiškai nesusitapatina su manimi. Jos nenori būti manimi. Jos tik taip rašo, nes tokia užduotis…   

2008-09-28 19:56


Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-10-31.

Palikti komentarą