BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Paminklas arkliui Cheltenham’e. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Perkeliau is lietuviams.com























 
JAV
 
 








Emigracijos padaroma žaizda: visuomet jauti nostalgiją
2009-04-13
 










Vita su dukryte
Nuotr. iš asmeninio achyvo


Deimantės Dokšaitės

Vita Malinauskienė – „dviguba“ emigrantė. Pabandžiusi gyventi JAV, ji grįžo Lietuvon, o po pustrečių metų vėl išvyko atgal. Nors dėl savo dviejų vaikučių moteris norėtų pagaliau imti gyventi sėsliai, tačiau sako, kad dar nežinia kaip bus. Amžina emigracijos paliestųjų dilema – likti ar išvykti, grįžus – pasilikti ar bandyti svetur įsikurti dar kartą.

Gal pradėkime nuo pradžių pradžios. Kaip išvažiavai į Ameriką pirmą kartą?
Išvykau, kaip ir daugelis, išlošusi žalią kortą. Tiksliau, išlošiau ne aš, o mano vyras. Keletą metų siuntinėjome užpildytas anketas, realiai nežinodami, kas laukia atvykus į JAV. Tiesiog norėjome išbandyti naujas galimybes. 2001 metais netikėtai išlošus tą galimybę ir praėjus visus su kelione susijusius formalumus Varšuvoje, jau 2002 metų spalį atvykome į Čikagą. Mūsų šeimai pradžia nebuvo tokia beviltiška, kaip kitiems, kurie atvykę į aerouostą Čikagoje ar Niujorke toliau nežino, į kurią pusę eiti ir nuo ko pradėti. Mūsų čia laukė draugai, pas kuriuos apsistojome. Po savaitės aš su 3 metukų sūnumi parskridau į Vilnių, nes buvome suplanavę, jog pirmiausiai tegu įsikuria šeimos galva, o vėliau ir mes prisijungsime, kad būtų mažiau streso.
Metus gyvenome atskirai. Vyras patyrė didžiulį šoką nuo gyvenimo permainų ir nuo lūkesčių neišsipildymo – visiškai kitaip įsivaizdavo emigraciją. Ankščiau Vilniuje dirbęs restoranų tinklo direktoriumi, staiga turėjo pradėti mokytis sunkaus tolimųjų reisų vairuotojo amato. Daug kartų norėjo viską mesti ir grįžti, tačiau visada atrodė, jog į kelionę sudėta per daug pastangų ir finansų.
Prabėgus metams aš su sūnumi vėl atskridome į Čikagą – šį kartą jau „visam laikui“. Iš prigimties esu optimistė, todėl į viską žiūrėjau smalsiai ir greitai integravausi į išeivijos gyvenimą, susiradau daug draugų.

Kodėl visgi grįžai atgal į Lietuvą? Buvo blogai JAV ar galvojai, kad Lietuvoje bus baisiai gerai?
Niekada neplanavau grįžti. Nuo pat atvažiavimo pradžios ėmiau darbuotis „Amerikos lietuvio“ savaitraštyje, kur turėjau galimybę susipažinti su begale įdomių išeivijos lietuvių, su kuriais kas savaitę tekdavo daryti interviu, vykti į įvairius renginius ir panašiai. Šis darbas man buvo lengvas ir mėgiamas: Lietuvoje buvau baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą, tad rašymas man visada patiko, nors ankščiau savęs nebuvau išbandžiusi žurnalistės vaidmenyje. Tiesa ta, jog jei būtų tekę vienai gyventi iš savo algos – sunkiai būčiau tai padarius, nes visi gyvenę užsienyje lietuviai gerai supranta, kokia visuomeniška ir daugiau idėjinė yra veikla lietuvybės srityje. Kaip dar vienas tokios veiklos pavyzdys – mano darbas šeštadieninėje lietuviškoje mokykloje, kur mokytojai aukoja savo savaitgalius tikrai ne dėl pinigų, o labiau dėl savo vaikų.
Taigi, po poros metų tokio savo naujo emigrantiško gyvenimo parskridau į Lietuvą, kur 2005 metų balandžio mėnesį vyko išeivijos žurnalistų suvažiavimas, remiamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMID). Buvo ne tik smagu susitikti su viso pasaulio lietuvių žurnalistų kolegomis, bet ir aplankyti savo mylimą Vilnių bei artimuosius. Tuomet ir prasidėjo artimųjų įkalbinėjimai grįžti – 2005-aisiais Lietuvoje prasidėjo staigus ekonomikos kilimas, visi pažįstami ėmė drąsiai paskolas, kaip kad mes JAV, pirko naujus butus ir džiaugėsi gerėjančiu gyvenimu tėvynėje. Mano buvusieji bendradarbiai taip pat ėmė kviesti grįžti, sakydami, jog darbo visada man atsiras (ankščiau dirbau administratore vienos žinomos prancūzų kosmetikos atstovybėje – salone). Taigi, grįžau į Čikagą pilna gražių įspūdžių apie Lietuvą ir kirbančia širdimi apie galimybę grįžti. Neprabėgus ir mėnesiui sulaukiau skambučio iš savo darbovietės, jog atsilaisvino komercijos direktorės vieta ir jei grįšiu iki liepos – manęs labai lauks. Laiko galvojimams nebuvo, o ir vyras visiškai palaikė mano idėją, sakydamas, jog važiuok, kol kviečia, nes antrą kartą šansų nebebus. Taigi, po 2,5 metų antrą kartą „emigravau“, ieškodama naujų galimybių.







Vita su vyru
Nuotr. iš asmeninio archyvo


Jau lyg pradėjai vėl įleidinėt šaknis čia, tik vyras dar buvo likęs už Atlanto ir apsisukai ant vieno kulno ir vėl išskridai. Kiek čia spėjai pagyventi? Kas vėl paskatino lėkti laimės ieškoti ten, kur jau bandei?
Grįžus į Lietuvą visą mėnesį praverkiau – man trūko draugų, kuriuos spėjau įgyti Amerikoje, aplinka atrodė pilka, o mano 2 kambarių butukas Žirmūnuose – ankštas. Tačiau tai tik emocijos, perpildžiusios permainų taurę. Vėliau viskas stojo į savo vietas ir nauja mano veikla greitai leido užsimiršti: turėjau daug ko išmokti naujose pareigose, turėjau daug keliauti po Lietuvą, kur vėl ėmiau atrasti naujus veidus, naujus įdomius žmones. Jaučiausi laiminga ir laukiau, kol prie manęs ir sūnaus prisijungs ir vyras, kuris man išvykstant sakė, jog pusmečio bėgyje sugrįš. Tačiau per tą laikotarpį jis ėmė leisti giliau šaknis JAV: įgavęs patirties pervežimų srityje, pats sukūrė logistikos kompaniją. Jį visuomet labai traukė Lietuva, tačiau ypač dabar, kai turėjo tvirtesnį pamatą JAV, jautė baimę grįžti į nežinią Lietuvoje. Laikas greitai bėgo: aš vis labiau pasinėriau į gyvenimą Lietuvoje, o jis – į gyvenimą JAV. Po dviejų metų išsiskyrimo, su trumpais susitikimais kas pusmetį tai viename tai kitame Atlanto krante, susėdome apsvarstyti, kaip gyventi toliau, nes taip gyventi nebegalime: švaistome pinigus brangioms kelionėms, o svarbiausia, švaistome savo brangiausią laiką, kurį galėtume būti kartu, atskirai. Žinant, jog moterys gyvenime visada yra stipresnės ir gebančios lengviau prisitaikyti, nei vyrai, sutikau aš grįžti į JAV, kad vėl būtume kartu.

Kas yra tokio traukiančio ten? Kuo vilioja toji Amerika?
Turbūt čia ir yra didžiausia emigracijos padaroma žaizda: tu visuomet jauti nostalgiją - gyvendamas Lietuvoje ilgiesi patirto gyvenimo JAV, o grįžęs į JAV – ilgiesi gimtinės. Ir mums, emigrantams, taip bus iki mirties. Ir nesvarbu, ar tai Amerika, ar kita valstybė – tiesiog gyvenimas mums pametėjo tokį variantą. Manau, jausčiau tokią pačią trauką Australijai ar Airijai, jei ten būčiau praleidus kelis savo gyvenimo metus.

Neretai svetur gyvendami lietuviai ar kitų tautybių imigrantai visgi nebūna patenkinti ta šalimi, keiksnoja ją, piktinasi vietiniais įstatymais, kalba, papročiais. Kita vertus, vis tiek nevyksta atgal namo. Kaip yra tavo atveju?
Lietuviai jau tokia tauta, jog nuolat kažkuo piktinasi (šypsosi – aut. past.). Natūralu piktintis tuo, kas tau trukdo adaptuotis, o negali pakeisti. Labiausiai žmogus pyksta ant savęs, jog negali adaptuotis, tačiau pyktis nukreipiamas į kliūtį, o ne į save. Aš niekuo nesipiktinu JAV – visur gerai, kur mūsų nėra. Idealaus gyvenimo sąlygų sulauksime gal tik rojuje. Žinoma, pasvarstai, kokie netobuli yra kai kurie įstatymai čia, lyginant su Europos šalimis, tačiau ar verta piktintis, jei nieko negali pakeisti?

Palygink du savo amerikietiškus etapus. Koks buvo tas pirmas kartas, kaip viskas atrodė, kaip sekėsi prisitaikyti, dirbti. Ir kaip yra dabar?
Antras mano gyvenimo etapas JAV daugiau praktiškesnis: jau žinojau, kur vykstu, jau žinojau, ko tikėtis iš tos šalies, jau mąsčiau, ką galėčiau veikti čia tokio, jog užtikrinčiau savo pilnavertį gyvenimą. Žinoma, smagu suktis lietuviškoje terpėje ir rašyti lietuviškai spaudai, tačiau jaučiau, jog užsilikdama čia ilgiau, taip ir liksiu izoliuota lietuviškame rate, neišmokdama laisvai kalbėti angliškai ir su ribota ateities vizija.

