BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Okodė

 






Kai man dar neduvo nė dviejų, sode aptikau keletą didelių akmenų. Jie stovėjo bevaik ratu, buvo apkerpėję, giliai įaugę į žemę, o vienas jų, pats didžiausias, buvo visiškai be galvos, plokščias kaip stalas ir kiaurai perskilęs.


        Iš suaugusiųjų kalbų miglotai žinojau, kad ant tų akmenų kadais stovėjo senasis namas. Tačiau kodėl didysis akmuo perskilęs, niekas neturėjo jokio supratimo. Tyliai viena sau  nusprendžiau, kad pati suprasiu, kodėl. Buvau per maža manyti, kad tai  neįmanoma.


        Kasdien, kai tik mane išleisdavo į lauką, nukeliaudavau tiesiai prie buvusių senojo namo pamatų, užsikardavau ant suskilusiojo akmens ir iš tolo ramiai žiūrėdavau į plyšio pusę. Matyt, kažką galvodavau. Sunku pasakyti.


        Taip besėdint vasaros pabaigoje netikėtai į galvą atėjo mintis, kad čia puikiausiai galėčiau žaisti „namais“. Ėmiausi darbo. Kažkaip puošiau tą akmenį, apkaišydavau, dėliojau ant jo akmenėlius, lapus, gražių indų šukes, kaštonus, giles, konkorežius, varnalėšų kibius. Nuolat buvau labai įsitraukusi į žaidimą, visą laiką keliaudavau ko nors pasirinkti ir atsinešti,  patyliukais kalbėjausi pati su savimi, kažką galvojau, kūriau, planavau. Mano „namai“ man pasidarė tarsi paralelinis pasaulis. Vos tik užlipdavau ant akmens, - tuojau atsidurdavau kažkur visiškai ne čia, ne mūsų sode. Gal kitame išmatavime ar kitame laike.


        Vieną šiltą rugpjūčio pabaigos pavakarę, kai mane išleido į lauką po popiečio miego, aptikau, kad ant perskilusio akmens tįso nedidelis senas, bet labai meistriškai padarytas driežas. Buvo atsigulęs ant pilvuko, atsirėmęs į akmenį kibiomis trumpomis smulkiai ir kruopščiai tatuiruotomis rankutėmis, o išmoningai ornamentuotą nugarėlę buvo atkišęs nekarštiems pavakarės saulutės spinduliams. Jis gražiai derėjo prie plokščio dulksvai raudono perskilusio akmens. Aplink plytėjo kosminė tyla, nebuvo nė menkiausio vėjelio, erdvė išskaidrėjo – pasidarė krištolinė, pradingo laikas, kvėpavimas ir širdies plakimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodė,  kad driežas miega arba yra išdrožtas iš sauso tamsaus pagaliuko, arba yra negyvas. Bet jis buvo puikiausiai gyvas, nes pamerkė man akį. Girdėjau kaip skimbtelėjo jo sidabrinis perregimas vokas.


        Buvo labiau negu aišku, - driežas yra solidus, inteligentiškas, gerai išsilavinęs ir draugiškai nusiteikęs. Bet sykiu ir kažkoks reiklus, teisingas. Lyg geras mokytojas. Atsisėdau ant žemės šalia akmens ir ėmiau žiūrėti į jį galvodama, kad kažkas čia, ko gero, ne taip. Gal jam nepatinka mano „namai“?


-          Tai visai ne tavo namai. Be reikalo įsijautei. Iš esmės, tai mano namai. – pasakė vien tik mintimis tiesiai į mano mintis.


-          Okodė? – Paklausiau, vartodama neseniai mano pačios išgalvotą žodį, kurį tardavau sąmoningai pabrėždama k. Naujasis žodis buvo puikus. Trumpas, sausas, traškantis, su magišku užtaisu. Kaip žiogo čirškimas.


-          Todėl, kad aš čia gyvenu, o tu tik žaidi. Žaidimas nėra gyvenimas ir jam nereikia atskirų namų.


-          Okodė?


-          Todėl, kad visi mes žaidžiame gyvenimą kol esame vaikai, bet iš tikrųjų gyvename savo tėvų namuose, nes jie mus maitina. Be to, tu man trukdai, nes esi mergaitė ir žaidi namais per daug rimtai.


-          Okodė? – Paklausiau labai nustebusi, nes dar nežinojau, kad esu mergaitė.


-          Todėl, kad visi mes esame arba berniukai, arba mergaitės. Ir visi žaidžiame savo žaidimus priklausomai nuo to, kas esame.


-          Okodė?


-          Todėl, kad atėjus laikui privalėsime jungtis ir įkurti savo nuosavus namus.


-          O kodė?


-          Todėl, kad jei nesijungsime, tarp mūsų tuojau atsiras plyšys, kuriame kas nors įkurs savo namus ir apsigyvens.


-          Okodė?


-          Todėl, kad pasaulyje negali būti plyšių.


-          Okodė?


-          Todėl, kad visada viskas yra sujungta ir vos tik atsiranda koks nors plyšys, jis tuojau užpildomas, kitaip sakant, tampa kieno nors namais?


-          O kodė?


-          Todėl, kad pasaulis yra vientisas. Kaip akmens luitas. Kaip štai šis akmuo. Matai, dabar jis jau suskilęs. Todėl aš užėmiau šį plyšį ir gyvenu. Bet jei ankmuo nebūtų suskilęs, jei jis būtų vientisas, niekas į jį negalėtų įsiterpti.


-          Okodė?


