BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Man labai įdomu viską pradėti nuo nulio…


2006-12-06




Interviu su šiuo metu Londone gyvenančia rašytoja Mari Poisson



Spėju, kad priežastis išvykti iš Lietuvos neatsirado per vieną dieną. Bet visgi – kodėl gyvenimas Lietuvoje jums neteko savo prasmės?


Niekada niekas neatsiranda iš nieko. Turi būti sėkla. Tačiau, kaip žinome, sėkla visada yra niekuo nepanaši į suaugusį augalą. Dažniausiai net nepastebim, kada ir kaip ją pasėjome. Taip ir manoji Londono sėkla nė iš tolo nepriminė Londono. Ko gero, ji nukrito į mane iš dangaus neatmenamais laikais, ankstyvoje vaikystėje, ir vadinosi tiesiog rašytoja, nes neturėjo nei vardo, nei pavardės. Kodėl? Mat gimiau namuose, pilnuose knygų. Jos buvo tokia natūrali mano pasaulio dalis, kad ilgą laiką šventai tikėjau: knygos auga parduotuvėje arba yra pasiskolinamos iš draugų. Neįsivaizdavau, kad knygas galima tiesiog parašyti. Maža to, maniau, jog visų žmonių namai pilni knygų, kad jos tiesiog būtinos tarsi koks namų teatro rekvizitas. Kaip kortų kaladė, staltiesė su kutais, gražūs indai, taurelės likeriui ir porcelianiniai niekučiai indaujoje, paveikslai ant sienų, lovatiesės ant lovų, petunijos ant palangių, veidrodžiai ant komodų, didelės žibalinės lempos su gaubtais palubėse ar vazos merkti gyvoms gėlėms ant apskritų staliukų viena koja.


Patį skaitymą maniau esant legaliu tinginiavimo būdu. Jis mano įsivaizduojamame legalių pramogų sąraše buvo pažymėtas paskutiniu numeriu - po kortų, rankdarbių, kulinarijos, fotografavimo, uogavimo, grybavimo ir riešutavimo. Niekada nepažinojau žmogaus, kuris būtų man pasakęs, jog rašymas taip pat yra malonus darbas. Todėl nė nepagalvojau, kad galiu vieną dieną tapti rašytoja. Juo labiau rašytoja, gyvenančia Londone. Taigi esu labiau negu tikra, jog minėtoji sėklelė nukrito į mane pati savaime, man to nežinant ir užaugo taip pat man nieko apie tai net neįtariant. Tik kai ji tapo gana brandžiu augalu, ir aš ją pagaliau pastebėjau, man ji nepaprastai patiko. Pradžioje maniau, kad tai kokia gėlė ar krūmas. Vėliai supratau, jog vis dėlto tai medelis. Dar vėliau tiesiog fiziškai pajutau, kad tas medelis labai aukštas ir išlakus. Be to, labai jau savarankiškas. Jis augo pats sau ir visiškai nekreipė į mane jokio dėmesio. Iki šiol negaliu atsistebėti, kaip jis spėjo tapti tokiu arogantu. Ilgą laiką pagarbiai žvelgiau į jį iš apačios į viršų nesuvokdama, koks tai medis. Tik dabar, gyvendama Londone, supratau, kad tai palmė. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai… Juk mano augalas gerokai per daug egzotiškas… Visai nepanašus į mane. Bet, kaip sakoma, - yra kaip yra.


Kodėl būtent Londonas?  


Kodėl Londonas? Todėl, kad to įsigeidė mano palmė. Jai buvo per šalta Lietuvoje. Ji tiesiog man pranešė, kad nušals net tikros žiemos nesulaukusi. Taip, be jokios abejonės, ir būtų atsitikę. O Londone? Ar Londone patogu augti palmėms? Žinoma. Jos čia auga beveik kiekvienų namų kieme. O iš Kanados į Londoną žiemoti atskrenda gulbės ir kiti paukščiai. Todėl jaučiuosi išties komfortiškai. Išeitų, kad dėl šio šiek tiek šiltesnio klimato man teko sulaužyti savo lietuviškąjį vazoną, kuriame iki šiol augau kaip kambarinis augalas. Aišku, tai mane gerokai išgąsdino, nes permainos mus visus juk labai gąsdina.


Londonas jau spėjo pagarsėti kaip lietuvių emigrantų „meka“. Tai, kad šalia jūsų gyvena ir daugiau tautiečių, Jums trukdo ar padeda? Ar su jais bendraujate?


