BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Laiskai seseriai (24)

Londonas, 2009 03 29

 

Mieloji Sara,

 

Ačiū už nepaprastai įdomų laišką. Nesuprantu, kas čia, tiesą pasakius, darosi, bet vis tiek skubu Tau atsakyti, nes įvykiai, kiek suprantu, klostosi nepaprastai greitai ir išties keistai.

          Aha. Vos tik spėjau praėjusį sekmadienį išsiųsti Tau laiškelį, paskambino Markas. Pranešė, jog pastebėjo mano raštelį savo virtuvėje. Pabandžiau pajuokauti, kad gyvendamas nepriklausomai tapo tikru kulinaru, nes vurtuvėje radau prikrauta šviežių bandelių „visiems”, o kambaryje, kai norėjau pasitaisyti sau kavos, cukrinėje aptikau ne cukrų, o cukraus pudrą… Vos nepridūriau, kad pasijutau tarsi būčiau atvykusi pas amžiną atilsį jo mamą, bet greitai susivaldžiau. Mudu su Marku niekada nekalbėjome apie jo mamą. Net neužsimindavom niekada…

          Kodėl manai, kad čia aš kepiau, paklausė Markas tyliai. Na, kas gi dar mūsų bute galėtų mokėti kepti prancūziškas bendeles ir rašyti prancūžiškus raštelius? Nebent tavo mamytė… (Nė nepajutau, kaip man išsprūdo tas uždraustasis žodis).  Labai gailėjausi, užsidengiau burną ranka, bet… juk nesukiši atgal… Norėdama užmaskuoti šį savo lepsusą ėmiau  pamokslauti, kad jis galėtų juk galų gale bent kiek pramokti angliškai… Bent šiek tiek… 

          Markas patylėjo. Paskui paklausė, kodėl išėjau, kodėl nepalaukiau jo. Atsakiau, kad pagalvojau, jog gal jis šiąnakt negrįš arba grįš ne vienas… Kažkodėl ėmiau jaudintis, tarsi būčiau apimta staigios įsimylėjimo būsenos…  Manau, kad taip, ko gero, pasireiškia  kaltės jausmas… Jaučiausi kalta prieš Marką. Kalta dėl to, kad nebuvau, kaip tikėjosi jo mama, tikrai atsidavusi ir pasišventusi žmona. Ašaros užgniaužė man gerklę. Nieko negalėjau ištarti. Nė žodelio. Keista, bet tą pat akimirką mintyse stengiausi atgaivinti kokią nors atgailos maldą…

          Markas irgi nieko nesakė. Kažkaip sunkiasvoriškai patylėjo, paskui krenkštelėjo, dar kartą krenkštelėjo, tada atsiduso ir galiausiai pasakė: Buvau Esekse. Olės šermenyse… Jaučiau, kaip jam sunku sakyti va šitokią tiesą, kaip jis sako tą tiesą prisiversdamas, kaip norėtų geriau kaip nors ką nors sumeluoti… Apie darbą, apie komandiruotę, apie kažką… Kaip visada, kaip anksčiau… Tą akimirksnį nežinia kodėl man į galvą šovė mintis, kad „bandelės visiems” buvo, matyt, tų pačių Olės šermenų dalis… Dieve, pagalvojau, jei čia ir dabar nepaklausiu jo apie širdį, tai jau šito nesužinosiu niekada per amžius amen… Tiesiog bus praėjęs tiesos sakymo laikas.

          Įkvėpiau, užsimerkiau ir… ir… nepaklausiau… Tik vėl apie tas nelemtas bandeles… Pasakiau, kad negaliu patikėti, jog jis moka kepti bandeles… Aš ir nekepiau, atsakė. Patylėjo ir pridūrė, kad jam iškepė, o jis tik raštelį parašė…

          Norėjau paklausti, kas iškepė, bet bandelių skonis, kvapas, forma ir visa ta cukraus pudra cukrinėje taip priminė jo mamą, kad… net nežinojau, ką ir begalvoti… Laimė, kad tvirtai žinojau, jog Marko mama tikrai nusižudė prieš dėšimtį metų ir kad mes patys su Marku tikrai dalyvavome visose tuose kremavimuose ir pelenų vežimuose į Pietų Prancūziją, iš kurios ji buvo kilusi…

          Nežinodama, ką sakyti, pradėjau veblenti, kad Sara sakė, na, Sara, žodžiu, kažkada yra minėjusi, kad Olė iš savo organizmo mokėdavo išgauti ar kažkaip pagamindavo druską… Ar tai tiesą? Jis atsake, kad tiesa.

