BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Kiek reikia dirbti, kad taptum genijum?





Kiek reikia dirbti, kad taptum genijum?










Kiek reikia dirbti, kad taptum genijum?


2008.11.25 16:16


Sakoma, kad būti genijumi - tai 1 procentas talento ir 99 įdirbio. Dabar mokslininkai tvirtina, aiškiai žinantys, kiek tiksliai laiko tai atima.


2008-11-26 12:54

Rašyti komentarą | Siųsti draugui | Patiko (5) :: Nepatiko (4)














Jau buvo apie tai rašyta ne kartą. Kad tapti genijumi, reikia 10 metų. Bethovenas jau 5-rių ar 6-rių metų būdamas pradėjo rašyti muziką. Tačiau tai buvo vaikiški darbai, niekam neįdomu buvo, tik 16-kos metų (praėjus 10 metų) jis išgarsėjo.

Ir dar, mokslininkai nustatė, kad jeigu skirsi kasdien po vieną valandą kurios nors srities tobulinimuisi, tai po metų tapsi specialistas. Po dviejų metų būsi geriausias savo mieste, po penkerių metų būsi geriausias savo šalyje.

Tai reiškia, kad kasdien kažko naujo(!) išmokti reikia. Netinka tą patį kartoti kasdien po valandą.

Parašė Exuss 2008-11-26 13:18

Redaguoti | Ištrinti














nu, tu Exus. Geriausia patarima davei siandien :D aciu

Parašė Gleda 2008-11-26 15:00

Redaguoti | Ištrinti






http://www.blogas.lt/raktamsisskridus









Neturi talento - rašyk nerašęs, Dostojevsiu netapsi.

Parašė Okt 2008-11-26 16:51

Redaguoti | Ištrinti














tfu.. gerai, kad as jau gimiau toks, mano pavarde dostojevskis.

Parašė pacanas 2008-11-26 19:06

Redaguoti | Ištrinti






http://subjektyvi.blogas.lt









Exuss, tavo įrašas geresnis ir išsamesnis už blogo įrašą :)

Redagavo Subjektyvi 2008-11-27 09:56


Parašė Subjektyvi 2008-11-27 09:56


Parase: Mari Poisson


Jo, tikrai zavingai atrodo Exuss irasas! Labai visiems patinka, nes lengvai igyvendinamas modelis… Bet… Taip tik atrodo. Tai ne modelis, o issigalvojimas;)))  


Redaguoti | Ištrinti

Rodyk draugams

Virginijos Diciutes laiskelis. Internetas

Mylima Mari,
 
pagaliau eina į pabaigą mano epopėja su internetu… Visą savaitę buvau atjungta, iš naujo vedė kabelį, aiškinausi su šeimininkės giminėmis, kad man tą internetą leistų turėti ir t. t. ir pan. Taigi ką tik prisijungiau vėl.
 
Kai prarandi ką nors, tai iš tiesų supranti, ką tai tau reiškė. Aišku, internetas man labai reikalingas dėl darbo ir išvis esu prie jo taip pripratus, kad pasigedau kiekviename žingsnyje. Ir labai labai pasiilgau Jūsų. Jūsų mielų laiškučių, blogo ir Netloginių pabendravimų savo virtualioj kompanijoj.
 
Kaip Jūs laikotės, Mari, kaip jūsų rašymas? Ar pavyko smarkiau pasistūmėti į priekį?
 
Aš tai persiritau į antrą knygos vertimo pusę. Sekasi sunkokai supratimo apie ką tekstas prasme, tik šiek tiek greičiau. Nemažai atsilieku nuo grafiko. Na bet kaip jau bus, taip. Nujaučiu, kad viskas turėtų baigtis gerai, nors kaip tas “gerai” pasireikš, nežinau.
 
Šįvakar su drauge ruošiamės pabandyti patekti į teatrą (dar neturim bilietų), stengiuosi bent vakarais kur nors išlįsti - ar į chorą, ar kur, nors būna, kad ir kelias dienas neišeinu iš namų. Bet mėgstu būti ir namuose, tai nieko baisaus man. Visai gerai tas laisvas grafikas. Tik reiks mąstyt kaip su socialiniu ir sveikatos draudimu susitvarkyt.
 