Pirmą kartą bendradarbiavai su vietine lietuviška žiniasklaida. Dabar pasukai į visai kitus veiklos barus. Papasakok apie tuos pokyčius šiek tiek.
Pokyčiai vėlgi atėjo savaime, kaip ir viskas mano gyvenime. Daugiau nei 15 metų Lietuvoje pradirbusi grožio srityje, iš kurių du paskutiniuosius metus itin intensyviai pristatinėjant produktus Lietuvos kosmetologėms, natūraliai ėmiau mąstyti, jog šią sritį tikriausiai pažystu geriau, nei bet kurią kitą. Todėl ir kitoje šalyje norint imtis kažkokio amato, lengviausiai rinktis tai, ką geriausi išmanai. Taip įstojau į kosmetologijos mokyklą, kurią štai sausio pabaigoje baigiau ir jau šiandien dirbu kosmetologe. Tiesa, ne geriausius laikus Amerikoje išgyvena paslaugų sektorius, tačiau žinau, jog eidamas link užsibrėžto tikslo visada pasieksi tai, ko nori.











Vitos vaikučiai
Nuotr. iš asmeninio archyvo


Kaip Amerikoje jaučiais tavo vaikai?
Mano sūnus, kuriam šiandien 10 metų, per visus savo tėvų galimybių ieškojimus nukentėjo labiausiai. Amerikoje užbaigęs paruošiamąją klasę (kindergarden), Lietuvoje jam teko vėl pradėti nuo paruošiamosios dėl prastos lietuvių kalbos. Per tuos dvejus su puse metų jis sunkiai kabinosi į lietuvių kalbą ir vos tik jam tapo lengviau – mes vėl išvykome į JAV. Čia jo rūpesčiai nesibaigė: pabaigęs Lietuvoje pirmą klasę, JAV jam teko eiti iš karto į trečią, nes čia žiūrima į vaiko amžių, o ne jo žinias. Taigi, užmirštos anglų kalbos žinios ir šuolis praleidžiant antrą klasę, vėl buvo didžiulis stresas. Dabar, praėjus jau dviem metams po antrojo atvykimo į JAV, sūnus baigia adaptuotis mokykloje, nes jam čia skiriama daug dėmesio ir daug individualių pamokų (už ką labai gerbiu amerikietišką švietimo sistemą). Deja, lietuviškai skaityti ir rašyti jam jau sunku. Laukiu kitų metų – jei anglų kalboje pasivys savo klasiokus, tuomet galėsiu apkrauti ir papildomais lietuvių knygų skaitymais bei rašinėliais.
Mūsų dukrai Gretai – šiandien dar tik 19 mėnesių – ji gimė jau čia, Čikagoje. Per tuos galimybių ieškojimus, mėginimus adaptuotis emigracijoje ir baimę, jog, nežinia, kur būsime rytoj, prireikė net 8 metų, jog Lukas pagaliau sulauktų sesutės, kurios taip ilgai laukė. Šiandien mano sūnus laimingas – jis turi sesę, kurią labai myli ir gyvena Amerikoje, kur jam labai patinka. Nežinia kodėl, bet grįžus į Lietuvą jis labai ilgėjosi Amerikos ir be galo džiaugėsi, kuomet čia sugrįžome.

Kaip sprendimą grįžti atgal į JAV įvertino tavo artimieji Lietuvoje?
Natūralu, jog artimieji Lietuvoje norėtų mane matyti Lietuvoje. Kita vertus, jiems svarbiau jog būčiau laiminga. Atstumas ir ilgesys suartina ryšius su tėvais ir, deja, atitolina nuo draugų, apie kuriuos galvoju kasdieną, bet vis rečiau paskambinu ar parašau žinutę. Dėl to jaučiu didelę gėdą prieš juos.

Apskritai ar vienoj ir kitoj Atlanto pusėj tie važinėjimaisi pirmyn ir atgal nebuvo vertinami tarsi kažkokie pralaimėjimai?
Mmm… keistas klausimas. Apie tai niekada nesusimąsčiau… Važiuojant į Lietuvą daugelis nuoširdžiai pavydėjo, nes beveik visi norėtų grįžti, jei žinotų, jog ten turės darbą, iš kurio pramaitins savo vaikus. Kai grįžau atgalios į JAV, visi žinojo, dėl kokių priežasčių grįžau ir pagrindinis klausimas pirmą pusmetį buvo „Na, kaip ten, Lietuvoje?“

Kokios apskritai Amerikos lietuvių nuotaikos dėl grįžimo ir likimo? Ką pakeitė bevizis režimas? Ką keičia ekonominis sunkmetis Lietuvoje ir pokyčiai pačioje JAV?
Šiandien pagalvoju, o kas būtų buvę, jei būčiau likusi Lietuvoje. O jei dar būčiau paėmus ir paskolą būstui, kaip jau buvau suplanavusi? Šiandien Amerikoje tikrai sunku, bet likusiems Lietuvoje, manau, dar sunkiau. Jei prieš dvejus metus man grįžus į JAV visi viltingai žiūrėjo į Lietuvą, tai šiandien tokių beveik nesutinku. Sunkmetis palietė visą pasaulį, tačiau Amerikoje praradus darbą ir neišgalint mokėti už butą, žmogus dar turi galimybę tiesiog bankrutuoti ir nubraukti nuo savęs tą finansinę naštą. O Lietuvoje dėl nesuprantamų priežasčių, skirtingai nei visame pasaulyje, tokio įstatymo nėra…

Kokia kalba sapnuoji sapnus?
Vis dar lietuviškai (šypsosi – aut. past.)

Kaip manai, ar žmonėms apsisprendusiems visą gyvenimą likti svečioje šalyje svarbu išlaikyti lietuviškas tradicijas, mokyti lietuviškai savo vaikus?
Manau, kad tai svarbu. Bent jau svarbu tiek, kiek ir istorijos ar savo genealoginio medžio žinojimas. Tradicijų Lietuvoje mažiau laikomasi, nei senosios kartos išeivijos šeimose, kur vaikai moka ir liaudies šokius šokti, ir lietuvių liaudies dainas dainuoti. Pasaulis šiandien labai suniveliuotas ir gali tą pačią „Starbucks“ kavą gerti tiek Anglijoje, tiek JAV. Išlaikyti kalbą yra sunkiausia – vaikai kalbės lietuviškai tik su tėvais, nes kai susitinka lietuviukai šeštadieninėje mokykloje – pertraukų metu neišgirsi jų tarpusavyje lietuviškai kabant… Deja, tokia realybė.

Kaip manai, jau viskas, jau galutinis sprendimas, jau gyvenimo inkaras nuleistas paskutinį kartą?
Niekada nebesakau niekada. Negali žinoti, kas atsitiks rytoj ir kokios nenumatytos priežastys privers vėl pakelti sparnus. Tačiau vien dėl vaikų norėčiau gyventi sėsliai – netiesa, jog vaikai greitai visur adaptuojasi.





Rodyk draugams

Kurt Vonnegut Jr.

 



Apie:

Vienas žymiausių Amerikos pacifistų, rašytojas Kurtas Vonegutas (Kurt Vonnegut Jr.) jaunesnysis gimė 1922 m. lapkričio 11 dieną (ši data tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karo JAV buvo minima kaip Paliaubų).

Kai Didžiosios depresijos metu jo tėvas neteko gerai apmokamo architekto darbo, šeimos materialinė padėtis labai pablogėjo. Iškart po mokyklos baigimo (kur įgijo pirmąją rašymo patirtį leisdamas mokyklinį laikraštį), K. Vonegutas įstojo į Cornell‘io universitetą. Norėdamas užtikrinti sūnui gerą ateitį, tėvas vertė jį studijuoti  biologiją ir chemiją. Bet mokslai sekėsi prastai ir universitetas jau rengėsi paprašyti studento išeiti. Trumpai pastudijavęs kitur, K. Vonegutas įstojo į armiją.

1944-ieji buvo ypač sunkūs ir, ko gero, turėjo didžiausią įtaką rašytojo kūrybai. Negalėdama susitaikyti su skurdu, nusižudė motina, o po septynių mėnesių jis pats buvo paimtas į nelaisvę Vokietijoje, kur tapo vienu iš nedaugelio, išgyvenusių Dresdeno bombardavimą. Tai, ką patyrė besislėpdamas skerdyklos rūsyje, K.Vonegutas vėliau aprašė romane Skerdykla nr.5.

Grįžęs į JAV, vedė savo vaikystės draugę Marie Cox, nes, jo paties žodžiais tariant, kas, jei ne žmona, su manimi miegos?. Studijavo Čikagos universitete antropologiją, bet universiteto vyresnybė vienbalsiai atmetė disertaciją (kurią rašytojas apsigynė po dvidešimties metų, 1971- aisiais, romanu Katės Lopšys ).

1950- aisiais K. Vonegutas išleido pirmąjį trumpą pasakojimą ir po metų jau turėjo pakankamai pinigų, kad galėtų palikti nemėgstamą darbą bendrovėje General Electric. Po dvejų metų išleistas romanas Pianola nesulaukė didelio skaitytojų dėmesio ir buvo vadinamas fantastine literatūra, kas pačiam autoriui atrodė mažų mažiausia keista, mat, pasak jo, rašyta buvo apie tai, ką regėjo jo akys dirbant General Electric. Vis dėlto knyga sulaukė savo populiarumo valandos praėjus keliems dešimtmečiams, o literatūros kritikai ėmė stebėtis nepaprasta K. Voneguto įžvalga. 

Vėlesni romanai Skerdykla nr.5, Motina naktis  ir Čempionų pusryčiai  užkėlė K. Vonegutą į XX-ojo amžiaus rašytojų olimpą.

Svarbiausios rašytojo knygos:

Player Piano (Pianola) (1951)
The Sirens of Titan (Titano sirenos) (1959)
Mother Night (Motina naktis) (1962)
Cat’s Craddle (Katės lopšys) (1963)
Welcome to the Monkey House (1968)
Slaughterhouse Five (Skerdykla nr.5) (1969)
Breakfast Of Champions (Čempionų pusryčiai) (1973)
Slapstick (1976)
Galapagos (Galapagų salos) (1985)
Bluebeard (1987)
Hocus Pocus (1990)
Timequake (1997)


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Skerdykla Nr.5, arba Vaikų kryžiaus žygis ; Čempionų pusryčiai, arba Sudie, juodasis pirmadieni! : romanai / Kurtas Vonegutas ; iš angl. k. vertė Povilas Gasiulis. - Vilnius : Vaga, 1981. - 456 p.

