BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

LT 1000mecio paslaptis

Rodyk draugams

(Londono) kasdienybe. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Vytautas Bložė. Vien Bložė, Bložė, Bložė (interviu, 2009)







Vytautas Bložė. BJ nuotrauka
       Poezijos šamanas Vytautas Bložė, iš savo archyvo išsitraukęs pluoštą rankraščių, atlieka šamaniškus ritualus: redaguoja, koreguoja – rengia naują knygą.


 

Šiandien poetas gyvena Kaune, nors po žmonos Nijolės Miliauskaitės mirties buvo iš Druskininkų išsikėlęs į pajūrį.


Tai vienur, tai kitur N.Miliauskaitė pavadinama Persefone. Ne vien literatūrinės aliuzijos. Pagal archetipų psichologiją ji buvo tipiška Persefonė, o V. Bložė – Hado archetipo atstovas: pasąmonės pasaulio valdovas, taip pat – atsiskyrėlis, kuriam vis kyla problemų prisitaikyti prie išorės pasaulio ir išlikti savimi. Kad ir kas dabar būtų kalbama apie šių poetų sąjungą, Persefonė ir Hadas nuostabiai vienas kitą papildo, šalia Hado Persefonė atsiskleidžia geriausiai, pati tampa valdove. Tačiau šis pokalbis – ne apie tai.


 


„Išsikalbėti man naudinga, – apsidžiaugęs sako poetas. – Sėdžiu vienas tyloj, paskui graužia visokios mintys. Bet tik nedarykit iš manęs herojaus, didelio žmogaus, – žvelkit paprastai, santūriai ir kritiškai.“ Taigi – paprastai ir santūriai, be šamaniškos retorikos, šnekamės su vienu garsiausių lietuvių poetų.


80-uosius einantis V.Bložė skuba pabrėžti, kad jau tris dešimtmečius yra vegetaras, keturis dešimtmečius nevartoja alkoholio ir nerūko: „O buvau didelis rūkalius ir gerokas gėrikas. Mečiau ir nebeatkritau. Mano draugai atkrisdavo iki mirties. Kai paskutinį kartą skambino Sigitas Geda, jaučiau, kad išgėręs – dėl to ir paskambino. Atsiprašinėjo, kad daug apie mane primelavo „Šiaurės Atėnuose“. Jis visą laiką su melais puldavo Vytautą Landsbergį, mane, Alfonsą Nyką-Niliūną ir Vytautą Petkevičių. Už mane 13 metų jaunesnis, bet jaučiau, kad paskutiniais savo gyvenimo metais dvasiškai labiau senstelėjęs. Todėl ir mirtis jį ištiko anksčiau.“


„Atšils orai, pradėsiu daug vaikščioti, paskui ir bėgioti, – žada poetas. – Mano didžiausias maršrutas – apibėgti Lampėdžių karjerą. Senąją Lampėdžių vasarvietę atsimenu nuo gimnazijos laikų – juk čia, Kaune, mokiausi. Garlaiviai į ją kursuodavo keliskart per dieną, nuplaukdavom su kompanija.“ Su Vytautu Blože kalbasi Audrius Musteikis.


 

Jūs šiandien vėl Kaune dėl jaunystės sentimentų?

 

Iš dalies. Čia prabėgo gražiausi metai. Pirmos pažintys su rašytojais. Literatūros vakarai universiteto trečiuosiuose rūmuose.


 

Kodėl Vilijampolė, pakraštys?

 

Čia pigesni butai. Be to, gretimame name gyvena mano globėja. Jei susergu, ji neša valgyti, kambarius sutvarko. Šiaip į krautuves nueinu pats: obuolių, vynuogių, pieno.


 

Ar palanki ši aplinka kūrybai?

 

Neideali, bet nebloga. Niekas po langais netriukšmauja, rytais neburbina mašinų. Aš labai jautriai miegu.


 

Kodėl ištisai braukote būsimos knygos rankraštį?

 

Išmetu, kas man atrodo nereikalinga, kad būtų vertas dėmesio, jaudinantis kūrinys. O visas tas ilgas plepėjimas… Čia eilėraščiai, kuriuos parašiau po insulto – fiksavau, ką patiria persekiojamas žmogus. Insultas ištiko, kai sužinojau, kad jau surinkti mano „Preliudai“ spaustuvėje išbarstyti. Du mėnesius nepakėliau galvos nuo pagalvės. Dar nežinau, kaip nauja knyga vadinsis, galbūt „Aš ir kt. dykaduoniai“. Josifas Brodskis, Nobelio premijos laureatas, juk sėdėjo kalėjime už dykaduonystę. Anų laikų menininkai, kurie neįtikdavo sistemai, būdavo teisiami už „veltėdžiavimą“.


 

O kam dabar taisyti? Tebūnie autentika.

 

Kad prastokai parašyta. Vakar peržiūrėjęs gerokai nusiminiau. Daugiažodiška. Nepatinka reporteriškumas, žurnalistiškumas. Ir idėjiškumo aspektą reikėtų pateikti kitaip, taigi kai ką iš naujo perkursiu. Prirašysiu antrąją, šių metų, datą – vadinasi, peržiūrėta, pertrvarkyta. Arba visai datų nerašysiu. Nepasitenkinimas – neblogas jausmas, nes jei susitaikai, kad čia viskas gerai, kūrinys nebetenka galimybės tobulėti.


Anais laikais buvau prievarta gydomas nuo antitarybiškumo, disidentiškumo. Ne, gal per stipriai pasakiau. Labiau nuo savotiškumo, kitoniškumo. Nuo verlibro!


 

Nebuvo užėjęs noras „pagyti“ nuo verlibro?

 

Rašiau ir rimuotus dainų tekstus, verčiau rimuotus eilėraščius – mokėjau visaip. Bet jaučiau, kad šiuolaikinio žmogaus supratimui, psichikai, pasaulėjautai, vidinei kultūrai reikia verlibro: simetrijos suardymo, garsinės ornamentikos sunaikinimo. Juk ir muzikoje, ir dailėje, ir teatre, ir kine vyko analogiški „verlibriniai“ procesai, reikėjo tik sugebėti įžvelgti analogijas. Didžiai vertinau Andrejų Tarkovskį ir Andrzejų Wajdą, nes mėgau, kad būtų ir modernumas, ir etiškumas – mažų mažiausiai. Nė lašelio cinizmo, pasityčiojimo iš didžiųjų dalykų.


 

Lietuviams gal vis dėlto artimesnė melodinga, „svirpiančioji“ lyrika nei verlibras?


 

Nedrįsčiau nacionalinio charakterio apriboti kokiu nors vienu tipu, ypač mene. Kokia muzika geriau austrams – W.A.Mozartas ar J.Straussas? Ir vieno, ir kito reikia. Vienoms erdvėms – breigeliškiems pasibuvimams po atviru dangum, puotoms, baliams, šokiams, reginiams – viena muzika. O, tarkim, H.Boscho problematika – žymiai sudėtingesnė. Ji kitai auditorijai.