Parašykit, labai lauksiu,
 
Jūsų Virginija

Rodyk draugams

Mari Poisson. Sugrįžus

Londonas, 2008 11 23


 


Ak, mieloji Sara, štai jau ir vėl aš savo namučiuose Londone. Kvaila būtų prisipažinti, bet geriau jau tuojau pat prisipažinsiu,- nebegalėčiau gyventi nei pas mamą, nei su mama, nei Italijoj, nei Lietuvoj, nei kur nors kitur… Nes niekur daugiau visame margame pasaulyje (įskaitant šiaurinę Afriką, kur, kaip Tu sakai, žuvis yra Dievas) nesu taip nuoširdžiai laukiama;) Mano internacionalinė bendruomenė šitaip apsidžiaugė mane išvydus, kad net saldu paliko. Tarsi jie būtų paaugliai-vaikai, kurių mamytė pagaliau sugrįžo iš kurorto. Kaip tik laiku, nes, pasirodo, nėra taip jau lengva būti suaugusiais bei savarankiškais, kai mamos ilgai nėra namie;))


          Grįžau trečiadienį, apie keturias. Kai atsirakinau buto duris, į veidą tvokstelėjo karštas oras. Radijatoriai beveik virė. Brazilų porelės moteriškoji pusė vardu Lija sėdėjo ant laiptų į antrąjį aukštą su ašaromis akyse ir traukė nosį – buvo pametusi kambario raktą. Paglosčiau galvelę, liepiau neverkti, pasiieškojau vyro įrankių stalčiuje tinkamą instrumentą, išlaužiau spyną ir įleidau ją į jos pačios kambarį. Tada greitai nubėgau į apačią, į virtuvę, padėti Sysai užkurti orkaitę. Kol surinkau ir sukišau į skalbimo mašiną per porą savaičių susikaupusius nešvarius vyro rūbus, Sysos bananai orkaitėjo jau padėjo degti, nes jis užsižiūrėjo televizorių. Išpuoliau į laiptinę ir skubumo tvarka surinkau nuo džiovyklos Flavijaus baltus slaugytojo marškinėlius, kad neprisigertų degėsių tvaiko. Flavijus, aišku, dar tebemiegojo, nes grįžęs iš darbo niekada neina gulti – žaidžia su kompu.


          Tada išėjau į parduotuvę. Kai grįžau, vyro rūbai jau buvo išsiskalbę, tad sudžiausčiau ir neskubėdama išviriau prietus. Apdangsčiau, apklosčiau, apdėjau pagalvėmis, kad neatšaltų. Išsiurbliavau kilimą, nuvaliau dulkes, išploviau grindis, dar kartą įjungiau skalbimo mašiną, išskalbiau visus virtuvinius rankšluosčius ir išsimaudžiau po dušu. Na, bet darbai, kaip ten bebūtų, vieną sykį baigiasi. Teko man įsijungti kompiuterį.


 


Drebančia širdimi atidariau e.paštą. Buvo du laiškeliai nuo Georgo. Pirmasis angliškai supermandagus, pedagogiškas, beveik nepriekaištingai santūrus, apie tai, kad jis tikisi pamatyti mane paskaitose ateinančią savaitę… Kad tai nėra paprastas dalykinis laiškelis išdavė tik tai, kad jis prasidėjo štai tokiu keistu sakiniu: Dear Mari, thank you for that. (Tai buvo labai skrupulingai užmaskuota užuomina į „My beloved Georg, I love you, you know that.). Antrasis buvo liūdnas, su švelniais skundais, kad sloguoja, kad jam skauda gerklę, kad jis jau nematė manęs dvi savaites, kad jo valdžia labai griežta ir kad jis nežino, ką  daryti, nes jis nežino, ką aš galvoju ir kodėl nelankau paskaitų. Gale buvo prierašas, kad jis yra laimingas, turėdamas savo grupėje rašytoją ir ar aš žiūriu per BBC1 „Lttle Dorrit“. Sakė, jog yra kažkada seniai skaitęs šį Dikenso romaną, bet, pasirodo, nieko nepamiršo. Bežiūrėdamas viską labai gyvai prisimena. Po šiais žodžiais galima buvo išskaityti, kad žiūrėdamas „Little Dorrit“ jis atpažįsta mane, rašytoją Mari, kad, žiūrėdamas filmą, mato mane, galvojo apie mane. Meilės laiškelis buvo neįtikėtinai subtiliai parašytas. Kiekvienas žodis buvo atidžiai apgalvotas kaip jautrus ir nedrąsus prisipažinimas. Man ėmė svaigti galva, skaudžiai sugnybo širdį ir užsmaugė gerklę. Apie inkstus net nepagalvojau, žinoma, nes viskas vyko trasi ir viršutinėje kūno dalyje… Staiga pajutau, kaip iš niekur atsirado baisiausia sloga… Sloga… Keista, ar ne?