Titano Sirenos : fantastinis romanas / Kurtas Vonegutas ; iš anglų k. vertė Liuda Petkevičiūtė. - Vilnius, 1993. - 240 p.

Pianola : romanas / Kurtas Vonegutas ; [iš anglų kalbos vertė Liuda Petkevičiūtė]. - Vilnius : Viltis, 1994. - 319, [1] p.

Katės lopšys / Kurt Vonnegut ; [iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis]. - Vilnius : Vaga, 1996. - 263 p.

Motina naktis : romanas / Kurtas Vonegutas ; [iš anglų kalbos vertė Liuda Petkevičiūtė]. - Vilnius : Asveja, 1997. - 221 p.



Nuorodos:

Oficiali Kurto Voneguto svetainė:
http://www.vonnegut.com

Gausybė informacijos apie Kurtą Vonegutą:
http://www.duke.edu/~crh4/vonnegut/

 


Gimė: 1922-11-11

Mirė: 2007-04-11


 



Įvykiai






  • 2006-06-24

    Siūlome „Literatūroje ir mene“ paskelbtą dviejų latvių žurnalistų interviu su rašytoju Kurt Vonnegut . Šis rašytojas garsėja ekscentriškomis ištarmėmis bei ironija. Kartu yra vienas įdomiausių šių laikų vartotojiškos visuomenės kritikų. A. Rytupas. Prašom nusakyti, kas įvyko Amerikai užpuolus Iraką? K. Vonnegutas. Mano valstybėj klesti beprotybė, nes vienas silpnaprotis žmogus ją apvogė, apvogė visą pasaulį. Mes esam vienintelė pasaulio valstybė, iki dantų apsiginklavusi. Tai

     

Rodyk draugams

Mari Poisson. Autodafe

KNYGOS

Autodafė


MARI POISSON







iliustracija

Taip, Donaldai, aš perskaičiau Tavo „Kazašą“. Keistai, pasakyčiau, tarsi dvigubai, tarsi keturgubai, tarsi tuo pat metu kelias dešimtis kartų.

Pirmą kartą skaičiau vos tik atvykusi į Londoną, pjaunama begalinio nežemiško nuovargio, vėlai naktimis, po antros pamainos fabrike, susirietusi lovoje. Beveik jau sapne. Po vieną ar dvi mažas piliules tarsi kontraceptikus ir, tik tiek beištvėrusi, lūždavau. Kurį laiką, atmenu, sapno koridoriuj vis dar versdavau storus lapus tarsi ledą, traukdavau juos iš kompiuterio, segdavau, segdavau į skaisčiai mėlyną talpų segtuvą, ant kurio užrašyta „Sevilija“… Bet klydau. Tai buvo visai ne segtuvas, o vyriški futbolo komandos žaidėjo marškinėliai, tokie skaisčiai mėlyni, mėlyni, mėlyni, kad aiškiai mačiau, kaip ant jų plaukia ledas, ištrindamas vardą „Kazašas“ ir nežinia kodėl suformuodamas kitą – „Erezija“, lyg būtų ne Tavo, lyg būtų Grajausko, bet dabar jau puikiai žinau, kad aš klydau.

Nes paskui, gal po metų, niekur nebegalėjau rasti didžiulio segtuvo savo mažame atsiskyrėlės kambarėlyje-celėje. Tuo buvo sunku patikėti. Skaisčiai mėlynas storas segtuvas, kuriame laikiau gal penkis šimtus puslapių, negalėjo pradingti kaip adata. Bet aiškiai pradingo. Šimta kartų viską išverčiau ir iškilnojau, bet nuolat nieko nerasdavau. Maždaug po savaitės tarp popierių aptikau keletą lapų. Jie sekė gražiai nuo pradžios iki 59, kuris baigėsi klausimu: Ar jums neatrodo, garbusis Lucijau, kad mūsų šalyje trūksta politikų asmenybių? Bet toliau tekstas šoko į 64-ąjį puslapį, Padre, kuriame uodus traiškė Kekšiukas ir sekė tolyn per naktinį apsnigtą sodą, kurį mėnesienoj taip mėgsta stebėt mažoji kinų princesė. Visas tekstas tekėjo tekėjo tekėjo, kol baigėsi bibliotekoje, ties 103-iuoju, o šis baigėsi sakiniu, ištartu dominikono, pasilipusio ant mažų kopetėlių ir iš palubės cituojančio brolio Blezo „Mintis“. Ak, dar spėjau pagauti žodžius, kad mylimas visada ne asmuo, bet vien jo savybės, nes iš kitos kertės jau pasigirdo Kajokolakio balsas. Jis tarė: Matai, Solsolsolsi-bemol, čia nuolat kalbama apie meilę, o kas yra toji meilė? Paskutiniais žvalgybos duomenimis – gležnas smurtas, ir nieko daugiau… Man patiko tas jo sakinys ir tas saldus muzikinis keiksmažodis, net pagalvojau, kad reikėtų nusirašyti, bet po akimirkos dominikono veidą vėl iškreipė sukta šypsenėlė, įrėminta išpuvusių dantų griuvėsiais ir jis, pažvelgęs žemyn, Tau sušuko: Palauk, surasiu dar vieną knygą. Pačią, pačią! Bet nesurado. Mat šioje vietoje baigėsi tekstas. Ko gero, dėl to, kad toj vietoj kaip tik išseko mano spausdintuvo rašalas… Beliko išeiti į kiemą ir ant laiptų atspausti sniege savo plaštaką. Vieną tik, žinoma, nes antrai jau neliko sniego – žiemos čia kaip ir nėra, tik retsykiais naktį atsargiai pasninga… Kai atsitiesiau, tyliai šaltai pasvarsčiau, kas per knyga, kas per pati pačiausia, ir spėjau, kad tai, ko gero, bus Jorge Luiso Borgeso „Fikcijos“, Padre. Bet pas­kui supratau, kad nė kiek neatspėjau.

Taip, Rabi, pagaliau aš jį aptikau, tą nelemtą savo segtuvą, tamsioje kamarėlėje, kurią buvau pasidariusi iš spintos. Įėjau ten basa, vienmarškinė, bet buvau užsirišusi rudą prijuostę su geltonais raugerškio žiedeliais, o ausin įsisegusi auskarą, kurio vardas, kiek atmenu, yra Yelow Submarine, ir aš visada jį įsisegu, kai užsileidžiu kokį nors savo jaunystės laikų naivų hitą, sakysim, „Love me, tender“ arba „Yesterday“. Bijau vaikščiot nuoga net namie. Tikiu tuo, kas gražiai parašyta Jameso Stepheno knygoje „Crock of Gold“, kur jis rašo, kad moterys ir paukščiai sugeba viską aplinkui matyti nesukiodami savo galvų, mat tai išties jiems būtina, nes jie iš visų pusių amžinai supami vien tik priešų. Taigi įėjau su peiliu, nes ruošiausi pjaustyti bulves. Įėjau, užsidegiau šviesą ir staiga aš jį pamačiau. Jis buvo praradęs žydrumą, žalsvai papilkėjęs. Tačiau tebebuvo sunkus kaip sušalęs vanduo. Tad viena ranka niekaip negalėjau jo pakelti. Numečiau peilį, ištraukiau segtuvą iš bulvių dėžės ir perkėliau ten, kur priklauso. Tada suklupau, vėl pasiėmiau peilį ir pjausčiau bulvę po bulvės. Reikia pjaustyti jas išilgai, Jūsų Šviesybe, lygiai pusiau, bet atidžiai, kad nepažeistum akelių. Visas reikia perpjauti, ir jokių, kaip čia pasakius, hermafroditų. Mat tada jos kur kas vaisingesnės. Taigi pjausčiau suklupusi, nes jau buvo atėjęs bulviasodžio laikas. Nors… vėliau supratau, kad dar nė iš tolo nebuvo. Tik už langų apgaulingai karčiai ir švelniai dvelkė narcizais Konfucijaus ir Platono vėjelis iš dvidešimt penkių tūkstančių metų praeities.




iliustracija
Donaldas Kajokas.
Alio Balbieriaus nuotrauka

Taip, Jūsų Šviesybe Imperatoriau, tada, kaip ir pridera moteriai, nuėjau tiesiai į lovą. Apsimoviau baltas vilnones kojines, kurias laikiau po pagalve, nes visada miegu tik su kojinėmis, mat man amžinai šąla kojos, lyg nebūčiau kepta ant laužų už tai, kad esu ragana ir užsvaidyta akmenimis už tai, kad esu, atleiskite, žydė. Taip, Padre, drįstu pasakyti, kad tai aš puikiausiai atsimenu. Nepamiršau. Priešingai, netgi manau, kad šito mes nė viena neturim pamiršti netgi tada, kai be gailesčio senstame, ir niekas nenori mums šildyti šąlančių kojų. Atsiguliau, Rabi, ir pradėjau skaityti toliau. Nuo 104 puslapio, kur pačiam viršuje, pačioj pirmojoj eilutėj, Izidorius Šalva grakščiai tylomis pagalvoja: „Aš tave nužudysiu.“ Taigi nuo čia aš pradėjau, Valdove. Skaičiau lapas po lapo, kol priėjau mažą žavią skiedrinę valtelę. O, Padre! Argi reikia sakyti, kaip nudžiugau, nes skyriaus antraštė rodė, valtelė skirta (net!) trims. Aš slapta pamaniau, kad tas trečias bus moteris, ir kuri nors iš mūsų tikrai išsigelbės… Tačiau, Jūsų Šviesybe, kaip visada suklydau. Valtelėje buvo Van Fo, Linis, jo nuolankus mokinys ir, žinoma, tarnas, o trečias buvote Jūs, Jūsų Aukštoji Šviesybe. Bet gal ir ne Jūs, nes man akys aptemo. Gerai nemačiau, bet nuojauta sako, ten gal buvo kalė, katytė ar varna, arba gal žymaus Hano provincijos didiko meilužės vėlė, vėžio žnyplė, bet greičiausiai mažytis įžūliai geltonas raugerškio žiedas, Jūsų Vienišybe. Tik ne gyva moteris. Ne. Nes ji, sako buvo jau mirusi… Sako, prieš mirdama sukuždėjo: mylėkit mane. Ak, mylėkit mane vien už tai, kad aš mirsiu… To niekada nepamiršiu, nors tai buvo… tai buvo, sako, šiaip sau juokai… žaidimas, nesąmonė…