 

Tikite W.A.Mozarto muzikos gydomuoju poveikiu?

 

Seniai apie tai žinojau – jutau savo kailiu. Dar prieš versdamas jo operų libretus. Mano išversta visa „Burtų fleita“ ir, N.Miliauskaitei padedant, sutrumpintas jos variantas vaikams „Mažoji burtų fleita“.


 

Mes įpratę prie „Užburtosios fleitos“ pavadinimo.

 

Neteisingai išversta. Juk yra atvirkščiai – fleita užburia tuos, kurie jos klausosi. Be to, „Zauberflotte“ ritminis atitikmuo – „Burtų fleita“. Disidentų sekta pavaizduota toje operoje. Man šio libreto vertimas buvo didžiausias ir smagiausias iš visų gyvenimo darbų. Opera nebuvo pastatyta. Jau žinojau, kad nebus statoma, bet vis tiek pabaigiau, savo malonumui. Milžiniškas darbas.


 

Giedrė Kaukaitė pasakojo, kad versdamas Arnoldo Schoenbergo „Mėnulio Pjero“ žodžius padarėte du variantus: vieną – griežtai taikydamasis prie muzikinės ritmikos ir vokalinių reikmių, kitą, šiek tiek laisvesnį, – sau, savo malonumui. O kad suprastumėt ritmiką, pasigrodavote akordeonu.


 

Pasigrodavau, nes įrašo, deja, neturėjau.


 

Kiek iš viso libretų išvertėte?

 

Dar „Don Žuano“, „Pagrobimo iš Seralio“. Nedaug ką, mane būdavo sunku įkalbėti, bet W.A.Mozarto viską paimdavau, jį mėgau labiausiai. Ir J.Strausso „Čigonų barono“ ėmiausi. Dabar operos statomos neverstos, taigi vertimais geros senatvės neužsitikrinau.


 

O muzika visada su jumis – sintezatorius.

 

Mano tėvas buvo muzikantas, puikiai grojo klarnetu, o mandolina – virtuoziškai. Aš išmokau savarankiškai. „Aušros“ gimnazijoje grojau akordeonu, Vilniaus pedagoginiame institute saksofonu ir pianinu – šokiams. Valsus, maršus, polkas – XX amžiaus pradžios vasaros sodų sekmadieninę, gražumybinę muziką. Šiandien mano grojimas – improvizacijos sintezatoriumi.


 

Esate parašęs apie 500 dainų tekstų!

 

Radijo žmonės griebdavosi už galvos, kai kompozitorius atnešdavo naują dainą mano žodžiais. Partiniai veikėjai buvo sunerimę: per daug V.Bložės tekstų! Tik Bložė, Bložė, Bložė. Pageidavimų koncertai – beveik jo vieno: „Krantų gėlė“, „Prie apleisto seno namo“, „Tėvyne Lietuva“. Teko pasirašyti slapyvardžiais.


 

Kaip ir kodėl tapote vegetaru?

 

Kai prisikėliau po insulto, gydytojai sakė: „Aukok 40 žvakių šventajam Antanui – įvyko stebuklas“. Tiesa, buvo praėję jau septyneri metai, kai nevartojau svaigalų ir nerūkiau, manau, tai padėjo. Po to nuvykau į Druskininkus, reabilitaciją, susitikau su Karoliu Dineika. Įsitikinęs, kad neprimatau, neprigirdžiu, sunkiai vaikštau, jis patarė: pabandyk nors du mėnesius pabūti vegetaras. Po dviejų mėnesių nuėjau pas jį ir pasakiau: noriu taip tęsti iki gyvenimo galo, ar leisit, maestro?


Mano aukštas kraujospūdis, bet kai man jį sumažina, pradedu sunkiai gyventi, prastai jaustis – apatija, depresija. Būna, kad puikiai sekasi dirbti, išsėdžiu prie stalo tris valandas neatsitraukdamas, džiaugsmingas kaip niekad. Matuojuosi spaudimą – rekordiškai aukštas. Kraujospūdis pakyla, kai reikia ypač didelės įtampos ir didelio darbo. Pamatuokit krepšininko spaudimą tuo metu, kai jis geriausios formos – bus labai aukštas. Pražūtingas jis tik tiems, kurių kraujagyslės neparuoštos, užkalkėjusios – tokius greit sudoroja toksinai.


 

Mėsėdžius?

 

Taip, ištinka infarktas, insultas. O sveikas žmogus – artojas, pjovėjas, kai dirba, jo spaudimas labai aukštas. Taigi vegetarizmas šiuo požiūriu man naudingas. Dar yra meditacijos, mantrų kalbėjimas. Krišnos mahamantra arba kitokia, krikščioniška mantra. Pats jų sugalvoju, pavyzdžiui: „Jėzau, Jėzau, mano Dieve“. Arba: „Ačiū Tau, visagalis Dieve“. Ir kartoju, ypač ištikus nelaimei ar kokiai nesėkmei. Žinau, kad tai – išbandymas. Galbūt jį atlaikęs pakilsiu aukštėliau. Už nelaimes visada dėkoju, už sėkmes dažniausiai pamirštu.


 

Kuo skiriasi jūsų, dar mėsėdžio, kūryba nuo vėlesnės?


 

Labai ji pasikeitė į gerąją pusę. Sumažėjo buitinio lygmens, atsirado gilesnių klodų, savaime ateinančių, nebe per jėgą įdiegiamų filosofinių įžvalgų. Be išankstinio sumanymo, tarsi kas diktuotų.


 

Gal tai tiesiog patirtis?

 

Ne, buvo staigus lūžis. Vegetarizmas, mantros, alkoholio nevartojimas – iš esmės tai ryšio su savo pasąmone paieškos. Šiuolaikinio žmogaus pasąmonė atsijungusi, nelabai nori su juo bendrauti, išskyrus ribinius momentus, krizes. Didieji menininkai visada ieškodavo, kaip nutildyti, užmigdyti buitinę sąmonę, veikliąją proto pusę, kad iš gelmių prabiltų pasąmonė – protas, kuris ateina iš tavo protėvių, per genus ir per antgamtę. Dievo duodama išmintis kyla iš pasąmonės. Anksčiau sakydavo: mūzos į ausį šnibžda – taip įvardydavo tą vidinį diktavimą. Menininkai kartais patys stebisi, iš kur jie visa tai žino, kodėl apie tai rašo – gyvenime jiems tokių problemų nebuvo kilę, o rašo. Todėl, kad atsiveria neregėtos galybės. Rašydamas kai kurių savo kūrinių pabaigas iš nuostabos plėsdavau akis: kas už mane galvojo, kodėl taip visos linijos susieina į visumą, nuostabu, kaip gražiai konfliktas išsirutuliojo iki kulminacijos. Juk viso to nebuvau apmąstęs, rašiau kasdien tarsi tos dienos darbelį. O kažkas už mane galvojo. Vadinasi, moksliškai tariant, įsijungdavo pasąmonė. Arba pagoniškai – už mane dirbo mūzos.