 


Sukaupiau jėgas, atsisėdau prie kompiuterio ir akimirksniu išsprendžiau visas Georgo problemas. Parašiau, kad jis tiesiog privalo ramiausiai išbraukti mane iš studentų sąrašo. (Prašau, Georgai, tik nepradėk rūpintis, pergyventi ir galvoti, kaip čia dabar bus. Viskas bus gerai. Aklai pasitikėk manimi.) Gale prirašiau, kad taip, ir aš žiūriu „Little Dorrit“ ir kad Dikensas tikrai, ko gero, rašė apie mane. (Tiesa, Georgai, aš tikiuosi, kad Tau patinka Margaret Atwood romanai ir Tu esi skaitęs „Oryx and Crake“.).


 


Išsiunčiau užsimerkusi, vos besugrobstydama kvapą ir turėjau gerokai pasėdėti, kad atsigaučiau. Tik tada ramiai peržiūrėjau kitus gautus laiškus. Nuostabu, bet buvo du laiškai iš visiškai nepažįstamų žmonių. (Vienas iš Japonijos, o kitas iš Kanados), kuriuose buvo rašoma, kad jie (šitie visiškai nepažįstami žmonės) turi mūsų tėvo laiškų. Atrodo, kad visas pasaulis pilnas mūsų tėvo laiškų… Mistika… Tik dabar, rašydama Tau, pagalvojau, kad šį potraukį rašyti laiškus, (gal netgi priklausomybę nuo laiškų rašymo) mudvi esame paveldėjusios iš tėvo, didžiojo laiškų rašytojo.


          Mama, tarp kitko, irgi turi pundelį tėčio laiškų, bet neleidžia net pačiupinėti. Aha, mama neleido man apturėti to Tavo aprašytojo čiupinėjimo malonumo;)) Sakė, meilės laiškai esą šventa relikvija. Nečiupinėjami, žodžiu. Na, bet gal Tau duos… Juk čiupinėjimo specialistė;))


 


Liu irgi turi keletą tėvo laiškų, bet… vos vos prisiverčiu rašyti Tau apie Liu. Norėčiau geriau jau neturėti jokio brolio… Alkoholizmas taip apdorojo jam protą, kad jis dabar, žinok, yra visiškai sumaišęs dieną su naktimi. Žodžiu, dieną snūduriuoja, o naktį baladojasi su tais savo ratukais po visą namą, postringauja, garsiausiai rėkia, rėžia patrijotines kalbas, bjauriausiai keikiasi ir … na, tiesą pasakius užgaulioja. Ir ne šiaip sau užgaulioja, bet begėdiškai ir tiesiog žiauriai, paieškodamas kuo tikslesnių įžeidžiančių žodžių. O jo žodynas,- Dieve duok kiekvienam oratoriui…


          Gal čia ir mama kalta, bet aš net nežinau, ką daryčiau jos vietoje… Galva mano neneša… Kadangi Liu yra kaip iš akies trauktas tėvas, tai ji, vargšiukė, jį tiesiog dievina. Netgi kelis sykius girdėjau, kaip užsimiršusi šaukia jį: Markai, Markai. Gal mama yra pamiršusi (arba nuolat pamiršta), kad tikrasis Markas jau beveik dešimt metų po žeme. Na, bet tas nieko dar… Didžioji neteisybė yra ta, kad Liu tik iš išorės panašus į tėvą. Iš vidaus jis tikras tėvo antipodas, gal, sakau, jis yra tamsioji mūsų tėvo pusė… Tėvą, kiek prisimenu, irgi dažnai kamuodavo nemiga, bet jis skaitydavo ar rašydavo kažką naktimis… Duodavo mums ramybę… O Liu - tiesiog siaubas - jis be perstojo postringauja ir plius be perstojo giriasi. Žodžiu, tikrų tikriausias nepripažintasis genijus…