Kai valtis išnyko už artimiausio mitų upės vingelio, dar kurį laiką girdėjau pamėklišką trečiojo juoką, tada užsimerkiau ir oru grįžau vienmarškinė basa į mažą, beveik ligi langų apipustytą trobelę, kur buvau jau niekas daugiau – vien tik sena šaltakraujė ragana, atsisėdau mėnulio šviesoj priešais veidrodį ir ramiai šukavau tiesiog akyse – sprindis po sprindžio – ilgėjančius žilut žilutėlius savo plaukus, Rabi – – – nes buvau jau seniai ir ilgai, ir laimingai numirusi… Tik, Mano Meile, ir dabar aš suklydau. Nes tai buvo visai ne mirtis, o trečia meditacinė būsena, kurią Meistras Fo pavadintų samadhi. Meistras Fo pasakytų, kad jei nori būti tikra Karalienė ir gauti teisę teisti kitus, privalai patirti septynias meditacines būsenas: suvokimą, minčių sustabdymą, negailestingumą ir taip toliau, Mano Meile. Bet dabar aš esu tik trečiojoj pakopoj… trečiojoj meditacinėj būsenoj, Rabi… Nes tam, kad pasiekčiau visas (jų septynios, kaip jau gal minėjau), reikėtų siekti be galo ilgai, net ne vieną gyvenimą. Todėl galima būtų sakyti, kad ir vėl aš suklydau. Nes miriau ir dabar jau kalbu Tau numirusi… sykiu ir nemirusi – – – Rabi… Mat kažkuri nekuri betkuri jau įžūliai tęsia mano pradėtą gyvenimą ir jau vaikšto šioj žemėj ar plaukia dangum atkišusi sklidiną pilvą…


Londonas, 2009 m. kovo 21 d.

Rodyk draugams

Naciu pagrobti paveikslai gris savininku palikuonims

fragmentas

Nacių pagrobti paveikslai grįš savininkų palikuonims


11:54


Kalifornijos valstijos valdžia perduos du Italijos renesanso paveikslus, saugomus pramoginiame muziejuje “Hearst Castle”, teisėtiems savininkams – žydų, žuvusių Holokausto metu, palikuoniams.

Rodyk draugams

Naujienos, Skaitykla, TV, Diskusijos - tiesiog ziniu lobynas

Sveiki internautai,


 
Pristatome musu portala http://wee.lt/ . Cia rasite daug naudingos ir aktualios informacijos, kuri idomi jaunimui ir ne tik! Taip pat jau veikia pirmoji Lietuvoje elektronine skaitykla! Ja rasite siuo adresu:  http://wee.lt/index.php?option=com_jmovies&Itemid=165 .
Leidiniai bus nuolat pildomi, todel Jums verta cia uzsukti kasdien! ;)


Tikimes naujas portalo dizainas Jums patiks ir noresite cia uzsukti dar ir dar karta.



Pagarbiai,
Wee.lt administracija

Rodyk draugams

P. Pettersonui – 2009 m. Šiaurės Tarybos premija



 








Peras Pettersonas. ELTA nuotrauka


       Norvegų rašytojas Peras Pettersonas už naujausią kūrinį „Aš prakeikiau laiko upę“ apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija. Lietuvių skaitytojams rašytojas labiausiai pažįstamas dėl savo romano „Vogti arklius“.  




Šiaurės Tarybos literatūros premija kiekvienais metais suteikiama grožinės literatūros kūriniui, parašytam viena iš Šiaurės šalių kalbų. Tai gali būti romanas, pjesė, eilėraščių rinkinys, apsakymai ar esė. Kūrinys privalo atitikti aukštus literatūros ir meno vertinimo standartus.


 


„Poetiškai ir ramiai P. Pettersonas kalba apie tai, kaip sunku papasakoti kitiems apie dalykus, kurie yra svarbiausi“, – rašoma vertinimo komiteto pranešime.    


Šiemet premijai gauti buvo nominuoti dvylika kandidatų. Laureatui prestižinė premija bus įteikta spalio pabaigoje Šiaurės Tarybos susirinkimo Stokholme metu. Šios literatūrinės premijos piniginė vertė – 350 tūkst. Danijos kronų (per 160 tūkst. Lt), ji buvo įsteigta 1962 m. ir nuo to laiko teikiama kiekvienais metais.


 

ELTA / lrt.lt

2009-04-08

Rodyk draugams

Bela Izabelė Acmatovna Achmadulina






 


Белла (Изабелла) Ахматовна Ахмадулина



Rusų poetė, vertėja, eseistė. B.A. Achmadulina gimė 1937 m. balandžio 10 dieną Maskvoje. Čia baigė vidurinę mokyklą. Eilėraščius pradėjo rašyti dar vidurinėje mokykloje. 1960 m. baigė Maskvos Literatūros institutą. Pirmasis eilėraščių rinkinys Styga (Струна) patraukė skaitytojus, tapo žinomas ir populiarus. 1968 m. rašytoja išleido knygą Šiurpulys (Озноб), 1969 m. – Muzikos pamokos (Уроки музыки), 1975 m. – Eilėraščiai (Стихи), 1977 m. – Pūga (Метель).

1970 m. A.B. Achmadulina viešėjo Gruzijoje. Šio krašto vaizdai ją labai paveikė; ji pamilo šios šalies kultūrą, poeziją, buitį, žmones. Apie Gruziją pasirodė keli poetės eilėraščių rinkiniai: Žvakė (Свеча) – 1977 m., Sapnai apie Gruziją (Сны о Грузии) – 1979 m.

B.A. Achmadulinos bei Gruzijos poetų N. Bartašvilio, G. Tabidzės, I. Abašidzės vertimai į rusų kalbą išpopuliarino šiuos autorius Rusijoje. 1980 m. B.A. Achmadulina išspausdino net tris eilėraščių knygas: Paslaptis (Тайна), Sodas (Сад), Rinktinė (Избранное).

1979 m. poetė dalyvavo kuriant ir spausdinant almanachą Metropolis (Метрополь). A.B. Achmadulinai priklauso prisiminimų aprašymai apie šiandieninius rusų poetus, esė apie M. Lermontovą, A. Puškiną. Pastaraisiais metais poetė savo kūrinius spausdino laikraščiuose „Literaturnaja gazeta“ („Литературнaя газетa“), „Kultūra“ („Культурa“). Pasirodė eilėraščių ciklai: Išvyka į miestą (Поездка в город) (1996 m.), Malonumai Kuokale (Наслаждение в Куоккале) (1997 m.).

Dabar B.A. Achmadulina gyvena Maskvoje.

B.A. Achmadulinos kūryba glaudžiai susijusi su humanistinėmis literatūros nuostatomis, laikmečio aktualijomis, žmonių gyvenimu. Dėl to jos kūrybai būdingas „įtemptas ir skambantis“ lyrizmas, tobulos poetinės formos, praeities tradicijų puoselėjimas.

Lietuvių kalba B.A. Achmadulinos knygų neišleista.


Gimė: 1937-04-10

Rodyk draugams

Virginijos Dičiūtės laiškelis: Apie specifika

Mieloji Mari,


ačiū jums už rūpestį. Atsiprašau, kad vis neprisiruošiau parašyti, nes po truputį vėl įsitraukiu į darbus ir intensyvesnį gyvenimą.


Rodyklę padariau ir netgi jau gavau užmokestį už knygą - beveik 5 tūkst. Tai dabar taupydama galėčiau sulaukti ir rudens…


Archyve irgi šiek tiek pasistūmėjau į priekį. Savotiškas toks darbas. Imi dokumentus, kuriuose atsiskleidžia kadais gyvenusių žmonių gyvenimo detalės. Jų nuotraukos. Žinojimas, kad dauguma jų turbūt žuvo per holokaustą… Dokumentai lietuvių, rusų, vokiečių, jidiš, latvių kalbomis - iš tiesų nelengva ta Lietuvos istorija. Nežinau kaip čia bus, bet gali atsitikti, kad gausiu pastovų mokslinės sekretorės darbą žydų muziejuje. Viena mano draugė, kuri dabar ten dirba, išeina į aukštesnes pareigas, gal kartais mane priimtų į jos vietą. Būtų neblogai, bent jau per šitą sunkmetį. Žinau, kad ten darbas nėra labai sunkus. Gal pavyktų man ir vertimais bent kiek užsiimti. Nežinau, kažkaip žydai nenori visiškai manęs paleisti… Nors graikus laikau pirmąja, o žydus antrąja savo meile, santykiai su antrąja vis išeina kažkokie šiltesni. Nuo pat tada, kai nutarus išmokti vien hebrajų abėcėlę pravėriau VU judaikos studijų centro duris. Paskui žydai mane pagavo ir išmokau daug daugiau. Jie netgi finansavo mano studijas Anglijoje. Versdama knygą apie jų religiją ir papročius tariausi iš dalies atsimokėjusi jiems, bet, galimas daiktas, tai dar ne pabaiga. Kaip jau bus, taip bus, Dievas žino geriau kaip turi būti.