 

Kaip reagavo kolegos poetai, rašytojai į pasikeitusį jūsų gyvenimo būdą?


 

Šiek tiek pritariančiųjų ir iš dalies bandančiųjų perimti patirtį buvo. Tas pats S.Geda. Nors kartais atvažiavęs įkalbinėdavo mane valgyti viską, mesti badavimus. Juos ir dabar praktikuoju. Mano rekordas – 14 parų. O šiaip – viena diena per savaitę. Pabadavus visiškai kitas protas. Drąsumo, ryžtingumo, reiklumo atsiranda dirbant su rankraščiais. Jokia čia kankynė, gal pirmąsias tris dienas sunkiau, paskui – malonumas.


Labiausiai prijautė gyvenimo draugė Nijolė. Ji irgi tapo vegetare, kartojo mantras, priėmė hinduizmą neišsižadėdama krikščionybės – nuvažiavusi į Vilnių klūpodavo Aušros vartuose, meldėsi Marijai. Aš irgi labai vertinu rožinio maldą. Jeigu ne mantros, kalbėčiau rožinį. Anksčiau bėgiodamas visada kalbėdavau „Sveika, Marija“. Kas žingsnis – žodis. Tada pamatai, kaip lengva bėgti. Ir kas man įrodys, kad nepadeda malda žmogui?! Jei tik nekalbu, pradeda širdį diegti, uždūstu, pavargstu, o jei meldžiuosi, ypač „Sveika, Marija“, – viskas gerai. Bėgu negreitu tempu, taip išmokė K.Dineika. Ne greitis svarbu, o ištvermė.


 

Kas labiau padeda nuo depresijos: darbas ar mantros?

 

Labiausiai vis dėlto vaistai.


 

Kažin, kodėl ji ištinka?

 

Dėl praeities išgyvenimų, netekčių, dvasinių traumų, nuolatinės įtampos. Nuo vaistų, kuriais buvau prievarta gydytas.


 

Ar skatino įtampą rungtynės dėl Pirmojo poeto titulo? Juk jos vyko. Ir tebevyksta.


 

Kitaip formuluočiau. Ne kas pirmieji, o kurių poetų tendencijos (tematika, stilistika) vertinamos kaip įdomiausios, tobuliausios ir labiausiai nukreiptos į ateitį, į būsimą meno pavidalą.


 

Vėl grįžkim prie muzikos. Ar ne ji suvedė jus su pirmąja žmona – operos dainininke Irena Jasiūnaite?


 

Suvedė gal ir ne atsitiktinumas. Ji įsimylėjo po vieno Rašytojų suvažiavimo. Aukščiausiojoje Taryboje vyko priėmimas, į juos paprastai būdavo pakviečiamos didžiausios Operos teatro lakštingalos – pagiedoti. Tąkart dainavo Elena Saulevičiūtė ir I.Jasiūnaitė, akompanavo Vytautas Viržonis. Po to prasidėjo šokiai. Čia ne V.Viržonio sfera, kažkas sako: „Blože, gal tu prisėsk?“ Kai prisėdau! Juk šimtus šokių vakarų esu atgrojęs.


 

Jūs sužavėjote, o jus – jos balsas?

 

Dėl balso gal nebūčiau įklimpęs. Gal labiau moteriškas grožis. Ji buvo laikoma viena gražiausių operos dainininkių. Dainavo Karmen, Eboli mano mėgstamame „Don Karle“. Užsimezgė pažintis.


 

Kokia buvo išsiskyrimo priežastis?

 

Mano liga. Insultas. Įsivaizduokit, namie žmogus, kuris vienas negali išeiti pasivaikščioti. Ar čia jai vargti su tokiu? Mėginau kalbinti kartu važiuoti į Druskininkus. Žinoma, atsisakė, juk nutrūktų karjera. Vilniuje likęs vargu ar būčiau pataisęs sveikatą. Ir vargu ar būčiau atsigavęs, jei nebūčiau radęs Nijolės Miliauskaitės. Galima sakyti, jos pasiaukojimo buvau pastatytas ant kojų. Ir iki galo ji pasiaukojo. Ir pasimirė bevargdama. Nepamėgo ji Druskininkų, laikė tremties vieta.


 

Sakote: „Jei nebūčiau radęs“. Bet ar ne ji jus surado?


 

Taip, betgi aš surastas galėjau neatsiliepti.


 

Kas labiau vienijo jūsų porą – kūryba ar meilė? Dar kas nors?


 

Viskas kartu. Ir meilė buvo, ir kūryba buvo, ir skonio panašumas buvo. Ir jos amžinas susižavėjimas manimi, sekimas, mokymasis iš visko, ką dariau. Viskuo ji žavėjosi: mano pažiūromis, poezija, improvizacijomis prie fortepijono. Ir daugybę dalykų ant savo pečių buvo užsikrovusi.


 

Laikui einant susižavėjimas nepriblėso?

 

Priblėso. Liko gyvenimo drausmės supratimas. Likimas jau buvo bendras. 27 metai drauge.


 

Kodėl ant jos kapo toks neįprastas paminklas?

 

Jį, Vytautui V.Landsbergiui rekomendavus, išdrožė Vidas Kranauskas. Man buvo pasakyta, kad tai rimtas dailininkas ir geras žmogus. Pasitikėjau absoliučiai. Manau, tai geriausias paminklas, kokį kada nors esu matęs. Smagus, linksmas. Man nepatinka patetika – kapinėse jos labai daug. O čia juk su humoru padaryta. Ir tas antrasis žmogus – neva aš.


Nijolei atminti paskyriau knygą „Tu palikai mane užmigusį“. Marijus Šidlauskas ją laiko geriausia mano knyga, stilistiniu požiūriu aukščiausia pakopa. Todėl dabar braukau būsimo rinkinio rankraštį, negaliu nusileisti žemiau. Aišku, niekas nebars, neprikaišios, bet tarpusavy pasikalbės.


 

Vienas pirmųjų jūsų kūrybino darbo vaisių – 1951 metais publikuotas Michailo Lermontovo poemos vertimas.


 

„Mcyrį“ buvau išvertęs per abitūros egzaminus. Laikiau juos su žemesne klase, antra laida, nes per pirmą mus į Sibirą vežė. Išvežė tėvus ir seserį, aš pabėgau.


 

Darbas Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje – vienintelė jūsų valdiška tarnyba?