Gyvenu Vakarų Londone visai nesutikdama lietuvių. Gyvenu be lietuvių. Lietuviškai kalbuosi tik su savo vyru. Tačiau ne visada buvo taip. Pačioje pradžioje pabandžiau prigyti Rytų Londone, kur įsikūrusi pati didžiausia lietuvių bendruomenė. Lankiau bažnyčią, bibliotekas, buvau įstojusi į tenykštį koledžą, turėjau daug pažįstamų. Bet galiausiai iš to nieko neišėjo… Nežinau, kodėl. Toks, matyt, likimas. Dėl to visai nesijaučiu nelaiminga. Mane vedė Dievas ar likimas, o aš tiesiog pasitikėjau šiuo vedimu. Ir tai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo teisinga taktika.  


Dabar lankau anglikonų bažnyčią, giedu chore, meldžiuosi angliškai, turiu keletą naujų draugų – porą senų aktorių, diplomatą ir knygyno darbuotoją. Choristai labai draugiški. Lyg šeimynėlė. Be to, Vakarų Londono koledže studijuoju anglų kalbą, ten turiu nemažą būrį įvairiausių tautybių pažįstamų - moksladraugių ir tiesiog pavyzdinį (!) jauną mokytoją Beną. Visiems prisistatau rašytoja. Niekas man nepavydi, nepašiepia mano literatūrinių pretenzijų ar talento, negalvoja, kad aš kvaila, buka ir apsišaukėlė. Man visiškai niekur netrukdo amžius. Be to, naujieji pažįstami manimi neabejoja. Jie kuo ramiausiai tiki, kad išties esu rašytoja. Dar viena svarbi smulkmena – jiems aš įdomi kaip asmenybė. Jie neieško protekcijų, pažinčių. Galiu nuoširdžiai manyti, kad jiems su manimi įdomu, nors ir nėra naudinga.


Pavyzdžiui, Čikaga turi senas kultūrines tradicijas (kalbu apie lietuvių emigrantų bendruomenę), ar kas nors panašaus turi galimybę „užgimti“ Londone?



Be jokios abejonės, Londone yra labai daug išsilavinusių lietuvių menininkų ir studijuojančio Lietuvos jaunimo. Ir apskritai – čia išties labai daug lietuvių. Yra daug visokiausių lietuviškų organizacijų, parduotuvių, eina keli lietuviški laikraščiai… Tai rodo, kad kultūrinis gyvenimas jau dabar klesti ir kada nors turės visas įmanomas ir neįmanomas galimybes dar labiau suklestėti. Žinoma, labai noriu prie to prisidėti. Tai mano žydroji svajonė. Kai tik tam ateis laikas…


Ką veikiate Londone? Kaip atrodo Jūsų dienotvarkė-darbotvarkė?


Londone keliuosi penktą. Tai nėra labai anksti, nes reikia atmesti dviejų valandų skirtumą. Valandą padirbėju prie savo naujojo romano ir šeštą einu gerti rytinės kavos. Tiksliau, niekur neinu iš namų, - tik nusileidžiu iš antro aukšto į pirmą, kur yra virtuvė. Nuomoju nedidelį kambarį trijų miegamųjų bute. Šeimininkė yra brazilė, vardu Simonia. Nuomininkai irgi iš Pietų Amerikos. Iš Brazilijos ir Kolumbijos. (Turiu progos nepelnytai naudotis Kolumbijos sostinės Bogotos mero Antano Mockaus (lietuvio!) uždirbtais laurais – todėl esu labai gerbiama.) Po to dar šiek tiek padirbėju prie naujojo romano. Paskui lendu į internetą. Šeimininkės sūnus Rodrygo, kuris keisto sutapimo dėka yra gimęs tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną kaip mano anūkas, leidžia man prisijungti kabelį prie savo modemo. Už kabelį ir idėją esu labai dėkinga Simoniai, nes anksčiau tiesiog leidau laiką ir kuklius savo svarus interneto svetainėse. Dabar, kai mano vyras jau čia, Londone, ir man nebereikia atsakinėti į laiškus kasdien, vis tiek kasdien lendu į internetą. Iš įpročio, o ne iš reikalo. Tik dabar į mūsų vaikų ir anūko laiškus paprastai atsakinėja vyras, o aš tuo tarpu gaminu pietus. Po pietų mudu mokomės anglų. Vakarais sėdime paskaitose. Taip ir rieda dienos… Tas gyvenimas, kurį gyvename dabar, išties labai primena mūsų studentiškus laikus. Tik, aišku, įgijome proto,- mokomės kur kas rimčiau ir atidžiau. Ir su daug didesniu malonumu.


Ar Londonas – geresnė aplinka rašytojui? Ar turite čia kokių leidybinių – kūrybinių planų?