-          Todėl, kad nebūtų jokio plyšio, štai kodėl. Tačiau plyšys jau yra. Aš jame, kaip sakiau, gyvenu, kaupiasi mano gyvenimo atliekos, vėjas ir lietus prineša drėgmės, dulkių ir sėklų. Sėklos dygsta, dulkių sluoksnis storėja, vanduo ir pašalas ardo akmenį iš visų kitų pusių. Akmens dalys palengva tolsta viena nuo kitos. Smulkėja. Nyksta. Galiausiai viskas virsta nieku. Ir todėl jau iš anksto aišku, kad šis akmuo nebebus tuo, kuo buvo. Tai yra, vientisu luitu.


-          Okodė?


-          Todėl, kad kažkas (šiuokart aš) jau spėjo įsiterpti į plyšį, ir ten įsikūrė savo namus, kuriuose ir gyvena.


-          Okodė?


-          Todėl, kad pasaulyje negali būti plyšių. Viskas turi būti su viskuo sujungta. Štai todėl visur, kur tik atsiranda nors ir pats mažiausias plyšys, tuojau pat kas nors  jame įsikuria ir apsigyvena.


-          Okodė?


-          Todėl, kad kiekvienas plyšys iš tiesų yra visai ne plyšys, bet kieno nors namai.


-          Okodė?


-          Todėl, kad visiems reikia namų.


-          O kodė?


-          Todėl, kad galų gale niekam nieko daugiau nereikia – tik namų.


-          Okodė?


-          Todėl, kad pasaulis turi būti vientisas. Kaip akmens luitas.


-          Okodė?


-          Todėl, kad jei mūsų pasaulis įskiltų, plyšyje būtinai kas nors tuojau pat apsigyventų. Turiu galvoje, kas nors iš kito pasaulio.


-          Okodė?


-          Todėl, kad pasaulis visą laiką keičiasi nesikeisdamas.


-          O kodė?


-          Todėl, kad jis yra dar neužbaigtas.


-          Okodė?


-          Todėl, kad jei jis būtų užbaiga, tuo pačiu būtų ir nebegyvas.


-          Okodė?


-          Todėl, kad sustotų.


 


           Nieko daugiau nebeklausiau. Nebeleidau sau būti per daug įkyriai. Ir taip jis buvo neišpasakytai kantrus. Matyt, pasakė viską, ką, buvo numatęs man pasakyti.


           Mačiau, driežas demonstratyviai užsimerkė ir apsimetė prisnūdęs. Leido suprasti, kad pokalbis baigtas. Aš ištiesiau kaklą ir pažvelgiau į plyšį. Nieko nesimatė. Atsargiai, pirštų galiukais, numėčiau apvytusias baltųjų dobiliukų galvutes-triušių skanėstą, kurias buvau sukaišiusi į plyšį dar šios dienos rytą - gražumo vardan. Tada prigludau prie akmens, prikišau prie plyšio dešiniąją akį ir įsistebeilijau į tamsą. Po poros akimirkų pamačiau „sekretą“.


        Tai buvo mažyčiai metaliniai rūmai su bokštais, kuorais, įmantriais grotuotais langeliais, su kalinėtomis metalinėmis rožėmis viršulangiuose, su ažūriniais vidinių kiemų balkonėliais, paremtais elegantiškomis kolonomis. Mažytės arkos ir jaukūs kiemeliai buvo rūpestigai apšviesti lengvais žibintais, panašiais į grakščias žalvarines žvakides. Vidinėse menėse matėsi tamsūs tapyti paveikslai plačiuose paauksuotuose rėmuose, o  parketas sudarė ištisinę vingrią egzotišką monogramą. Darbas buvo tiesiog juvelyrinis,- panašus į perlamutru inkrustuotą prabangios papuošalų diežutės dangtelį.


        Man užgniaužė kvapą. Virš rūmų bangavo tamsiai raudonos smailiakampės vėliavėlės panašios į tas, kurias galima pamatyti intenete, įsijungus Skype programą. Rūmai buvo begaliniai. Tarsi požeminis miniatiūrinis miestas. Nesimatė, kad jie kur nors baigtųsi. Jie tęsėsi ir tęsėsi virsdami jau net nebe rūmais, o smulkia, preciziška ir labai sudėtinga senovine graviūra.


        Kiek tik užmatė mano dešinioji akis, dar ir dar pulsavo mažytės raudonos gyvos prinokusios spanguolės dydžio vėliavėlių liepsnelės. Aš žiūrėjau į jas tol, kol tik įstengiau.


       Neprisimenu, kaip viskas baigėsi. Atsipeikėjau vėlai naktį. Tėvų lovoje. Visi suaugusieji ištįsusiais veidais styrojo aplink. Buvo iškvietę daktarą. Daktaras laikė mano ranką ir susikaupęs stebėjo savo didelį kišeninį laikrodį, kurį buvo už ausies prirakinęs prie juodų kelnių kišenės stambia auksine grandinėle.


        Aš atsipeikėjau ir norėjau jiems tuojau pasakyti, kad driežo namai akmenyje yra pats gražiausias ir subtiliausias dalykas, kokį kada nors gyvenime man teko regėti savo akimis. Bet jie suklego iš džiaudsmo, puolė mane bučiuoti - turėjusi būčiau juos perrėkti. Be to, mano gyvenimas buvo dar per trumpas, kad būčiau galėjusi jį vadinti visu savo gyvenimu. Tuo labiau, aš beveik nemokėjau žmonių kalbos, nežinojau daugelio žodžių.


 


        Dabar, kai po ano nepaprastojo karto praėjo daugybė metų, kai aš jau daug ką pamačiau savo akimis ir nepriekaištingai išmokau žmonių kalbą, kartais pagalvoju, kad driežo namai  kažkuo šiek tiek priminė Parlamento Rūmus Londone. Kažkuo… Labai iš tolo…

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-12.

Palikti komentarą