 

Vienintelė. Į leidyklą mane priėmė pats Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, direktorius. Jis buvo vedęs mano tolimą giminaitę Leną Mickevičiūtę, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko dukterį. Mano motinos antros eilės pusseserės – seserys Tautkaitės. Abi dirbo Maskvoje, Kominterno Lietuvos skyriuje. Domicelė Elena, Kapsuko žmona, buvo per stalinines represijas sušaudyta, Eugenija – irgi nuteista, ištremta. Stalinui mirus, Antanas Sniečkus ją ištraukė iš tremties. Kapsukas, ko gero, irgi būtų buvęs sušaudytas, jei nebūtų pasimiręs anksčiau. Į Pedagoginį institutą mane priėmė, kai E.Tautkaitė, Pionierių rūmų direktorė, paskambino instituto direktoriui Jonui Šalkauskui, su kuriuo buvo kartu dirbusi Maskvoje. Pristatė mane kaip giminaitį, paprašė priimti be didelių kliūčių. O kai priėmė į leidyklą, irgi nei biografijos kas prašė, nei anketos pildyti reikėjo. Lankydavausi E.Tautkaitės namuose, gaudavau pavalgyti studentas būdamas. Ji buvo ištekėjusi už Karolio Požėlos. Jų sūnus Juras Požėla – mano jaunų dienų draugas, labai šviesus žmogus.


 

Išleisti „Mcyrį“ pasiūlėte jūs?

 

Pasigyriau A.Guzevičiui, kad turiu rankraštį ir jis tuoj pat įtraukė į planus, net neperžiūrėjęs. Vienur kitur jau buvo spausdinti mano eilėraščiai. Niekeliai, žinoma. Truputį prosovietiniai. Aš ir nebuvau, tiesą sakant, tikras antisovietininkas. Sovietų valdžia man buvo atgrasi, bet į komunistinę ideologiją kaip į tam tikrą idealistinę utopiją žvelgiau gana palankiai (žinoma, būdų jai įgyvendinti taip ir nebuvo rasta). Juk komuna ir Kristaus buvo bandoma kurti. Žavėjausi caro laikų rusų kairiaisiais mąstytojais. Tai buvo didvyriškas kelias – agresyvioje autokratinėje kolonizatorių valstybėje būti tokiais kaip Nikolajus Černyševskis, Nikolajus Dobroliubovas, Georgijus Plechanovas. Aš iš tų, kurie apima visokias pažiūras ir visokius idealus. Stengiuosi bent suprasti.


 

Jums dar reikėtų parašyti veikalą apie savo sudėtingas, nelengvai apibendrinamas pažiūras.


 

Vargu ar parašysiu, nes regėjimas toks silpnas, kad rašymas mane greitai nualina. Tada ir kūrybiškumas prislopsta. Senus rankraščius galiu tvarkyti. Dar jų yra. Kur mažiau, mano manymu, reikia taisyti, tų nejudinu – ir taip bus galima išleisti. Braukau prasčiau parašytus dalykus, po manęs niekas nepataisys, o ims, ko gero, ir išleis. Tada juoksis, kritikuos.


 

Lietuvos žinios

2009-03-31

 

 

Rodyk draugams

Naujienos is musu parkiuko;) Ta pati magnolija is arciau. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Naujienos is musu parkiuko;) Magnolija. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Mari Poisson. Kas mezgė tuniką

 


                                                                                                                                                    


 Oskaras ir jo vyresnysis brolis Willis visą gyvenimą kovėsi tarpusavy dėl savo  mamos meilės ir dėmesio. Mama jiems buvo viskas – idėjų šaltinis. Man buvo kitaip. Nes aš ir mano mama – moterys.


 


Vyrai nedalyvauja moterų karuose. Tai jiems nepritinka, - nevyriška. O moterys, net ir labai norėdamos, negali dalyvauti vyrų karuose, nes yra tiesiog į juos neregistruojamos. Tai gerai, galvojau, man nereikės vienai kariauti prieš visus. Man pakaks vieno karo – karo prieš moteris. Nujaučiau, kad, ko gero, laimi tos, kurioms kariauti padeda jas mylintys vyrai. Tėtis, sakysim, padeda mamai… Oskaras ir Willis – savo mamai.


 


Nesitikėjau jokios pagalbos. Iš niekur. Neturėjau vyro, man buvo maždaug aštuoneri, buvau ką tik sužinojusi, jog mano senelė ir mama juos turi, bet vis tiek paskelbiau sau mobilizaciją. Nekariauti negalėjau. Buvau įsitikinusi, kad taip reikia. Kad karas yra visuotinis. Tiksliau, du karai. Visų prieš visas. O taip pat visų prieš visus. Nes toks yra suaugusiųjų žaidimas.


                                    


Žinoma, man buvo baisu. Juk tada turėjau tik vieną man pasiekiamą priešę moterų tarpe, – savo mamą. Košmaras, daugiau nieko. Šiurpu net pagalvoti. Bet, ką turėjau daryti?  Nusprendžiau, kad kariausiu visiškai ir absoliučiai slaptai.


 


Buvo pats viduržiemis. Kitą dieną po to kai apsisprendžiau stoti į karą, mudvi ardėme senus megztinius. Tiksliau, ji ardė, o aš vyniojau siūlus į labai tamprius kamuolius. Mat išardyti siūlai mikliai pavirsta į krūvą garbanų. Tačiau tampriai suvyti jie šiek tiek išsitempia, pasilygina.


 


Kai kamuolys būdavo pakankamai didelis, mudvi pasikeisdavome vaidmenimis. Ji perimdavo vyniojimą, nes jos rankos didesnės, -  lengviau apima kamuolį ir gali išlaikyti labai didelį vyniojimo tempą. Aš tuomet tapdavau ardytoja.


 


Žinoma, ji  vyniojo ir ardė daug greičiau už mane. Mūsų jėgos buvo toli gražu nelygios. Ji buvo beveik šešiolika metų vyresnė, tris kartus gimdžiusi, pergyvenusi karą, gaisrą, emigraciją ir sūnaus mirtį, todėl darė viską maždaug šešiolika kartų greičiau negu aš. Be to, ji mokėjo gražiai ir mikliai megzti. Iš šių išardytųjų siūlų, šiek tiek pridėjusi naujų, ji ketino numegzti tėčiui naminį megztinį jo naktinėjimams prie istorijos knygų. Aš gi tuomet temokėjau užsidėti ant virbalų akis.


 


Kiekvieną naują kamuolį pradėdavome taip: mano darbas buvo atnešti du suglamžytus lapus iš šiukšlių dėžės po tėčio rašomuoju stalu, labai smarkiai kaire ranka juos suspausti į gniužulą, o dešiniąja pradėti labai greitai ir tampriai vynioti. 


                                                                                                      


Dabar pagalvojau, kad kiekvienas kamuolys teoriškai tarsi turėjo intelektualinę šerdį, nes  kiekviename slypėjo koks nors tėčio knygos juodraščio gabalas. Bet praktiškai – ne. Mes nesidomėjome, kas ten parašyta. Net nepažvelgdavom. Mums tie lapai buvo tarsi tušti. Tarsi trigubai užkoduoti. Jie buvo ne tik suglamžyti, ne tik iš šiukšlių dėžės, bet dar ir kryžmai perbraukti raudonu rašalu. Šis trigubas kodas, vertė tekstą nematomu.