Graikai irgi primena apie save, gavau raginimą kada nors ir tą vadovėlį pabaigti. Pabaigsiu, žinoma, kada nors.
Prie teksto apie Boną buvau rimtai prisėdusi tik vieną dieną. Ir esu užstrigusi pirmame puslapyje… Kažkaip pasakyti, kad aš to teksto neįveiksiu, dar nesinori. Dar norisi pasikauti su juo. Nesigraužkite, Mari, kad man tą tekstą davėte. Na jei ir neišversiu, tai gal nieko baisaus nenutiks, o prisiminti lotynų kalbą bus neprošalį. Jeigu jau esu renesansinė “homo trium linguarum”, tai reikia ir lotynų, ir graikų, ir hebrajų kartotis… Nors, suprantu dabar, gera yra specializuotis kokioje nors vienoje srityje ir gerai ją išmanyti. Kad ir iš anglų versti kokios nors vienos rūšies tekstus. Štai gavau versti iš krikščioniško moterų žurnalo “Tapati” tokią pasakaitę iš anglų. Tikrai nelengva - grožinis tekstas, ne publicistika, ne ekonomika - kita kalbos specifika. Ir prie kiekvieno stiliaus juk reikia prisitaikyti. Užtat ir norisi versti knygas, o ne trumpus tekstus. Kita vertus siaura specializacija, nors ir geras bei šiais laikais būtinas dalykas, man visą laiką labai nepatiko. Vis norisi smalsauti: o kaip ten, o kaip tas, anas, kitas… Juk gyvenimas platus ir sudėtingas, jame visko taip daug.


Praeitą savaitę su choru intensyviai repetavome ir šeštadienį koncertavome Šiaulių filharmonijoje (čia yra nuotraukų http://www.btz.lt/article/gallery/165/1/0/289 ) Buvo smagu vėl aplankyti Šiaulius. Dabar jau mūsų užpageidavo Kėdainiai ir Akmenė. Bet tie koncertai gal bus tik rudenį.


Rytoj važiuoju Velykų švęsti pas mamą. Ir sesuo turėtų būti. Nedažnai su jomis susitinku, bus proga.


Miela ir brangi Mari, linkiu jums prasmingos ir mąslios Didžiosios savaitės pabaigos bei iš tiesų džiaugsmingo Prisikėlimo.


Su meile jūsų


Virginija

Rodyk draugams

Sergejus Kanovičius. Ištirpę rūke

 


2009-04-09



Poetas ir publicistas Sergejus Kanovičius gimė 1962 metais Vilniuje žinomo rašytojo ir literatūros redaktorės šeimoje. Baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau dirbo redaktoriumi „Vyturio“ bei „Vagos“ leidyklose. Autoriaus kūryba kultūrinėje Lietuvos spaudoje publikuojama nuo 1988 metų. Šiemet „Bernardinai.lt“ išleido pirmąją poeto eilėraščių rinktinę – „Kelionmaišis“. Šiuo metu Sergejus gyvena Briuselyje ir turi Lietuvos bei Izraelio pilietybes. S. Kanovičių kalbina Liudvikas Jakimavičius.


Kaip apibrėžtum šiandien savo priklausomybę ir identitetą – tautinį ir kultūrinį. Kas svarbiau, kalba ar tema, kad galėtum pasakyti, kokiai kultūrai priklausai?


Tavo klausimas mane privertė šyptelėti – prisiminiau tarybinių laikų paso anketą….


Kultūrinę rašančiojo priklausomybę, mano manymu, labiausiai lemia kalba, kuria jis rašo. Bet tai labiau pasakytina apie tai, ką pats menininkas galvoja apie savo identitetą. Skaitytojas, žiūrovas, klausytojas gali nuspręsti kitaip. Aš rašau lietuviškai. Kita vertus, galėčiau paklausti, kokia kalba „rašė“ Jaša Heifecas, B. Dvariono „Kregždutes“ dirigavo Hermanas Perelšteinas, tapė Markas Šagalas? Ar mano tėvas, visus romanus parašęs rusų kalba, nėra Lietuvos ir lietuvių kultūros dalis? Tema, ne tik kalba gali nulemti kultūrinę priklausomybę. Kiek įvairių, įvairiai giedančių paukščių gyveno už mano lango Antakalnio Varnų miške? Toje pačioje girioje… Pamenu tokią polemiką žiniasklaidoje prieš keletą metų, kai tuomet nesutvarkytose Kauno žydų kapinėse kažkas surado apleistą Danieliaus Dolskio kapą – buvo diskutuojama, kas tą kapą turėtų tvarkyti – savivaldybė ar Kauno žydų bendruomenė. Niekaip nebuvo aišku, kokiai kultūrai priklauso D. Dolskis. Nepaisant to, kad dar iki paminklo Laisvės alėjoje jį mums sovietiniais laikais grąžino a. a. Vytautas Kernagis. Vėliau buvo kilęs klausimas, kas statys paminklą be giminių vienišam numirusiam vienam didžiausių lietuviško žodžio žinovui, daugelio žodynų autoriui Chackeliui Lemchenui… Jei visuomenė kelia tokius klausimus, neabejotina, kad ji, visuomenė, pati turi savo identifikacijos problemų, kylančių iš švietimo ir auklėjimo spragų – nuo mokyklos suolo. Beje, manyčiau, kad paminklas V. Kernagiui turėtų stovėti kažkur ten, kur stovėjo Leninas – brode, ir Vilniuje, Gedimino prospekte, jis turėtų su D. Dolskiu, stovinčiu Laisvės alėjoje, kartu traukti „Lietuvaitė – gėlė gražių laukų“… V. Kernagio paminklas Lukiškių aikštėje – ar galime rasti geresnį nepriklausomos lietuviškos dvasios Vilnių ir Lietuvą dainuojančios  laisvės simbolį?


Tautybė? Yra fiziologija, kur viskas paprasta. Turiu turkiško, rusiško, graikiško ir žydiško kraujo. Savo vaikams jį šauniai su žmona papildėme lietuvišku – namuose Babilonas, kiekvienas šeimos narys laisvai kalba bent keturiomis kalbomis. Švenčiame žydiškas ir lietuviškas šventes. Yra fiziologija ir yra identitetas. Pastarąjį dar formuoja ir aplinka. Būdamas maždaug penkerių, grįžęs iš kiemo, kur susimušiau su kiemo vaikais, siūliusiais „paimti pagaliuką“, paklausiau tėvų: „Kas yra žydas?“ Tėvai pasakoja, kad tada pirmąsyk ir pareiškiau, kad užaugęs noriu būti žydas. Kiti norėjo būti kosmonautais arba daktarais…


Kiekvienas tautinis identitetas man siejasi su kalba, istorija, tradicijomis, papročiais, religija. Kai Jeruzalėje meldžiuosi prie Raudų sienos, aš nežinau, kokios tautybės yra Jis. Ir niekada apie tai nesusimąstau. Aš ilgai nemokėjau kalbos, kuri nutiestų tiltą į tai, kuo save laikiau. Hebrajiškai skaityti, rašyti ir kalbėti laisvai išmokau būdamas dvidešimt aštuonerių. Tačiau mano identitetui Lietuvoje trūko ne tik kalbos. Man trūko mano tautos gyvenimo, esaties ženklų. Jų nepaprastai stigo. Hebrajiškos abėcėles aš mokiausi, skaitydamas užrašus ant paminklų Vilniaus žydų kapinėse. Kitos mokyklos tuomet nebuvo ir būti negalėjo. Mano identitetas yra paprastas kaip du kart du – esu Vilniaus, pabrėžiu, Vilniaus žydas. Iki kaulų smegenų. Kad ir nemokėdamas gimtosios kalbos, aplinkiniams buvau KITOKS. Man apie tai nuolat primindavo kieme ir mokykloje. Ir ne tik vaikai ar klasiokai. Primindavo ir jų tėvai, ir net mokytojai.


Visada sakiau, kad tikroji bendruomeninio turto restitucija prasideda ir baigiasi ne nuo to galo. Pirmiausia viskam reikia grąžinti istorinius pavadinimus – gatvėms ir pastatams. Tų pavadinimų dingimą iš istorinės mūsų atminties laikau baisesniu dvasiniu nusikaltimu, nei svetimo turto nusavinimą. Tai yra didžiausia nepagarba ne tik žydams, bet lietuviams ir Lietuvos istorijai. Kuo toliau siekia istorinė žmogaus atmintis, tuo patvaresnė laiko išbandymams yra visuomenė.


Beje, kodėl klausi apie identitetą? Į kokią lentyną jį galima dėti ir apskritai, ar reikia? Kiek Lietuva pasauliui ir sau pagimdė nelietuviškai rašiusių, grojusių, tapiusių, lipdžiusių ir dainavusių? Ar jie nėra Lietuva? Tik nuo švietimo priklauso, ar juos ir jų kūrybą, sugebėsime sugrąžinti į lietuvio istorinę savimonę. Tik nuo to ir nuo mūsų priklauso, ar jie liks užmirštais „žydų“ poetais, tapytojais, dailininkais, skulptoriais, ar Lietuvos. Visas žydų kultūros klodas Lietuvoje visų pirma priklauso tiems, kurių žemė čia yra – lietuviams. Juk kasdieniame gyvenime šiandien su žydais Lietuvoje susidurti veik ir neįmanoma. Ką apie Lietuvos žydus, jų istoriją, jų indėlį į Lietuvos kultūrą gali sužinoti koks nors moksleivis? Ne smalsus inteligentas, galintis nusipirkti už 80 litų kokį nors specialų leidinį, o moksleivis. Tas, kuris, atsivertęs Lietuvos istorijos vadovėlį vyresnėms klasėms, per kelis puslapius yra „supažindinamas“ su ilga turtinga, spalvinga ir pamokoma 600 metų žydų Lietuvoje gyvenimo knyga? Būkime sąžiningi, juk švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Net didesnę to laiko dalį buvome kartu. Ilgiau nei su Žečpospolita, vokiečiais, sovietais kartu paėmus! Ir visko, ko ta 600 metų ilgumo knyga nusipelno, yra keli vargani vadovėliniai puslapiai? Susimildami! Ar suvokiame ir ar suvoksime, iš kur esame atėję? Kokios mūsų šaknys? Ką reiškia BŪTI KARTU 600 metų. Kai KITOKIE GYVENA SU KITOKIAIS. Ar suvokiame, kad lietuviai turi kuo didžiuotis? Būtent ten, toje istorijoje yra, Liudvikai, ir tavo ir mano identitetas. Iš mokyklos suolo pakilę žmonės tegirdi ir težino kelis šablonus – Paneriai, žydšaudžiai ir restitucija. Internetas pilnas išsiilgusių Adolfo, besigailinčių, kad anas nespėjo padaryti savo darbo iki galo. Žmonės naiviai klausia: kas tie žydai, kad jiems reikia kaži ką kompensuoti, iš kur jie čia ir ką jie čia dora nuveikė? Dviem puslapiais į šiuos klausimus atsakyti neįmanoma. Kaip neįmanoma tikėtis, kad jie eis į knygyną už dešimtis litų pirkti fundamentalių studijų.