 


Na, kadangi jis dabar visiškas invalidas po anos avarijos ir gyvena ratukuose, mama jam viską leidžia. Svarbiausia, leidžia gerti. Pati perka vyną. O vynas Italijoj, kaip žinai,  pigesnis už vandenį, tai mama ir nuostolio jokio nejaučia. Na, bet Liu daug ir nereikia. Jis tuojau pat apspangsta ir užsnūsta. Ir taip visą dieną. Truputį nugeria ir vėl snaudžia… Bet kai ateina naktis,- siaubas, kas darosi. Bjauriausiai keikiasi ir šaukia. Rėžia intelektualias prakalbas su purviniausių rusiškų keiksmažodžių priedainiais ir būtinai kas nors turi jo klausytis ir apsimesti, kad palaiko kompaniją prie vyno. Suprask, jis nekenčia diskutuoti vienas, mat būtinai nori, kad vyktų gyva diskusija. Tu, sakau jam, rašyk, kaip tėvelis darė, o ne pliurpk. Visą savo talentą paleidi vėjais. Gal aš su tavim ir padiskutuočiau kokią naktį ar dvi, bet nepadaryk iš diskusijos beprotnamio.


          Paskui taip gailėjausi tai pasakiusi, kad apsakyti negaliu. Žinok, Liu pradėjo kas naktį atsibaladoti su tais savo ratukais tiesiog prie mano lovos ir griebti mane už plaukų, kad aš atsiprašyčiau ir pasiaiškinčiau, kodėl nenoriu su juo kalbėtis, kodėl vengiu diskusijos apie kalbėjimo ir rašymo skirtumus bei ypatumus ir kodėl jo negerbiu! Aš, kvailė, pamaniau, kad pakaks pasakyti, kad visi tie pliurpalai yra vyrų darbas. Kad jis gali pliurpti kad nori, o aš tiesiog rašau, nes esu rašytoja, o ne kalbėtoja. Ir tėvelis taip darė, sakiau… Bent jau laiškus rašė, kad negalėjo rašyti knygų… Maniau, kad nukreipsiu Liu dėmesį nuo kalbėjimo link rašymo, bet kur tau! Kad pagriebė mane už rankos, kad pradėjo ją laužti (!) sykiu šlykščiausiai dėdamas ant visos bobų veislės… Antifeministas, suprask!!!! Liu – antifeministas!!! Mamai ant sprando sėdi,- antifeministas;))) Ot man įdomu, ką jis be bobų pagalbos veiktų tuose savo ratukuose. Kas jam užpakalį plautų… Mama, žinoma, šoka aplink jį kazoką, o kai užsnūsta, net kvėpuoti bijo, kad neprižadintų… Nu, elgias grynai taip, kaip tarsi turėtų nervingą mirtinai sergantį kūdikį, nuo kurio neįmanoma atsitraukti nei dieną, nei naktį, bet ką jau darysi…


 


Ai, bet nekalbėkim apie tai. Nuvažiuosi ir pati galėsi pasigrožėti.


 


Aha, kaip sakiau, grįžau trčiadienį. Atvirai pasakius, norėjau kuo greičiau bėgti iš Perudžos, kol ir man protas nepasimaišė. Tai viena. Antra, norėjau bent truputį pasimokyti lotynų, pasidaryti būtiniausius vertimus ir ką nors iškalti, nes grupė, kurioje mokausi, susideda iš fanatiškai stropiai besimokančių jaunų merginų anglių. (Pradžioje buvo ir trys vaikinai, bet jau seniai išgaravo). Nenoriu nuo jų atsilikti. Onoras, taip sakant, neleidžia. Bet svarbiausia, tiesą pasakius, troškau pailsėti ir išsimiegoti savo lovoje…


 


Kaip laikais, Sara. Jau net negaliu, kaip laukiu Tavo laiškelio;))


 


Bučkis;)*


 