Ką čia ir kalbėti, - Londone daug geresnės sąlygos rašytojos darbui. (Dirbu rašytoja ir vertėja). Be to, daug laiko skiriu anglų kalbai tobulinti.  Aišku, turiu daugybę visokiausių leidybinių-kūrybinių planų. Be to, vis dar tebepuoselėju viltį, kad Lietuva manęs nepamirš. Tikiuosi leisti savo knygas ir lietuviškai, ir angliškai. Kalba – didelis ir sudėtingas dalykas. Norėčiau ją kaip įmanoma greičiau išmokti. Bet yra ir kitų gyvenimo Londone privalumų. Tai išties tikras didmiestis. Čia įdomu. Atsirado daugybė neįtikėtinų ir stulbinančių patirčių. Labai jau spalvingas tas Londonas. Kitoks. Ne toks, kokį jį įsivaizdavau gyvendama Lietuvoje. Lyg pasakų šalis. Be to, jis juk išties labai netoli. Dvi valandos lėktuvu. Argi tai nuotolis?


Lietuvoje spėjote „užsitarnauti“ tam tikrą vardą. Ar nebaisu vėl pradėti viską nuo nulio? Gal kaip tik dėl to pakeitėte savo kūrybinį slapyvardį?


Lietuvoje gyvenau visą gyvenimą ir visą gyvenimą buvau rašytoja. Dabar kartais pagalvoju, kad netgi du kartus padariau rašytojos karjerą Lietuvoje. Kodėl negalėčiau vėl pradėti visko nuo nulio ir tapti rašytoja trečią kartą? Prisipažinsiu, man nepaprastai įdomu pradėti viską nuo minėtojo nulio, nuo absoliutaus nieko, sukurti naują biografiją, naują pavardę, ją išgarsinti ir išpopuliarinti. Manau, kad pats laikas tai padaryti ir vėl. Bet, prisipažįstu,- kitą slapyvardį sugalvojau ne kūrybai, o praktiniam, tai yra asmeniniam gyvenimui. Tikroji mano pavardė – Marija Jurgelevičienė – yra daugiau negu nepatogi Londone. Ji tiesiog labai jau ilga, sudėtinga – joks kitatautis jos  niekada neįsidėmės. Todėl ten, kur reikalas nesusijęs su dokumentais ar pinigais – naudojuosi slapyvardžiu Maria Aistic. Tuo tarpu mano kūrybinis slapyvardis taip ir liko Mari Poisson. Neketinu jo keisti. Jis man labai mielas. O ir šiaip – neskubu visko išmesti lauk. Ko man skubėti? Daug ką moku, daug kur galiu pasinaudoti senuoju patyrimu. Tai nepaprastai lavina fantaziją. O fantazijos rašytojai niekada nebus per daug.



Ar Londonas spėjo Jus pakeisti? Kaip?



Ar mane pakeitė Londonas? Taip. Jis mane kardinaliai pakeitė. Nežinau, kaip, bet žinau, kad esu visiškai kita. Valgau, dirbu, miegu, galvoju, gyvenu, kalbu, rašau, einu į parduotuvę, skaitau, gaminu maistą, skalbiu, žiūriu televizorių, kalbuosi su kaimynėmis ar draugais, meldžiuosi, giedu bažnyčios chore, mokausi, juokiuosi, geriu vyną, kavą, atsakinėju į klausimus, - visiškai kitaip. Nieko nebėra taip, kaip buvo. Neliko akmens ant akmens. Man tai patinka. Kiek save atmenu, visada mėgau svajoti apie tai, kas man būtų, jei staiga absoliučiai viską pakeisčiau. Dabar taip ir yra. Viską pakeičiau ir susidomėjusi laukiu, kaip man bus. O turi būti taip, kaip turi būti. Jaudinuos belaukdama ateities. Kaip man bus, kur mane nuneš ši nežinoma ir vandeninga upė, Londonas? Viskas prasideda iš naujo. Tiksliau, vos vos prasidėjo. Pati gyvenimo pradžia. Tai labai atjaunina. Aš ne tik pasikeičiau – atjaunėjau;))


Kokia kalba rašote? Kaip Londonas veikia Jūsų kūrybą?


Taip, veikia. Be jokios abejonės. Kaip? Jis yra didelis. Jis - milžiniškas. Jis negali manęs neveikti. Tiksliau, aš jam visiškai nerūpiu, o jis man labai rūpi. Taip, kaip man rūpi mano vienintelis gyvenimas. Staiga pajutau, kad nieko daugiau neturiu šiame pasaulyje – tik Londoną. Kartais, kai rašau elektroninius laiškus suaugusiems savo vaikams, manau, kad vis dėlto esu laiminga. Tai labai jau savotiška laimė – sunku ją apsakyti. Gerai, kad esu rašytoja. Tai saugo ir įkvepia. Net neabejoju, jog manęs laukia puiki ateitis. O mano ateitis ir yra mano kūryba..


Aišku, rašau lietuviškai. Turiu dvi svajones. Viena - viską išsiversti į anglų kalbą ir publikuoti Londone. Antroji - viską publikuoti Lietuvoje. Kai ateis tam laikas, žinoma.


Kalbino ir parengė Evelina

Bernardinai.lt


 


 


 

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-08-14.

Palikti komentarą