Man sunkiai suvokiama, kad po to, kai sovietai mus visus bandė išauklėti Čingizo Aitmatovo aprašytais mankurtais, ir šiandien yra akademinės visuomenės atstovų bei politikų, kurie uoliai mėgina „redaguoti“ mūsų istoriją – kai ką pagražindami, kai ką nutylėdami. Ar ne iš „trumpos“ istorinės atminties ima kilti Valdovų rūmai, iš istorijos šiukšlyno ištraukiami ir heroizuojami žmonės, kurių nuopelnai Tėvynei yra mažų mažiausiai abejotini? Iš kokios istorinės Vilniaus atminties gali kilti toks baisus pastatas, kuris iškils vietoje Profsąjungų rūmų? Mes negerbiame savo praeities ir nemylime vietos, kurioje gyvename ir auginame savo vaikus – mūsų istorinė savimonė dažnai prilygsta vienadieniam drugeliui kopūstinukui.


Ir tai nebe žydų, o lietuvių identiteto problema. Kai klausausi, kaip Lietuvos simfoninis (jau senokai be žydų), diriguojant J. Domarkui ir skambinant P. Geniušui, groja Dž. Geršviną, manęs nekamuoja nei kompozitoriaus, nei atlikėjų tautinis identitetas… Man regis, kad sėdėjimas po sovietų padu mums visiems įvarė nevisavertiškumo kompleksų ir nacionalinį identitetą mes pavertėme kažkokia savaimine suabsoliutinta vertybe. Žydai filmų subtitruose ieškodavo žydiškų pavardžių, gruzinai – gruziniškų, visa LTSR sirgo už TSRS krepšinio rinktinę, nes ten buvo lietuviškų pavardžių ir t. t., ir pan. Tas nevisavertiškumo kompleksas neabejotinai kilo iš baimės, kad galime visi ištirpti TSRS tautų „draugystės“ katile, į kurį visi pakliuvome priverstinai. Šiandien visa tai tirpsta ir varo baimę dėl kitų katilų, į kuriuos šokome savanoriškai, prieš tai demokratiškai balsavę…


Jei iš mokyklos suolo kilsime žinodami, iš kur atėjome, su kuo ir kaip buvome, – jokie katilai ir jokios sąjungos nesugebės suniveliuoti to, ką vadiname nacionaliniu identitetu. Jei į gyvenimą išleisime globalizmui neatsparius mankurtus – kaltinkime save dėl to, kad gyvename taip, kaip gyvename. Baisu, kad Vito Tomkaus ir jo pasekėjų eskaluojamas, net figos lapu nepridengtas antisemitizmas ir homofobija dabartinio lietuvio savimonei turi daugiau įtakos nei skurdoka vadovėlinė informacija. Man juokinga, kai kokia nors komisija nusprendžia, kad tokios rašliavos žydų neįžeidžia – ar jie, tie komisijų nariai, yra žydai, kad žino, kaip įžeistas žydas jaučiasi… Tie komisijų nariai net nepažiūri, kad mano ir tavo orumą saugo ne jie – jį saugo KONSTITUCIJA. Bet kai mums nusispjauti į istoriją, tai ignoruoti pamatines demokratijos vertybes tampa kasdienybe.


Labai įdomus atsakymas, ir man norėtųsi jį praplėsti pora biblinių bei istorinių kontekstų. Savo eilių knygą pavadinai „Kelionmaišis”, ir noriu išgirsti Tavo interpretaciją apie amžiną biblinį žydą keliautoją – Ahasferą. Kaip ten yra nuo Pradžios ir Išėjimo knygų, kad jūsų tauta vis keliauja ir keliauja? Gal tai senųjų raštų įkaltas tautos mentalitetan archetipinis bruožas? Pamenu, kaip aštuntajame dešimtmety iškeliavo ištisos žydų šeimos, su kuriais puikiai sugyvenome mūsų penkiaaukštyje, Žirmūnuose. Tai nebuvo nei disidentai, nei valdžios persekiojami žmonės, bet išvažiavo, nors materialiai gyveno geriau už visus kitus mūsų name gyventi likusius. Beje, Vienoje buvo tų naujųjų emigrantų perskirstymo punktas, kur didžioji jų dauguma pasirinkdavo ne Izraelį – naujai atsikuriančią valstybę, o JAV. Ar nebuvo taip, kad, uždangai prasivėrus, buvo bėgama iš tos laikinosios 600 metų tėvynės ten, kur gyventi geriau?


Atleisk už banalų atsakymą, bet visas žmogaus gyvenimas yra kelionė. Savo sūnums teisingos žemės nėra – nei ten, nei čia, Lietuvoje. Ir ten, ir čia visi mėgina tą teisingą žemę kurti. Tai nenutrūkstamas procesas, niekada nesibaigiantis – jokia okupacija ar įstojimu į kokią nors sąjungą. Nesutinku ir su tavo informacija dėl „ekonominės emigracijos“ iš Lietuvos į Izraelį. Jei kalbėtume apie pastarųjų kelių dešimtmečių emigraciją, jos būta ir ideologinės (grįžimas į istorinę tėvynę), ir ekonominės. Antai geriausi mano tėvų draugai, emigravę 1970-1976 metais, išvažiavo ne dėl ekonominių priežasčių. Kitas dalykas yra poperestroikos emigracija – ji dažniausiai buvo ekonominė. LTSR tarp visų TSRS žydų garsėjo tokia visiškai realia legenda – jei jūsų neišleido į Izraelį iš Maskvos, Kijevo, Novosibirsko ir panašiai, tai atvažiuokite į LTSR. Pagyvenkite porą metų, ir iš čia jus išleis. Taip buvo. Kodėl? Nežinau. Iš Vienos į JAV dažniausiai sukdavo žmonės, kurių giminės jau ten ir gyvendavo. Nežinau, ar jų buvo dauguma. Nemanau, nes Izraelio gyventojų statistika byloja kitaip buvus. Ben Gurionas prieš tapdamas pirmuoju Izraelio prezidentu sakė, kad galų gale mes turėsime viską savo – ir rašytojų, ir vagių, ir generolų, ir prostitučių. Visa Europos žydų istorija yra lydima nuolatinių ribojimų – nuo inkvizicijos laikų iki visiškai netolimos praeities. Žydus visur lydėdavo žodžiai „bet“, „išskyrus“, „nors“. Sėslumo zonos caro imperijoje, draudimai turėti dirbamų žemių, draudimai eiti tam tikras pareigas sovietmečiu ir panašiai. Tai vertė žmones nuolatos jaustis antrarūšiais, kita vertus, skatino juos mėginti būti geriausiems ten, kur jiems buvo leista pasireikšti.


Ikikarines Lietuvos žydams suteikta kultūrinė autonomija neturėjo ir neturi analogų pasaulio istorijoje – ne tik žydų, bet apskritai tautinės mažumos atžvilgiu. Kad ir  apribotas, bet žydų kultūrinis gyvenimas Lietuvoje klestėjo. Reikia įsisąmoninti, kodėl ne Krokuva, ne Budapeštas, ne Lvovas, o būtent Vilnius visų Europos žydų buvo ir yra vadinamas Yerushalaim da Lita – Lietuvos Jeruzale. Šitas pavadinimas turėjo nepaprastos, magiškos jėgos. Ir jį pateisino gyvenimas – 22 laikraščiai, mokyklos, jeshivos, gimnazijos, dešimtys sinagogų, sporto klubai (Vilniaus Makabi buvo įkurtas 1916 metais, o 1933 metais Makabi Lietuvoje be Vilniaus krašto vienijo 4 000 narių 82 klubuose, ėjo dvisavaitinis laikraštis), žydų reikalų ministrai. Pirmosios vyriausybės užsienio reikalų ministro pavaduotojas – žydas.


Bet lygūs tarp lygių vis viena nebuvome. Galbūt būtume spėję jais tapti, jei ne katastrofa. Į tavo paskutinį klausimą norėčiau atsakyti kitu klausimu: ar jiems toje laikinoje 600 metų Tėvynėje buvo ir yra taip gerai, kad jie iš jos ir negalvotų važiuoti? Ar šiandien, kai niekas jokiu žydų teisių Lietuvoje neriboja, jiems neprimena, kad tebėra „bet“, „nors“, „tačiau“? Kad ir restitucijos įstatymo projektas. Kodėl reikia pabrėžti, kad nors kompensuotino bendruomeninio turto vertė yra 400 milijonų litų, valstybė planuoja kompensuoti 113 milijonų litų? Ir kompensuoti pradės nuo 2011-ųjų. Kodėl ne nuo 2050-ųjų? Aš nežinau, kokia suma yra teisinga. Mano manymu, jokia. Tegu būna bet kokia. Tik nereikia žydų paversti išmaldos prašančiais, o valstybę trečdalį malonės darančią. Tai ne ekonomine kompensacija – jos niekuomet niekas nebekompensuos. Tai moralinis poelgis – galų gale reikia padėti tašką. Ką jau kalbėti apie tai, kad vyksta dar vienas užkulisinis absurdas – pinigais disponuos pati valstybė, nedalyvaujant žydų bendruomenės atstovams… Ar neskatina apie emigraciją Lietuvos žydų galvoti ir nebaudžiamos antisemitines V. Tomkaus publikacijos, nežabotas, nebaudžiamas, kasdien vykstantis interneto komentarų holokaustas? Kodėl, pasirodžius antisemitinėms karikatūroms, pareiškimus rašo pasipiktinę inteligentai, o VRM, Prokuratūra tyli? Vienas kurso draugas man nuoširdžiai yra pasakęs: „Geras tu, Sergejau, žmogus, nors ir žydas.“ Kai už nacionalinės nesantaikos kurstymą skiriamos simbolinės, o ne realios bausmės, kai tyli teisėsauga ir atsakingi Vyriausybės ministrai – ar gali žydas jaustis, kad jis yra lygus tarp lygių? Kad valstybė jį gina taip, kaip numatyta įstatyme? Normalioje, kad ir monoetninėje valstybėje negali būti „mes“ ir „jie“. Yra tik „mes“ – PILIEČIAI. Reikia vieną sykį pripažinti, kad šiuo atžvilgiu valstybės institucijos TYLI. Kodėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai viešą susirūpinimą išreiškia tik tuo atveju, kai kalbama apie homoseksualus ir kokio nors prekybos tinklo darbą religinių švenčių metu, bet atkakliai tyli, kai visus jų parapijiečius užlieja laikraštiniai antisemitai? Ar ne ganytojiška misija apsaugoti visus nuo šito fašistinio kvaitalo, ar nebepamename, kuo baigėsi tos „nekaltos“  atpirkimo ožių paieškos? Tylinčios aveles gal ir išvengs vilko dantų, bet jos neišvengs skerdyklos. Kiek sykių dar turės griūti paminklai, kiek sykių dar reikės tinkuoti svastikas ir „Juden raus“, kol Lietuvai nebereikės raudonuoti nei dėl savęs, nei prieš tarptautinę bendruomenę? Lietuvoje nėra valstybinio antisemitizmo. Bet Lietuvoje yra antisemitizmo tolerancija valstybinių institucijų lygiu. Tai tokia pati blogybė, kaip ir antisemitizmas.