P.S.: Va, berašydama Tau tik dabar staiga pastebėjau, kad ant mano blonknoto šalia kompo užrašytas vyro laiškelis man. Šiandien grįš vėliau, žodžiu… Man šiurpas per nugarą perbėgo, nes tik dabar suvokiau, kad tai mano vyro laiškelis, kad jis, kaip ir tevas, vardu Markas… Kokia gėda! Kaip galėjau tai pamiršti? Juk visada tą žinojau, visą  gyvenimą, tai man juk jokia naujiena, bet kažkodėl staiga visiškai pamiršau… Gali įsivaizduoti? Gal dėl to, kad buvau prisiskaičiusi tėvo laiškų ir prisigalvojusi apie jį kaip apie didįjį laiškų rašytoją… Tarsi niekas daugiau šiam pasauly nebegalėtų nei Markas būti, nei laiškų rašyti… Ech…


 


Va, o dabar štai paskambino Aleksandra. Pakvietė pirmadienį į operą, žiūrėti „Boriso Godunovo“.


 


Iki, sesute. Laukiu laiskelio;)


 


 


 


                                                                                                                          Mari   

Rodyk draugams

Apie ilgalaike perspektyva

J. M.Keynesas niekada neturėjo užtektinai kantrybės diskutuoti su ekonomikos teoretikais, kurie sakydavo, kad ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek visos ekonominės problemos vienaip ar kitaip bus išspręstos, o ekonominė sistema pati susireguliuos. „Ši ilgalaikė perspektyva nėra tinkamas patarėjas sprendžiant dabarties klausimus ir problemas, – rašė J. M. Keynesas savo karjeros pradžioje. – Nes ilgalaikėje perspektyvoje visi mes būsime mirę.“

Rodyk draugams

Naujas Ievos Kauneles paveiksliukas su zuvimi;)

Rodyk draugams

Twickinham regbio stadijone

Rodyk draugams

Krizes buna tik galvoje

Joakimas Bernhardsonas: „Krizės būna tik galvoje“


2008.11.23 10:49



galva


Kęstutis Vanagas/BFL nuotrauka


    




Please install Flash plugin



„Šis laikotarpis mūsų verslui labai sėkmingas. Dar niekada neturėjome tiek daug klientų, - sako UAB „Baltic Business Center Klaipėda“, užsiimančios verslo konsultacijomis, prekyba bei vertimais, direktorius Joakimas Bernhardsonas. - O jei galvosi, kad tau ar tavo verslui krizė - ji ir bus. Viskas priklauso nuo to, ar krizė yra tavo galvoje.“


- Taigi ką šiuo metu patartumėte verslininkams?


- Būti kūrybiškiems. O tai reiškia mokėti pažvelgti į problemą iš kitos pusės. Mokėti rasti kelią ten, kur dar niekas nebuvo važiavęs.


-  Aštuonerius metus gyvenate ir dirbate uostamiestyje. Esate Švedijos garbės konsulas Klaipėdoje. Kaip susiklostė jūsų likimas, jog gimęs ir augęs Švedijoje, apsigyvenote čia?


- Gimiau mažame Švedijos miestelyje Karlskronoje. Na, o į Klaipėdą pirmąkart atvažiavau, kai man buvo 18 metų.
Klaipėda ir Karlskrona tuomet buvo pasirašiusi miestų partnerių sutartį, tad kartą visa mūsų gimnazijos klasė pagal šią bendradarbiavimo programą atvyko pasisvečiuoti pas K. Donelaičio mokyklos vienmečius.


- Kokį įspūdį jums paliko Klaipėda?


- Viskas buvo labai įdomu. Kodėl? Todėl, kad apie tris Baltijos šalis nieko nežinojau. Šiek tiek informacijos turėjau apie Rusiją, todėl Lietuvoje, posovietinėje šalyje, buvau pasiruošęs pamatyti daug blogesnį vaizdelį. Niekuo nesistebėjau. Ir ne taip jau čia viskas pilka ir apleista atrodė. Klaipėdoje radau puikių raudonų plytų namų, senamiestį. Tačiau geriausia, ką čia radau, buvo žmonės.