 


Taigi mudvi ardėme ir vyniojome.


 


Keista, bet pirmoji mano slaptojo karo diena buvo neįtikėtinai taiki.


 


Visas pasaulis tą dieną buvo neišpasakytai mielas.


 


Namie buvo jauku ir tylu. Ramiai tiksėjo didelis sieninis laikrodis, retkarčiais švelniai suburgzdamas, pasiruošdamas ir pedantiškai išmušdamas valandas. Kambarys buvo šiltai prikūrentas, kvepėjo eglinėmis malkomis ir naminiais sausainiais. Mes draugiškai sėdėjome ant geltonos minkštos sofos parietusios po savimi kojas vienodomis baltai-pilkomis vilnonėmis kojinėmis. Mums virš galvų kabėjo 4A formato juodai-baltas paveikslas,- tarsi padidinta nuotrauka. Jonas Krikštytojas krikštija Jėzų Jordane.


 


Ant apskrito stalo stovėjo didelė stiklinė vaza su dirbtinėmis arbatinėmis rožėmis ir buvo užtiesta balta rankom megzta staltiesė su kutais, atkartojanti užšalusių langų raštą. Ta staltiesė neatsirado pati savaime. Ją numezgė mama. Ir ta vaza ir tos dirbtinės rožės neatsirado iš niekur. Jas nupirko mama…


 


Lauke siautėjo pūga ir kartais iki mūsų atskriedavo nerimastingai pratisas vėjo kauksmas. Jis ir neleido man pamiršti, kad dalyvauju amžinajame kare. Kokia neteisybė, galvojau. Aš nenoriu kariauti. Mano mama tokia jaunutė, tokia graži, kaip viską moka gerai ir greitai daryti… Tegu, jeigu jau tikrai reikia su ja kariauti, tegu aš pralaimėsiu. Pradėjau mintyse save įtikinėti, kad konkurencinis karas – vien tik vyrų žaidimas.


 


Aplink nesimatė jokių vyrų. Pažvelgiau į paveikslą. Kas šitas vyras, paklausiau, rodydama į Joną Krikštytoją, nors jau ne kartą man buvo sakyta, kas jis, ir aš tai puikiai prisiminiau, tačiau neradau tinkamesnio preteksto pasikalbėti su kita moterimi apie vyrų pasaulį, kuriame mums, moterims, nereikėjo gyventi ir kariauti. Vyrų pasaulis buvo, mano manymu, nekalta tema moterų pokalbiui. Be to, Jėzus nekonkuravo su Jonu Krikštytoju. Jėzus nedalyvavo konkurenciniuose karuose. Jonas Krikštytojas pripažino jo pranašumą ir pasidavė. Tai man buvo puikus pavyzdys, kad nekariauti įmanoma.


 


Kalbą pradėjau nuo megztinio. Man atrodo, kad Jonas Krikštytojas turėtų vilkėti kupranugario vilnos megztinį, pasakiau pamiršusi, kad man tik aštuoneri.


 


Ir man taip atrodo, atsake ji, matyt irgi pamiršusi, kad man tik aštuoneri.


 


Abi užvertėme galvas ir pažvelgėme į paveikslą. Jonas Krikštytojas buvo išties keistai apsirengęs - tarsi koks laukinis. Ant nuogo kūno per petį buvo užsimetęs kailio atraižą ir perjuosęs ją diržu. Rankoje laikė ilgą gumbuotą lazdą lenktu galu, o kita ranka atsainiai pylė vandenį. Jis buvo basas. Tiksliau, jiedu abu buvo basi. Natūralu. Juk braidė po Jordaną. Jų kojos buvo labai švarios. Tarsi nušveistos ūkišku muilu ir aštriu šepečiu… Tačiau Jėzus vilkėjo baltais ilgais naktiniais marškiniais, (manau šilkiniais), ir atrodė kaip žmogus  iš kito, daug modernesnio, pasaulio. Gal iš Renesanso pabaigos… Romantizmo…


 


Jei tai būtų ne nuotrauka, galvojau (nes tikėjau, kad tai nuotrauka), manyčiau, kad neteisingai nupiešta.


 


Turėtų jam būti labai karšta su tuo kailiu, pagalvojau apie Joną Krikštytoją. Bet tuojau prisiminiau, kad tėtis buvo sakęs, jog dykumoje dienos nepaprastai karštos, o naktys šaltos… Jonas, ko gero niekada nepersirengia, pagalvojau… Jis maitinasi laukinių bičių medumi ir žiogais…  Iš veido buvo jaunas, visiškai toks pat kaip Jėzus. Jis buvo pranašas. O Jėzus buvo mesijas. Todėl jie buvo taip skirtingai apsirengę. Jie buvo apsirengę pagal vaidmenis…


 


Palauk, netikėtai pasake mama. Ji nėlipo nuo sofos, nuėjo į tėčio kambarį ir atsinešė knygą. Atsivertė reikiamą vietą ir paskaitė apie tai, kaip kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir pasidalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; Kareiviai pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau mesime burtą, kam ji teks.“ Ir jie metė burtus dėl  tunikos, kuri buvo numegzta be siūlės – vienu gabalu.


 


Perskaitė, užvertė knygą ir, pakėlusi į mane akis, ilgokai tylėjo. Žiūrėjo į mane kaip į suaugusią. Lyg laukdama susižavėjimo ar pritarimo. Pagaliau pasakė: matai?


 


Taip. Aš mačiau. Jėzus vilkėjo megztą tuniką. 


 


O kas jam numezgė tuniką, paklausiau.


 


Bet ji jau buvo pasikeitusi. Atnešk dar porą lapų, paliepė. Vėl tapo kažkokia kita, iš suaugusių moterų pasaulio. Konkurentė, priešė, kita moteris, su kuria privalau kautis slaptame amžinajame kare tarp moterų. Aš ją nugalėsiu, prisiekiau mintyse. Gerai, kad ji nežino, ką galvoju, dar pagalvojau. Tai gerai, pagalvojau.


 


Nuėjau į tėčio kambarį ir pasilenkiau prie šiukšlių dėžės. Ji buvo tuščia.


 


Mam, nebėra juodraščių, šūktelėjau.


 


Paimk du naujus lapus iš viršutinio stalčiaus, paliepė. Ir aš paėmiau. Suglemžiau, suspaudžiau ir pradėjau vynioti. Buvo įdomu sekti, kaip siūlai nenumaldomai dengia baltus tuščius švaraus popieriaus plotelius, kuriuose niekada nieko nebuvo parašyta. Ir niekada nebus. Tai slaptas tekstas, galvojau vyniodama. Mintys ten jau yra. Jos nematomos.


 


Siūlų sluoksnis pastebimai augo, sorėjo ir storėjo. Pasijutau laiminga. Buvau gera vyniotoja. Sparti. Gal net pranokau ją. Arba bent jau prilygau jai. Staiga kamuolys išsprūdo ir nuriedėjo pro pastalę per visą kambarį. Atnešk, šaltai pasakė. Imk ardyti, paskui paliepė.