Žydų Lietuvoje beveik neliko. Tai išmirštantis Lietuvos etnosas. Aš pasigendu valstybiškai atsakingo požiūrio į šito etnoso kultūrinį palikimą. Tai nėra rūpinimasis žydais. Tai rūpinimasis Lietuva ir lietuviais, nes, deja, ko gero, žydų čia nebeliks…


Izraelis nėra jokia Pažadėtoji žemė, bet tai – žydų valstybė, kurioje jie yra šeimininkai ir atsako už visus savo valstybės pasiekimus ir klaidas. Prieš save ir pasaulį. Ir Lietuva turi lygiai taip pat atsakyti prieš save ir pasaulį -izmų laikai baigėsi – komunizmų, socializmų, sionizmų ir kitokių ideologinių absoliutų. Lieka žmogiškosios vertybės – žmogaus laisvė, orumas ir atsakomybė sau ir savo kaimynui. Aš kelionmaišyje turiu viena dalyką – meilę Tėvynei, norą, kad ji butų kuo geresnė visiems be išimties savo sūnums ir dukterims.  


Nuo pat pirmo eilėraščio pajutau, kad intonaciškai ir temiškai neišvengiamai artėsi prie Algimanto Mackaus „Augintinių” ir Jureko. Kas yra A. Mackus tavo poetinėje vaizdinijoje?


Pirmiausia turiu padėkoti A. Baltakiui, nes jei ne jis, vargu, ar mūsų karta būtų apskritai A. Mackų atradusi – tik A. Baltakio pastangomis A. Mackus tapo mums anuomet prieinamas. A. Mackus man yra visų pirmiausia poetas, kuriam nepaprastai skaudėjo. Kartais žmonės gėdijasi savo jausmų. Net išsakomų menine forma. O man regis, kad tai nuoširdžiausias menininko bendravimas su auditorija, visa kita – suvaidinti netikri dalykai. Galbūt todėl šiandien esame priversti gyventi gausių grafomanų apsuptyje. Ir tas skausmas išsakytas taip nuoširdžiai ir subtiliai. Jį perskaitęs ir suvokiau, kad laimingiausia meilė be atsako yra meile Tėvynei. Jis nėra iki ašarų Lietuvos išsiilgęs poetas – tokių buvo daug. Jis analizuoja skausmą, jis užduoda sau labai nepatogių klausimų, jis nebijo labai nemalonių, bet nesumeluotų atsakymų. Jo tremtis ir atskirtis nuo Tėvynės nebuvo vien geografinė ar perdėm stereotipiškai nostalgiška – tai nuolatinės dvasinės tremties būklė. Aš nesu epigonas ir nesistengiu nieko atkartoti. Studijų metais man įstrigo „Augintiniai“ – aš iš tiesų tuomet parašiau A. Mackui dedikuotą eilėraštį, kuris man labiau yra tarsi laiškas jam. Laiškas be atsako. Padėka. Už išreikštą skausmą – ir dėl Jureko, ir dėl augintinių kartos. Mane tuomet ir dabar šokiravo kitkas – jis pasitraukė iš Lietuvos 1944-aisiais, būdamas dvylikos metų. „Jurekas“ yra suaugusio žmogaus parašyta tai, ką jautė vaikas… Vaikai meluoti nemoka. A. Mackaus nė viena eilutė nėra sumeluota, padaryta, sugalvota, surežisuota – tai gyvas nervas. Ten viskas paprasta, nekomplikuota, be jokiu išraitymų ir gyvenimiškai tragiška. Jis sugebėjo perteikti jo kartos išgyventą dramą. Jei jauti esant mano eilėse sąskambių su A. Mackumi – nepelnytas komplimentas. Taip kaip rašė jis – neberašė ir neberašo niekas. Turiu galvoje ne formą. Turinį. „nesibaigiantis kartos prakeikimas // be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur“… O „Jurekas“ tai apskritai tema, kurios vengė ir Lietuvos, ir egzilės rašytojai – kažkam ji atrodė (ir atrodo iki šiol) nepatogi, kažkam gėdinga, kažkam dramatiška, tokia, kurią geriau nutylėti – ar mažą temų… A. Mackus nenutylėjo. Nes jo nekamavo joks nevisavertiškumo kompleksas. Jį kamavo pati TEMA, ir jis negalėjo jos kaip tikras menininkas nutylėti. Ir jis pasakė tiesą, aš tik pamėginau atsakyti sau į klausimą, į kurį jis, mus palikęs, atsakymo taip ir negavo – kas nutiko ne Jurekui („Į kiemą suėjo vyrai pikti. – Jurekai, bėk! Jurekai, bėk! Krito medinis žirgas kieme,/ pasviro į kraujo pusę“), o kas nutiko jo mediniam arkliukui – atminčiai apie daug daug jurekų. Mes dažnai pamirštam, kad atmintis yra kaip gėlė – nuvysta be mūsų nuolatinio dėmesio. Jei viską pamiršim, tai paliksim mūsų vaikams pasaulį su vitrinomis ir kainomis….


Savo knygą baigi strofa: …ir vėl kelionėn traukiniu iš Vilniaus atminties griuvėsių atgal į surogatinius namus. Man regis, kad čia yra viena iš knygos dramaturginių ašių – esamojo ir būtojo kartinio laikų sankirta, kur įtampa atsiranda tarp dviejų patirčių – tos, kuri yra atsiminimų kelionmaišyje ir susvetimėjusios dabarties, kuri į jį pateks. Ar visos šios dramos scenografija yra Vilnius, o gal daugiau nei dekoracija?


Esamasis laikas, Liudvikai, tai efemeriškiausias ir apgaulingiausias pasaulyje laiko matas. 


Kadaise vaikščiojau Kėdainių senamiesčiu. Ten dar buvo matyti grindinio akmenys. Žinau, kad mano pro-prosenelis, gyvenęs ten prieš daugiau nei 200 metų, buvo akmentašys ir Kėdainiuose klojo grindinį. Jau kažkada rašiau, kad nesvarbu, kiek asfalto sluoksnių užklos tą grindinį, bet tų asfaltų pagrindas, mano pro-prosenelio ir jo amato brolių darbas liks. Po asfaltu liks. Bet ar liks jis mūsų atminty, ar sugebėsime pasipriešinti tiems politiniams ir kitokiems volams, kurie tik ir laukia, kad galėtų užlieti kitą sluoksnį, kad prieš tai buvusįjį prisimintų kuo mažiau… Aš gal gerą pusvalandį stovėjau ir žiūrėjau į žmonių batus, kurie tą grindinį mynė. Daugybė batų. Turbūt geriausia, nors ir vėl metaforiškai, ta esamojo, greičiau būtojo kartinio ir būsimojo laiko ribą nusakė kepėja – iš Jonavos duonos kepyklos – sinagogos, kurioje meldėsi mano tėvas ir seneliai, prieš dešimtį metų tekina man pavymui išbėgo tokia raudonskruostė kepėja su balta prijuoste ir baltu kyku ir, laikydama rankose dar garuojančią pynutę, nuoširdžiai šypsodamasi pasakė: „Ponas, žyde, čia Jums, ką tik iškepėm.“


Visas mano kelionmaišis ir tiesiogine, ir perkeltine žodžio prasme – tai atmintis. Nesutinku, kai sako – pamirškime blogus dalykus, žiūrėkime tik į gerus: ar ne taip imame apgaudinėti save, kurti nesamus stabus? Aš laikausi kitos nuomonės – mokykimės iš blogų dalykų, bet negyvenkime vien jais, puoselėkime ir neleiskime iš mūsų gyvenimo niekam ištrinti gerų dalykų. Kai paėmiau tą garuojantį duonos kepalą, nešiau jį kiek tolėliau stovėjusiam tėvui, kuriam, kitaip negu man, nereikėjo priversti veikti vaizduotę – jis ten meldėsi su mano prosenele prieš katastrofą. Ir jo akyse aš mačiau tą patį klausimą, kuris garavo nuo pynutės: tai ką mums tas laikas „iškepė“? Ir nuoširdžiau tau, Liudvikai, pasakysiu – prisvilęs tas kepalas, nieko nepadarysi. Naivu galvoti, jog praeitis, kad ir geriausi jos epizodai, kada nors sugrįš į žydišką Lietuvą. Tokiu iliuzijų neturiu. Noriu tik vieno, kad nepamirštų, jog dalijomės vienu dangumi, virš mūsų tekėjo ta pati saulė, mes buvome KAIMYNAI. Visko būna tarp kaimynų, bet kai vienų nebelieka, tai tikiesi, jog likusieji kitoms kartoms perduos bent atsiminimų, išsaugos jų meno ir architektūros paminklus, išsaugos atminimą. Nejau, galvoju, po šimto metų Lietuvoj tik žydo kaukė beliks Rumšiškėse per Užgavėnes – mes nebepajėgūs patys nešti tos atminimo – mūsų paprasčiausiai daugiau miršta, nei gimsta. Iš tiesų, gal tik mediniai žydai ir tebus… Tai šen, tai ten girdžiu priekaištų – jūs, žydai, nei kapų nesusitvarkot, nei gatvių pervadinat, nei ant pastatų kokią lentelę prikabinat – tik virkaujat ir reikalaujat. Tokiems norėčiau priminti, kad Lietuva – ne kažkokia žydų bendruomenės respublika su savo savivaldos ir kitais organais. Tai viso labo negausi bendruomenė, kuri dažniausiai yra prašytojo vaidmenyje ir ne nuo jos, o nuo biurokratų ir ne visada geranoriškų politikų priklauso, ar kuris iš prašymų bus patenkintas. Ar galime ko nors iš tos istorijos pasimokyti? Iš V. Biržiškos, karo metais rizikavusio gyvybe, bet išgelbėjusio didesnę dalį M. Strašūno bibliotekos knygų. Ir ko jis jas gelbėjo, gal kvailas buvo, kur ta M. Strašūno biblioteka, kur buvo kone 40 000 knygų, o per dieną apsilankydavo net po 230 skaitytojų?