Dauguma tuomet negalėjo nusipirkti nei bananų, nei normalaus šampūno, tačiau rodės, kad jei reikėtų, man atiduotų paskutinius marškinius. Tad kaip turėčiau nemylėti šios šalies?


- Čia sutikote ir savo likimo moterį.


- Taip! Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Šiandien Lina yra mano žmona.


Mes susipažinome 1992 m. Tačiau pasisvečiavęs Klaipėdoje, grįžau į Švediją. Gana ilgai susirašinėjome. Po to, kol aš mokiausi, buvome išsiskyrę. Lina keletą metų turėjo kitą draugą. Na, o nuo 1998 mes vėl ėmėme draugauti. Jei ne ji, šiandien aš, be abejonės, gyvenčiau Švedijoje. Lina turi kai ką ypatinga. Negaliu to įvardyti žodžiais.


- Ar pasikeitė lietuvių mentalitetas per tuos 16 metų?


- Pasikeitė. Pastebiu, jog dabar daugelis žmonių turi tikslą uždirbti kuo daugiau pinigų. Jie trokšta įsigyti, ką mato parduotuvėse arba ką turi kiti.


- O koks jūsų tikslas?


- Gyventi ramiai ir linksmai. Noriu gyventi ir dirbti taip, kad niekur nereikėtų skubėti. Kad bent kartą per metus turėčiau galimybę išvykti ilsėtis, pakeliauti. Kad galėčiau kuo dažniau bendrauti su savo šeima Švedijoje. Tai paprasti, bet svarbiausi dalykai. Man milijonų nereikia.


- Esate baigęs techninio miestų erdvinio planavimo studijas. Tačiau šiandien nedirbate pagal specialybę.


- Baigęs gimnaziją įstojau į Blekingo technikos universitetą. Miesto erdvių planavimas tuomet man buvo gana įdomi veikla.
 Vėliau įsidarbinau tame pat universitete dėstytojo asistentu. O įgijęs magistro laipsnį ėmiau dirbti Švedijos erdvės planavimo architektūros ir statybos ministerijoje. Na, o po to atvykau į Klaipėdą.


- Kodėl jūs pasiryžote palikti savo gimtąją šalį, o ne žmona?


- Jai Švedijoje būtų sunkiau nei man čia. Čia ji turėjo galimybę kilti karjeros laiptais. Aš laikiausi tokio požiūrio: jeigu nepabandysiu gyventi čia, tai sulaukęs 60 metų, galvosiu: o kas būtų buvę, jeigu…


- Ar buvote suplanavęs, ką čia veiksite?


- Visiškai nieko. Pusantrų metų niekur nedirbau. Po to metus laiko dirbau Gargžduose, pardavinėjau namus.


- Kaip tapote bendrovės savininku?


- Į šią įmonę mane pakvietė ankstesnis savininkas švedas. Jis mane pasamdė dirbti bendrovės direktoriumi. Nemažai metų vadovavau kaip samdytas direktorius, o prieš dvejus metus jis man pardavė šį verslą.


- Palyginkite, kuo kuo skiriasi šios pozicijos.


- Samdytas direktorius rūpinasi, kad židinys degtų. Savininkas pats ieško malkų.


- Kodėl apsisprendėte pirkti šį verslą?


- Buvęs savininkas man nuo pat pradžių deklaravo, jog galėtų man perduoti šį verslą, jei tik norėčiau. Visa tai įvyko natūraliai. Šiandien jis jau pensininkas. Jis elgėsi protingai: traukėsi iš šios veiklos pamažu. O mano įdirbis ryškėjo, patirties daugėjo. Pagalvojau porą mėnesių ir perėmiau verslą. Šiuo metu mūsų įmonė nemažai dėmesio skiria verslo partnerių iš Skandinavijos šalių pritraukimui į Lietuvos įmones.


- Problemų analizė ir sprendimai, verslo derybos ir puikus verslo specifikos išmanymas Baltijos jūros šalių regione. Kuo dar esate stiprus?


- Ko gero, moku matyti žmogų. Išmokau neprarasdamas savasties bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Išmokau atpažinti žmogų, nesuklysti apie jį spręsdamas.


- O koks didžiausias jūsų trūkumas?


