BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Nr. 2

 


Vadovauk būdamas priekyje – bet nepalik rėmėjų užnugaryje


 

Mandela yra gudrus. 1985 m. dėl padidėjusios prostatos jam buvo daroma operacija. Grįžęs į kalėjimą, jis buvo pirmą kartą per 21 metus atskirtas nuo savo kolegų ir draugų. Jie protestavo. Bet, kaip prisimena jo ilgametis draugas Ahmed Kathrada, jis jiems pasakė: „Palaukite minutėlę, vaikinai. Iš to gali išeiti kažkas gero.“


 

Gerai buvo tai, kad Mandela pats pradėjo derybas su apartheido vyriausybe. Tai buvo nesuvokiama Afrikos nacionaliniam kongresui (ANK). Dešimtmečius teigęs, kad „kaliniai negali derėtis“ ir propagavęs ginkluotą pasipriešinimą, parklupdysiantį valdžią ant kelių, jis nusprendė, kad atėjo tinkamas laikas pradėti kalbėtis su savo engėjais.


 

Kai 1985 m. jis pradėjo derybas su vyriausybe, daugelis manė, kad jis pralaimėjo. „Mes manėme, kad jis parsiduoda“, – teigia Cyril Ramaphosa, tuomet buvęs galingas ir aršus Nacionalinio angliakasių susivienijimo lyderis. – „Aš nuėjau su juo pasimatyti, kad jam pasakyčiau – ką tu darai? Tai buvo neįtikėtina iniciatyva. Jis labai rizikavo.“


 

Mandela pradėjo kampaniją, siekdamas įtikinti ANK, kad jo pasirinktas kelias teisingas. Jo reputacija kabėjo ant plauko. Kalėjime jis lankė kiekvieną bendražygį, prisimena Kathrada, ir aiškino savo veiksmus. Jis juos įtikino lėtai ir apgalvotai. „Kartu su savimi pasiimi savo pagrindinius rėmėjus“, – sako Ramaphosa, kuris buvo ANK generalinis sekretorius, o dabar yra verslo magnatas. – „Pasiekęs desanto išsilaipinimo placdarmą, leidi žmonėms judėti toliau. Jis nėra „lyderis iš kramtomosios gumos“ – pakramtai ir išspjauni.“


 

Atsisakymas derėtis Mandela buvo taktinis, o ne principinis sprendimas. Per savo gyvenimą jis visada skyrė šiuos dalykus. Jo nesvyruojantis principas – apartheido panaikinimas, įgyvendinant sistemą, kurioje vienam žmogui tenka vienas balsas – buvo nepajudinamas, bet beveik viską, kas jam padėjo pasiekti tą tikslą, jis laikė taktika. Jis yra pats pragmatiškiausias tarp idealistų.


 

„Jis istorinis žmogus“, – teigia Ramaphosa. – „Jis galvojo daug toliau numatydamas į priekį nei mes. Jis mąsto apie būsimąsias kartas: kaip jie regės tai, ką mes padarėme?“ Kalėjimas jam suteikė sugebėjimą matyti į priekį. Jis privalėjo; kitoks žvilgsnis nebuvo įmanomas. Jis mąstė ne dienomis ir savaitėmis, bet dešimtmečiais. Jis žinojo, kad istorija yra jo pusėje, kad baigtis yra neišvengiama; klausimas tebuvo, kada ir kaip tai bus pasiekta. „Ilgainiui reikalai pagerės“, – kartais sakydavo. Jis visada lošė, numatydamas į priekį.

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-22.

Palikti komentarą