Vilnius kultūros sostinė? V. Biržiškos žygdarbiui ir jo objektui paminėti nėra net lentelės ir neieškokite šitų ir kitų dalykų turistiniuose prospektuose. Mes gyvenam akropolių, Čili picų, maximų ir kitokių bereikšmių vartotojiškų dekoracijų pasaulėlyje – skurdžiame, kaip picos trupiniai greitojo maisto restorane. Kai Joniškio meras Romaldas Gadeikis gugenheimų ir valdovų rūmų laikais nepabūgo pakelti vajaus dėl sugriuvusios sinagogos atstatymo, pamaniau, kad dar ne viskas prarasta. Galvoju, kaip čia būtų atsitikę kokiam Toledo (na, žinoma, ne Joniškis) merui, jei jis būtų pasakęs, kad nėra lėšų šitai sinagogai (viena seniausių Europoje) lopyti, nors žydų jo miestelyje neliko dar inkvizicijos laikais…


Aš nenoriu, kad mano vaikai gyventų tik armanių, bosų, Vilniaus prekybų ir kitokių prekių ženklų pasaulyje. Aš noriu to, kas žmogų daro žmogišką, dvasingą, kas artoją priverčia kiekvieną pavasarį arti lauką. Mes nustojome arti. Mūsų atmintyje varpučių laukai, ir mes pernelyg mažai darom, kad juos bent kiek išravėtume – pasiduodam be kovos, atiduodam kino teatrus ir bibliotekas striptizo klubams ir prekybos tinklams… Vilnius yra iš tiesų pavirtęs atminties griuvėsiais. Žydų, lenkų, gudų. Kadangi Lietuva yra lietuvių žemė, tai nuo to pirmiausia nuskurdo ir lietuviai – tegul ant manęs nepyksta už tokį tiesmukumą. Mes patys kalti. Mūsų abejingumas, mūsų nepilietiškumas – aš negaliu atleisti sau, kad nepadariau jokios drastiškos demonstracijos, kai ėmė kilti valdovų rūmai. Ir rašysiu šita pavadinimą tik mažąja raide. Kiekviena karta palieka savo mieste savo pėdsaką. Pastarųjų penkiolikos metų pėdsakų būčiau linkęs miesto veide nematyti, nes jie pavertė šita miestą vartotojiška niekieno tarpstote. Oazių dar šen bei ten yra. Bet aplink jas – atminties dykuma ir tyrai. 1897 metais Vilniuje gyveno 63 000 žydų (40 proc. gyventojų). Kur „dingo“ žydai, mes visi žinome ir suprantame. Bet kur dingo jų gyvenimo ženklai? Kodėl jie TOLYDŽIO dingo ir tebedingsta? Tik, susimildami, nesakykite, kad tai – žydų rūpestis, nes tada išeitų pagal Ilfą ir Petrovą – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas… Aš labai noriu, kad žaliojoje vejoje Vokiečių gatvėje, ne tam kiemely, kur paminklas Gaonui, bet tarkim, greta Barboros Radvilaites skulptūros rastųsi, tarkime, 25 kartus sumažintas tikras Didžiosios sinagogos maketėlis. Jis nebūtų didesnis nei skėtis, saugantis galvą nuo saulės, bet ne nuo alaus… Kad piliečiai, eidami po polietileniniais skėčiais gerti gaivinančio (gaminamo nuo XVIII a. – štai kur dėmesys tradicijoms!) putojančo gėrimo, alumi vadinamo, galėtų bent jau pažvelgti, kaip visa tai atrodė… Ir kad pseudopatriotai nustotų Vilniaus lenkus įtikinėti, kad jie – jokie lenkai. Tokiems pasiūlyčiau užeiti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, lenkiškų sekmadieninių Mišių metu ir surasti laisvą vietą… Kažkuris miesto galva, būdamas labai patriotiškai nusiteikęs, norėjo išmokyti Vilniaus taksi vairuotojus kalbėti anglų kalba – net egzaminą buvo sugalvojęs. Aš, jei būtų mano valia, kiekvienam būsimam Vilniaus ir bet kurio miestelio merui įvesčiau privalomą miesto istorijos egzaminą. Neišlaikei – varyk į apleistus smėlio karjerus prie Trakų ir statyk ten guggenheimą ir kosminius laivus. Ir, mano galva, buvę miesto merai to egzamino nebūtų išlaikę. Šiuo atžvilgiu miesto galvos nė kiek nenutolo nuo jų sovietmečio kolegų – pastarųjų  pareiga buvo sergėti mus nuo praeities ženklų, dabartiniai šia tradiciją sėkmingai tęsia, tik ne dėl ideologinių priežasčių, mat istorinio atminimo saugojimas nepelningas. Na kam taksistui anglų kalba – įsės koks užsienio turistas, pasakys: „Maxima, Akropolis, Cili pizza, please“, – ir kurčnebylys nuvežtų  neklaidžiodamas… Turbūt ten pat nuvežtų, jei išgirstų  „How can I find Strachun library and Yivo museum“… Vėl suktų į Akropolį…


Aš neabejoju, kad užauginome naują, atmintį praradusiųjų kartą, kurie, aplinkybėms susiklosčius, nedvejodami griautų viską, kas dar primena mums, iš kur atėję ir kas mums visa tai paliko. Todėl ir augo namai ant kapinių. Nes tvarkėsi ne vilniečiai, o pinigiečiai. Tie žmonės mano, kad begalės pinigų juos padarė laisvus. Jie klysta. Jie tapo vergais.


Jei būtų mano valia, prašyčiau, kad Vilniuje vieni kitiems ekskursijas vestų šešiolikmečiai – žydų mokyklos auklėtiniai lietuvių mokiniams, lietuvių – lenkų ir atvirkščiai. Mes neįsivaizduojame, kokiame išties turtingame mieste gyvename. O gaila.


Ir Vilnius – tik veidrodis to, kas vyksta kitur. Nors man, žinoma, Vilnius yra pasaulio bamba, nes kito tokio nebus, jei nustosime jį daryti panašų į kitus beveidžius vitrinų didmiesčius.


Visi mes turime tą patį kelionmaišį. Pakratykim, suraskim senų, pamirštų, bet ne vienadienių dalykų – jų yra. Tuomet, kai statysime ką nors nauja, atsigrįšime, kad pažiūrėtume, ar neskriaudžiame jo – mūsų protėvių atminimo – kad ir kokia forma jis būtų išreikštas – kryžiaus, plytos, šešiakampės žvaigždės ar grįstos gatvės. 


Dėl tavo klausimo apie dvi patirtis, būtojo kartinio ir būsimojo laiko sankirtas. Prieš dvidešimt penkerius metus vasarą svečiavomės su žmona pas Valdą Papievį, jo namuose, Anykščiuose. Buvo daug kalbų, daug vyno, daug V. Papievio mamos prigamintų skanumynų. Gal vyno pritrūkom, gal šnekų, bet pakirdau šeštą ryto ir su žmona išėjome pasivaikščioti. Kažkur čiurleno Šventoji, ėjome rūke vieškeliu. Ir žiūriu – kelios karvės, besiganančios labai aukštoje žolėje, iš kurios kyšojo kažkokių akmenų fragmentai. Tai buvo apleisti žydkapiai – ėsk, karvute, žalio šieno, duok, karvute, žydų pieno… Nustėrau. Negalėjau pratarti nė žodžio. Atsigrįžęs rūke skendinčiame vieškelyje pamačiau einančią grupę žmonių – moteris, vyrus, vaikus. Tokius nuvargusius, apskurusius, kažkokiom labai liūdnom akim. Žmonės ėjo tyliai, nesišnekėdami, girdėti buvo tik duslūs žingsniai. Iš visų ėjusiųjų mano dėmesį patraukė maždaug šešerių metų berniukas su keliom pievų ramunėm rankoje, tipenantis pačios eisenos gale. Eidamas jis vis atsigręždavo, tarsi ieškojo akimis mamos, kuriai norėtų tas gėles padovanoti. Mėginau jį kalbinti, bet eisena tolo, tirpo rūke, kol galų gale visiškai dingo iš akiračio.


Visa tai truko akimirką. Brėško. Aš labai norėjau sužinoti, kur nuėjo tas sušaudyti varomas Anykščių žydų berniukas, jis nuėjo į rūką, o aš likau stovėti prie atrajojančių žydkapiuose karvių. Tiesiog mėginau parodyti tam berniukui, kur jis būtų atėjęs, jei jam būtų leidę padovanoti mamai tas ramunes. Mes ligi šiolei, aš ir jis, tebeieškome ir vienas kito ir to atsakymo, kodėl tas rūkas tarp mūsų niekaip nesisklaido… Mes visi ligi šiolei klaidžiojame tarp to, kur esame, ir tarp to rūko. Sklaidykime jį drauge.


Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Rodyk draugams