 

          Nesusigraibiau ką dar pasakyti, nes mano galvą akimirksniu užplūdo mintys apie druską. Neseniai žurnale „Physiology & Behavior” buvau skaičiusi, kad druska pakelia nuotaiką ir veikia beveik kaip antidepresantas. Dar daugiau Elkė Borersas netgi veda analogiją tarp organizmo druskos poreikio ir pripratimo prie narkotikų. Anot jo, be druskos žmonės „tampa mieguisti ir puola į depresiją”. Ajovos universiteto mokslininkai atliko eksperimentus su žiurkėmis ir įrodė, kad maitinami be druskos gyvūnai praranda susidomėjimą tuo, kas iki tol jiems buvo teigiamų emocijų šaltinis. Žiurkės ima vengti mėgiamų užsiėmimų ir beveik liaujasi gerti pasaldintą vandenį. Tyrimo vadovas Kimas Džonsonas darė išvadą, kad druskos trūkumas ir nepatenkintas jos poreikis gali išprovokuoti simptomus, panašius į depresiją…   

          Išgirdau, kaip Markas neramiai kažką šūkalioja prancūziškai… Manė, kad nutrūko ryšys… Įsidėmėjau, kad jis šūkalioja būtent kažką, bet ne mano vardą…

          Ką tik gavau žinutę, kad druska daro žmones laimingesnius, pasakiau. Iš kur gavai tą žinutę, paklausė Markas. Pajutau, kad jo balsas netgi labai neramus. 

          Iš cukraus pudros šalies, atsakiau, ir viskas.

          Iš galvos išsikraustei? Kodėl iš cukraus pudros?  Ko gero, jį apėmė baimė ir  pamika. Matyt, panika buvo tikrai nepakeliama. Markas, aišku, neprisipažino, bet,esu tikra, jis pabūgo nakvoti vienas, nes tuojau sušnibždėjo: Grįžk, Mari… Parvažiuok…

          Kada?

          Dabar. Tuojau pat…

          Ak, Sara, aš jau kitą minutę labai gailėjausi taip kvailai jį gązdinusi… Bet jau viskas - buvau tokia - buvau viską pasakiusi, ir tiek… Pažvelgiau lauk. Už langų buvo naktis nakčiausia, aš turėčiau tuoj pat belstis iš Ročesterio į Londoną… Ne… Tik ne tai… Gal rytoj… Gal rytoj, Markai…

          Juk žinai, kad nėra jokio rytoj. Pati esi man sakiusi. Yra arba čia ir dabar, arba niekada.

          Pakąsk šaukštelį druskos, vaikeli, ir eik į lovą, paliepiau. Atvažiuosiu rytoj iš pat ankstaus ryto, nebijok. Atvažiuosiu ir pamokysiu tave, kaip reikia gyventi be moterų.

          Neįmanoma gyventi be moterų, pasakė Markas liūdnai.

          Nesąmonė, atsakiau. Mintyse šiek paburnojau ant Marko mamos, kuri, mano galva, užuot nusižudžiusi ir primetusi savo motiniškas pareigas man, būtų geriau jau išmokiusi Marką susitvarkyti su savo gyvenimu…

         

Tai štai, sesute, aš jau savaitė kaip Londone… Kol kas elgiuos ne kaip geroji mamytė, bet kaip pamotė-ragana.  Mokau Marką skalbti, virti, pirkti, valyti, naudotis kompiuteriu, banko kortele, pašto paslaugomis ir rūšiuoti šiukšles… Ai, tiesa, kaip paskui paaiškėjo, bandeles Markui iškepė nauja mūsų buto gyventoja, jauna prancūzaitė vardu Emos. Tai va…

 

Na, o dėl Olės…, nežinau, nei ką apie tą Olę ir galvoti… Gal jos dvi, ko gero…

 

                                                                                                           Bučkis;)*

                                                                                                                 Mari

Patiko (0)

Rodyk draugams

~ mari88 | 2009-07-10.

Palikti komentarą