 


Ateis diena, kai tave nugalėsiu, dar sykį prisiekiau mintyse.    

Rodyk draugams

Mari Poisson. Galva

 


 Savo galvą pirmą kartą gyvenime įdėmiai apžiūrėjau po to, kai sužinojau, jog yra giljotina. Man buvo truputį daugiau nei penkeri.


 


Kai visi buvo bažnyčioje, nuėjau į tarnaitės kambarį, atsidariau spintą, kur vidinėje durų puseje kabėjo nedidelis vielutėmis apipintas veidrodis, prisitraukiau kėdę, pasilipau ant jos ir iš arti gerai apžiūrėjau savo kaklą, o paskui ir galvą. Lyg jie būtų ne mano. Lyg kažkieno.


 


Taip. Tikrai. Aš turėjau galvą. Tai logiška, nes, niekas negali gyventi be galvos.  Net vaiduoklis be galvos daug baisesnis už vaiduoklį su galva. Sakysim, Raitelis be galvos… O kelios galvos niekada neatstos vienos. Juk ir pasakose viengalvis karalaitis nesunkiai nugali devyngalvį slibiną.


 


Bežiūrėdama į savąją, akimirksniu prisiminiau, kaip senelė vienu kirvio šmaukštelėjimu lengvai nukerta vištai galvą. Ir aš privalėsiu taip daryti užaugusi, galvojau stengdamasi nepasibaisėti. Taip paskui ir įvyko…  Žinoma… Toks yra gyvenimas… Visko išmoksti begyvendama… Kraujas įpareigoja, kaip sakytų mūsų tėvas.


 


Jis domėjosi karalysčių istorija, garsiai skaitė mums knygas ir liepdavo patiems žiūrinėti įvairiausius paveiksliukus. Kraujas įpareigoja, - buvo mėgstamiausias jo posakis. Aišku, man tuomet tas krališkas kraujas, karaliai, karalienės, brolžudystės, intrigos, monarchijos ir apskritai – istorija, buvo lyg baisios pasakos. Nuo jų bijodavau viena likti namuose ar tamsoje nueiti į kitą kambarį. Bet sykiu tai buvo labai įdomios pasakos. Nes tai buvo ne pasakos. Tai buvo tiesa.  


 


Ir dar, tėvo manymu, kraujas mane įpareigojo didžąją paauglystės dalį skirti arkliams.  Tai buvo puikus įpareigojimas. Aš juos mylėjau, o jie mylėjo mane. Jie buvo nuostabūs dori didžiagalviai padarai. Subrendusi pora. Manau, jie laikė mane jaunikliu, o save pačius suaugusiais gyvūnais. Aš buvau lyg jų vaikas.  


 


Kartą visai sutemus, jojau į ganyklas. Jojau be balno, vien tik su išaugta melsva vasarine suknele trumpomis rankovėmis ir mėgavausi arklio kūno šiluma. Antrasis arklys, kumelė, ėjo visai greta, šonas prie šono. Nuoga dešinioji mano blauzda jaukiai lietė jos išpampusį pilvą, kurio gelmėse tūnojo didžiagalvis doras kumeliukas su balta žvaigžde ant kaktos. Gemalo galva visada didesnė už kūną. Ji susiformuoja pirmiausia, nes yra svarbiausia.


 


Buvo vėsu. Artinosi ruduo. Mums iš burnų kilo garas.


 


Vos tik įsukome į didžiulį kopūstų lauką, per kurį vedė keliukas, kažkas netikėtai įvyko mano galvoje - pasaulis staiga persimainė.


 


Sustabdžiau arklius ir apžvelgiau peizažą.


 


Kiek tik užmatė akys – vien tik galvos. Mano vaizduotė užsipleskė ir ėmė piešti po žemėmis slypinčius tvirtus šarvuotų vyrų kūnus, sustingusius rikiuotėse. Kurį laiką susikaupusi išdidžiai žvelgiau į visa tai karvedės akimis. Jaučiausi Žana d‘Ark. Bet po keleto akimirkų ryžtingai save sutramdžiau. Jokių kūnų nėra. Tik galvos. Kopūstų galvos. Darbininkai gal net rytoj specialiais kirvukais lengvai jas kapos, neš ir kraus į konteinerius. Aitrios deginančios sultys persunks jų rūbus ir kiaurai pragrauš odą ant  pilvų.


 


Galva turi šią savybę – ji sugeba kandžiotis, pakovoti už save, - netgi būdama be burnos. Todėl visais atvejais blogai neturėti galvos. Net jei esi visiškai miręs. Vienas žmogus (bet ne Oskaras) buvo man pasakojęs, kad Jonas Krikštytojas guli kape kaip tik be galvos. Tas žmogus buvo lankęs Jono Krikštytojo kapą Palestinoje, nes ten prie jo visada veda turistus. Kaip jam blogai, galvojau. Visada ir visiems blogai be galvos, galvojau


 


Ar ką nors žinai apie Jono Krikštytojo galvą, kartą paklausiau Oskaro. Kodėl jis palaidotas be galvos?


 


Aišku, kad žinau, žmogau, atsakė Oskaras. Ir išties jis visai nemažai žinojo. Karaliaus Erodo žmonos Erodiados duktė vardu Salomė už šokį paprašė karaliaus, kad jai duotų Jono Krikštytojo galvą ant padėklo. Ir gavo.


 


O kur ją padėjo gavusi?


 


Manau, kad išmetė. Juk nukirstos galvos greitai genda. Prisimink žuvį. Nuo kurios vietos žuvis pradeda gesti? 


 


Baik čia juoktis, akimirksniu užsiplieskiau. Geriau pasakyk, kaip ji sugalvojo prašyti tokių dalykų. 


 


Jai liepė mama, atsakė Oskaras. Taip parašyta, pridūrė. Ir apskritai, kam mirusiam galva. Štai jei gyvas žmogus neturėtų galvos, ant ko užsimautų skrybėlę?


 


Tai buvo ne šiaip sau juokelis. Oskaras išties sunkiai įsivaizdavo save be skrybėlės. Būdamas Amerikoje įprato dėvėti ilgaaulius batus, ryšėti skarelę ir nešioti dešimties galonų talpos kaubojišką skrybėlę. O jau ir prieš tai buvo išsimiklinęs dramatiškai sveikintis su moterimis ir merginomis žemai  nusilenkdamas ir tuo pat metu plačiu rankos mostu nukeldamas skrybėlę.


