BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Virtualus mano vakarelis Siauliuose. Perkeliu is Bernardinai.lt. Tiksliau is Google;))

Mari Poisson. Virtualus mano vakarėlis Šiauliuose


2006-03-15




Labai šito nenoriu, bet, ko gero, informacija apie mane yra paties aukščiausio lygio. Kodėl taip manau? Todėl, kad, kaip žinoma, į vietos informacijos priemones patenka žemo lygio informacija. Aukščiausio lygio informacija ten nepatenka, nes ji turi piniginį ekvivalentą. Kuo vertingesnė - tuo slaptesnė. Tai ekonominė aksioma. Esu kažkur apie tai skaičiusi.


Tačiau man pačiai šis paslaptingumas kelia susirūpinimą. Nemėgstu būti slapukė. Imu manyti, kad esu netikra, virtuali, arba visiškai neegzistuoju. Tai ne man. Noriu būti materiali, visokiais būdais nuolat siekiu save materializuoti. Nieko gero. Nelabai man sekasi, turiu prisipažinti. Paskutinį kartą pabandžiau vasario pabaigoje. Tiksliau, vasario 2l-ąją. Tą dieną lyg ir vyko mano kūrybos vakaras Šiauliuose. Nesu tuo tikra, nes paprastai apie kiekvieno žmogaus kūrybinį vakarą galiu sužinoti iš poros vietinių laikraščių. Bent viename iš jų turėjo būti parašyta: vyko rašytojos Mari Poisson kūrybos vakaras. Juk tokių įvykių nedideliame mieste nėra labai daug. Ir apskritai – rimtų kultūrinių įvykių tenka gerokai paieškoti, norint apie juos rašyti. Štai kodėl nusprendžiau nepraleisti progos – rašysiu apie tai, apie ką nerašo niekas. Galimas dalykas to, apie ką rašysiu, net nebuvo.


Juokauju. Viskas buvo. Aš pati ten buvau ir buvau iki pat pabaigos. Vakaras išties labai pasisekė. Gal šiek tiek per ilgas? Gal ir taip. Tačiau juk tai nebuvo mano vienos kūrybos vakaras. Sykiu vyko Humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ septintųjų metinių minėjimas. Tai išties ilgas laiko tarpas, jei turėsime galvoje, kad studija gyvuoja vien tik entuziazmo dėka. Be to, iš Mažeikių, slidžiu keliu, jau beveik tamsoje, atvairavo mano sesuo Sara Poisson. Ji, taip pat kaip ir aš, yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, o tokių  Šiaurės Lietuvoje yra tik penki. Viso labo.


Laimė, informacija apie mano seserį Sarą nėra tokia ypač vertinga, todėl nėra ir slepiama. Apie ją nesunkiai galiu nuolat pasiskaityti vietiniuose Mažeikių laikraščiuose, kurių irgi yra du. Pakanka tik prisijungti prie tinklo.


Neslėpsiu, man labai smagu, kad Mažeikiai remia visus mano sesers kūrybingumo pasireiškimus. Pradedant projektu „Penki“ ir baigiant prašmatnia fotografijų paroda „Giminės šešėliai“ ir nauja poezijos knyga. Tai išties žavu. Dėl to, tiesą pasakius, ir man kartais pavyksta pasišildyti prie svetimų žarijų. Štai, sakysim, Mažeikių laikraštis „Būdas žemaičių“ 2005-05 24 išspausdino interviu, pavadintą „Rašytojos – seserys Poisson – klaidžioja tarp Žiogaičių kaimo ir Paryžiaus“. Su mudviejų spalvota nuotrauka.    


Tik pažvelkite, kaip žurnalistas (Virginijus Sungaila) gražiai kalbina Sarą: „Per paskutinį pusmetį meninė sklaida nedidelėm gerosiom bacilom nutūpė į visus Lietuvos kultūrinius leidinius ir interneto literatūros svetainę tekstai.lt, kuri, be tavo tekstų, pasipuošė ir tavo autoriniais fotovaizdais. Ar nepavargai tiek aprėpus?“


Į tai Sara šmaikščiai atsako: „Hm. Pavargau, bet paskui gerai išsimiegojau“.


Toliau žurnalistas sako: „Grįžkime prie menų, nes tu – ne tik rašytoja, bet ir menininkė, apsupta mūsų krašto kaimiškosios kultūros. Kaip Tau atrodo tos kultūros skonis?


Sara atsako: „Man viskas gerai. Kaip savo novelėje „Sara“ rašo mano sesuo Mari Poisson, Sara myli visus, o dar labiau tuos, kurie jos nemyli. Pasiimu iš šitos kultūros viską, kas man svarbu, o visa kita, kas nelabai svarbu, myliu per didesnį ar mažesnį atstumą“.


Aukso žodžiai. Tenka iš jaunesniosios sesutės mokytis meilės per atstumą meno. Be to, ji pirmoji iš mudviejų lankėsi užsienyje kaip rašytoja. Kai Sara grįžo iš Lenkijos, kur, pasirodo, atstovavo Lietuvai, aš net išsižiojau netikėtai šią informaciją aptikusi to paties „Būdo žemaičių“ internetinėje versijoje. Ir, žinoma, „Nemune“. Ko gero, tai buvo pačios aukščiausios vertės informacija, nes juk ji mane pasiekė tik po to, kai šaukštai jau popiet.


Tačiau vis dėlto šis bei tas mane pasiekia laiku. Ir, prisipažįstu, ne sykį esu pamaniusi, kad Mažeikiai mano seserį vertina daug labiau, negu Šiauliai mane. Keista, bet jiems kažkodėl nešauna į galvą ignoruoti savo daug gyvenime nuveikusių menininkų. Juo labiau mano sesers Saros Poisson, nes ji juk ne tik rašytoja, - ji dar ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė. Talentinga žurnalistė ir graži jauna moteris, turiu pasakyti.


Pakaks. Lyg ir per daug įsijaučiau liaupsinti savo seserį. Tai gali kam nors nepatikti… Bet dabar, šią akimirką, tiesiog berašydama šias eilutes, pagalvojau, kaip gerai, kad Sara pakvietė mane į savo knygos pristatymą Mažeikiuose. Juk, kaip jau žinote, Sara Poisson visai neseniai išleido prozos knygą „Šmogus“. Ketvirtadienį mudvi kartu pristatinėsime savo knygas. Tai nuostabu. Tai tiesiog fantastika. „Šmogus“ ir „Tikra mergaitė“. Sara Poisson ir Mari Poisson. Grįžusi viską smulkiai aprašysiu. Viską viską. Nors… Gal ir ne viską. Gal ir rasiu ką nuslėpti ar nutylėti. Ką aš žinau? Kodėl gi ne?


P.S.: Tiesa, tame mano virtualiame kūrybos vakare, kurio gal net nebuvo, gavau visą glėbį gėlių. Nė viena nenuvyto. Įsivaizduojat? Išskyrus dvi gelsvas tulpytes. Tai keista. Juk viskas vyko ar nevyko be galo seniai - vasario 21 dieną. Mistika, daugiau nieko.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-18.

Palikti komentarą