 


Bet Salomė irgi juk turėjo galvą.  Visi ją turi. Ant jos ji nešiojo veidelį. Ji, matyt, buvo labai graži… Ji buvo visa graži, - ne tik veidas, žinoma… Bet kokia? Kokia ji buvo? Šiuo klausimu aš kankinau Aubrey, Oskaro draugą, kurį jis visada kvietėsi eidamas pirkti naujos skrybėlės. Aubrey įsivaizdavo Salomę kaip minkštą storulę plačiu užpakaliu. Štai tokia ji buvo jo manymu… Ji juk Rytų gražuolė, šoka pilvo šokį, kaip pati supranti, sakė labai patenkintas savimi. Jis piešė Salomę iš nugaros. Sėdinčią ant dvigulės lovos.


 


Atidžiai apžiūrėjau eskizus. Jie man visi buvo labai gražūs, bet sykiu labai bjaurūs. Taip Salomę gali įsivaizduoti vien tik patinas, sumurmėjau kažkodėl labai įsižeidusi. Ir tas storas užpakalis… Na, nežinau… Argi tu ją tokią įsivaizduoji?  


 


Obrei šypsojosi. Oskarui patiko jo piešiniai. Ypač, žinoma, storasis Salomės užpakalis. Jiedu susižvalgė virš mano galvos, perprato, kad aš pykstu, ir, lyg būtų susitarę akimis, skaniai nusižvengė.


 


Eikit šikti, šūktelėjau, perrėkdama jų juoką, ir trenkiau durimis. Nors, tiesą pasakius, kodėl pykau? Neturėjau jokio pagrindo. Be to, privalėjau daug geriau sekti, kad mano kalba būtų švari ir subtili. Kraujas įpareigoja. Taip. Žinoma. Bet taip jau tuokart atsitiko… Mano galva kažkodėl netikėtai užvirė…


 


Bet grįžkime prie to, ką aš pradėjau pasakoti. Ganyklose paleidau arklius ir persėdau ant dviračio, kurį laikiau piemenų namelyje. Jo balnelis buvo šaltas kaip ledas. Ir visas jis buvo šaltas ir geležinis. Žinojau, kad mano  kūno šiluma tuojau jį sušildys. Stipriai įsitvėriau į ragus ir pradėjau minti.


 


Kai įsukau į kopūstų lauką, dideliai mano nuostabai galvos buvo vėl tapusios žemėje užkastais milžinais. Vizija buvo tokia stipri, kad net neįmanoma buvo jos atsikratyti. Todėl tik palinkau pirmyn ir myniau.  Funkcionavo vien tik kojos. Galva paniro į šaltą blaivią koncentraciją. Myniau ir myniau. Važiavau atmintinai, nudelbusi akis žemyn, užblokavusi vaizduotę. Mano melsva suknelė tamsoje nuožmiai švytravo tarp kelių ir buvo tapusi visiškai balta.


 


Myniau ir myniau. Kol tik tolumoje pamačiau šviesą antrame aukšte - tėvo kambario lange. Pagalvojau, kad jo galva kaip visada rymo prie istorijos knygų. Jis skaito kažką baisaus, bet tai tik istorija, pagalvojau. Nieko tokio. Istorija visai nepavojinga. Ji kaip baisi pasaka, nors ir yra tiesa.


 

Rodyk draugams

Tomas Viluckas. Grafo testamentas – pranašiškas balsas mums

 


2009-03-11



Prieš porą savaičių bičiulis elektroniniu paštu man atsiuntė kunigo Justino Lelešiaus-Grafo (SĄSAJA:http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/55415), Tauro apygardos partizanų kapeliono, dienoraščio ištraukas. Šis tekstas buvo rastas bunkeryje, jo žuvimo vietoje. Perskaičius jį, pribloškia tai, kad šis dokumentas yra ne tik iškalbingas liudijimas tikėjimo, kuris atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją, bet perspėjimas šių dienų lietuviams. Simboliška, bet kartėlio, vienatvės, skausmo, besiartinančios mirties akivaizdoje gimę žodžiai įgyja pranašystės matmenį, todėl į juos neįsiklausyti būtų mažiausiai lengvabūdiška.


„Tūnau šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?“ - skausmingai klausia kunigas. Jis atkreipia dėmesį, kad ikikarinėje Lietuvoje būta stiprios atskirties tarp „biednuomenės“ ir „prabangoje skęstančių Kauno ponų“, kurie rengė „ištaigingus balius“, „net naktines orgijas“.


Negailėdamas rašalo ir nesislapstydamas už aptakių žodžių autorius pliekia to meto valdininkiją: „Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo“, „Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį, siųsdavo jį velniop“. Pagaliau jis prieina prie išvados, kad: „Žmogus yra žmogus ir jis negali būti pastumtas į šuns vietą.“


Apmaudaudamas J. Lelešius pažymi: „Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą, varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases.“ Kaip matome, juodosios manipuliavimo masėmis technologijos buvo svarbios ir anuomet…


Sielvarto apimtas analitikas lieja savo įžvalgas ir kitomis visuomenės gyvavimo temomis: „Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, užuot ugdęs jaunuomenę savo gyvenimu, juos stūmė nuo savęs. Mokytojas, per dienas girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas, neturėdamas pedagoginio takto, jaunuomenę baidė nuo mokslo.“


Šis vienas mūsų didvyrių negaili kritiškų svarstymų ir sveikatos apsaugai, prisimena, kokias lėšas valstybė skyrė Ginklų fondui, kokias dideles algas mokėjo karininkams, apgailestauja, kad „visas tautos pajamas skyrė vien tik kariuomenei ir karininkams, o kitas sritis užmiršo. Nedovanotina klaida, kad tų ginklų nepanaudojo savo Tėvynės garbei apginti.“


Galėtume sakyti, kad šios mintys – desperacijos apimto žmogaus bandymas ieškoti kaltų. Pagaliau esame įpratę romantizuoti, idealizuoti praeitį, tarpukario Lietuvą, žvelgti į ją iš „aukso amžiaus“ perspektyvos, tad tokie aštrūs vertinimai glumina. Tačiau ne vien istorinę praeitį, autentišką patirtį, atskleidžia mums šis šešiasdešimties metų senumo tekstas. Skaitant jį nevalingai kyla mintis, kad jame kalbama apie nūdienos Lietuvą, jos realijas: socialinę atskirtį, ydingą švietimo ir sveikatos apsaugos sistemą, trapų nacionalinį saugumą, valdininkijos suklestėjimą…


Istorija kartojasi? Juk vokiečių istorikas ir mąstytojas Oswaldas Spengleris teigė, kad istorijoje egzistuoja cikliškumas ir dėsningumas. Nežinome, ką apie šią teoriją žinojo kunigas J. Lelešius, bet iš amžių glūdumos, jis mus ragina: „Būsima Nepriklausoma Lietuva turi keltis iš tų klaidų, kurios ją pražudė, bet kartu ir užgrūdino, paruošė būsimam nepriklausomam gyvenimui.“ Tik įsiklausę į Grafo testamentą sustabdysime istorijos ratą.


Tomo Vilucko tinklaraštis


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaite. Kurybine drasa ir baime

Kūrybinė drąsa ir baimė: Jurga Ivanauskaitė


2005-11-28

„Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“.

Du „Nemuno“ klausimai 
Jurgai Ivanauskaitei:

I

Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?


II

O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?

Ne įnoris, bet būtinybė



I

B. Bertoluccio filme „Mažasis Buda“ yra epizodas, kurį žiūrint ir net vien jį prisimenant mane visada nukrečia šiurpas: praėjus kelioms minutėms po Nušvitimo, princas Sidhartha ieško naujojo savo būvio patvirtinimo, todėl įmeta dubenėlį į vandenį, o šis pradeda plaukti prieš upės srovę. Štai toks plaukimas prieš srovę man ir yra pagrindinis tiek kūrybinės, tiek gyvenimiškosios drąsos simbolis. Jis nebūtinai reiškia kokį nors revoliucinį veiksmą, bravūrą ar akių draskymą. Plaukikai prieš srovę manding buvo tokie romūs žmonės kaip Motina Teresė ar Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paskutinė mano perskaityta ir labai sukrėtusi priešsrovinė knyga yra jokių „intymumų“ ar „nuodėmingumų“ neužgriebianti Marlenos Haushofer „Siena“. Vien Vilniaus naktiniuose baruose kasvakar apsinuogina dešimtys merginų, o pasaulyje – milijonai, bet ar kas pasakytų, kad striptizo šokėjos profesijai reikia ypatingos narsos ir heroizmo? O ar kamikadzei, šachidui, čečėnei mirtininkei, kurių drąsa neįmanoma suabejoti, reikalingas intelektas? Žinau, kad nemandagu į klausimus atsakinėti klausimais, tačiau šitaip tik bandau užčiuopti bent kelias sąvokos „drąsa“ briaunas. Manau, kad kūrybinė drąsa visada yra būtinybė, o ne įnoris, ne bandymas eksperimentuoti ar racionalus tabu laužymas. Juk ir gyvenime drąsa dažniausiai būna išprovokuota neišvengiamybės, kuri neišvengiama neretai yra tik pačiam herojui, o aplinkinių stebėtojų dažnai suvokiama kaip kvailybė, įžūlumas, šventvagystė ar nusikaltimas. Drąsa man yra labai svarbi žmogaus, taip pat ir kūrėjo savybė, todėl norėčiau ją atskirti nuo noro šokiruoti, provokuoti, nuo paaugliškų hormonų krizių, nuo brandžiame amžiuje ištinkančių infantilizmo proveržių, nuo puikybės ir tuštybės. Visa kita – ne taip jau svarbu.

O tradicijų nepaisymas nėra pats blogiausias dalykas. Tradicijų nepaisymas pasaulinei kultūrai ir literatūrai davė daugybę vertingų dalykų. Kiekviena vaikų karta kovoja su savo tėvais, mirusieji patręšia dirvą derliui, kurį pjaus gimstantieji, vaikaičiai išveža senolius anapus miško, anapus ežero, ant Narajamos kalno… Šios realybės dėsniai žiaurūs, bet dar yra kolektyvinė pasąmonė, kurioje net prieš mūsų pačių norą ar valią saugomos tradicijos. Beje, įkopus į tam tikrą amžių, tradicijos bei kūrybinis tautos palikimas darosi vis įdomesni. Galiu lažintis, kad jau nuo neandertaliečių laikų kiekviena karta manė ir mano, kad būtent nuo jos prasideda pasaulis. Altamiros uolų menininkai, piešę stumbrus 9 tūkst. m. pr. Kr., tikriausiai nepaisė savo protėvių, tapiusių 16 tūkst. pr. Kr., autoriteto, nors dailės istorikai dabar teigia, kad tokio svaiginančio laiko tarpsnio atskirti piešiniai – beveik identiški. Pabaigai dar vienas klausimas: kaip jūs įsivaizduojate „saikingai dozuojamą“ chuliganizmą?


II

Baimė baimei nelygu. Kuriant galima bijoti cenzūros, ne tik išorinės, bet kur kas blogiau, – vidinės, bijoti kritikų nuomonės, bijoti, kad neįtiksi skaitytojams, bijoti, kad taviškė drąsa bus nepriimtina, gal net nepakeliama patiems artimiausiems žmonėms, pavyzdžiui, motinai ar mylimam (mylėtam) žmogui. Rašant galima bijoti netekti proto, prarasti save ar būti sunaikintam kūrybos proceso, nors į kliedesį panašios meninės karštinės rezultatai kartais tampa labai apgailėtini.

Kažkada gatvėje sutiktas a. a. Ričardas Gavelis apsidairė ir kaip didžiausią paslaptį pašnibždėjo man į ausį: „Žinai, galvon ateina tokios klaikios mintys, kad net pats jų išsigąstu, bijau, bet viską užrašinėju, bus naujas romanas“. Gana dažnai ir aš taip jaučiuosi, bet jau ne kartą esu patyrusi, kad pakanka bauginantį dalyką paversti tekstu ir baimė liaujasi. Ko gero, kūrybinė nedrąsa nėra būdingiausia mano savybė. Užtat bijau atsako, ypač – kritikų reakcijos. Vaikystėje ir paauglystėje buvau labai uždara, nedrąsi, kompleksuota, kad ir ką dariau, visada ir visur tariausi esanti absoliučiai niekam tikusi. Dabar, laukdama atsiliepimų apie savo tekstus, tiesiog fiziškai, fiziologiškai jaučiu, kaip manyje pabunda ta baugšti, nė lašo savivertės neturinti mergytė, net galėčiau albume parodyti jos fotografiją: Rugsėjo 1-ąją ji (aš) stovi po žydinčiu jurginu siaubo kupinomis akimis, nes reikia eiti į mokyklą, kur vėl klaikiai nesiseks… Nors gal toji iš vaikystės atkeliavusi aplinkos bei vertinimų baimė ir įkvėpė kūrybinės drąsos, – juk mano katė Lūšis, kai išsigąsta, griebiasi provokacijos: pašiaušia kailį, išpučia uodegą ir šokuoja pasisukusi šonu, kad atrodytų didesnė ir išgąsdintų visus „priešus“.

Na, o dėl antrosios klausimo dalies, tai manau, kad šalies teritorija nelemia nei smegenų, nei sielos dydžio, nors, žinoma, keliasdešimt ar kelis šimtus milijonų turinčiose valstybėse yra didesnės galimybės atsirasti didesniam talentų skaičiui. Kažkas apie Tibetą yra pasakęs, kad tai – ne geografinė, bet dvasinė kategorija. Norėčiau šį posakį perfrazuoti, kalbėdama apie lietuvių literatūros situaciją globalizuotame pasaulyje. Taigi provincija yra ne teritorija, o dvasios būsena.

 



Rašytojai





Jurga  Ivanauskaitė


1961 - 2007

Rodyk draugams

Atsiuntė Sara Poisson: Žiogaiciai

Čia mano Žiogaičiai, sese…


http://lt.netlog.com/sara_poisson/photo/photoid…-

Rodyk draugams