- Tikriausiai čia, Lietuvoje, esu pernelyg skandinaviškas. Lietuvoje taip susiklostę, kad direktorius duoda nurodymus, o darbuotojai juos vykdo. Mano siekiamybė tokia: komunikacija tarp vadovo ir samdinio, grįžtamasis ryšys. Mano suvokimu, visi darbuotojai, nepaisant pareigų, yra svarbūs. Versle svarbi kiekviena grandinės dalis.


Būdamas savininku Lietuvoje, turiu būti griežtesnis, nors to nenoriu.


- Kuo užsiima jūsų žmona?


- Dirba mūsų įmonėje vertėja.


- Ar paranku dirbti kartu su sutuoktine?


- Lina iš pradžių prieštaravo, tikino, kad nuolat esant kartu gali atsirasti nereikalingos trinties. Tačiau aš manau kitaip. Savo žmona pasitikiu 110 procentų. Ir jei manęs nėra, ji viską mato ir girdi už mane. Žino, kas vyksta ir kas nevyksta. Be to, ji labai darbšti.


- Ką patartumėte tiems darbštiems žmonėms, kuriuos sėkmė aplenkia?


- Kiekvienas žmogus turi savo galimybių langą. Jis atsidaro nedažnai, kartais visai netikėtai, todėl linkiu neprarasti vilties ir nuolat budėti.


- Kas galėjo pagalvoti, kad ekonominė krizė bus mano sėkmės langas?.. - šypsosi ponas Joakimas.


Jūratė Rakauskaitė


Rodyk draugams

Velnias dėvi Pradą

Mados imperatorė Anna Wintour


2008.11.21 09:03



awintour


REUTERS/Scanpix nuotr.


    




Please install Flash plugin



Šią moterį pravardžiuoja Bjaurybe, Atomine Vintur ir Glamūriniu Vabzdžiu. Ana Vintur (Anna Wintour) -  įtakingiausias žmogus mados pasaulyje. Iki šiol jos dar niekas nepajėgė nuversti nuo pjedestalo. Neseniai jai sukako 59 metai.


Po filmo „Velnias dėvi Pradą“ visi blizgiųjų leidinių skaitytojai sužinojo, kad amerikiečių madų žurnalo „Vogue“ redakcijos darbuotojai priversti laikytis griežtų taisyklių: pavyzdžiui, darbe negali valgyti. Ir jau neduok Dieve kas nors sustorės! Šias taisykles įvedė Ana.


Demaskavo romane


Vintur vadovauja amerikietiškajam „Vogue“ nuo 1988 metų. Būtent apie ją buvusi „Vogue“ asistentė Loren Vaisberger (Lauren Weisberger) parašė savo bestselerį „Velnias dėvi Pradą“.


Triukšmingojo romano autorė ir bjauraus Vintur charakterio demaskuotoja Loren Vaisberger, gimusi 1977 m. Pensilvanijoje, kaip suprantate, - minėto filmo herojės Andrėjos prototipas.


Baigusi universitetą, Loren išvyko į kelionę po Jordaniją, Tailandą, Indiją, Nepalą ir kitas šalis. Kai grįžo į Valstijas, jai smarkiai pasisekė - ją, merginą be jokios darbo patirties, priėmė į vyriausiosios „Vogue“ redaktorės Anos Vintur asistentes.


„Vogue“ žurnale Loren išdirbo vos 10 mėnesių ir savo kailiu spėjo pajusti, koks žmogus yra Vintur.


Išėjusi iš žurnalo, kuriame dirbo „nubėk ten, atnešk tą“, Loren ėmė rašyti apžvalgas „Departures Magazine“ ir ėmė lankyti rašymo meistriškumo kursus. Savo esė, kuriuos rašydavo mokydamasi, ji pasakojo apie darbą „Vogue“.


Veikiai tapo aišku, kad pasakojimai puikiai gula į vientisą koncepciją. Taip atsirado romanas „Velnias dėvi Pradą“, netrukus tapęs pasauliniu bestseleriu ir pagrindu sukurti filmą.


Beje, Aną sutiko vaidinti tik Merilė Stryp (Meryl Streep).


Romane Miranda Pristli neturi jokių žmoniškų savybių: ji šalta, negailestinga robotė, privertusi mados pasaulį suktis aplink savo ašį.

Norėjo nužudyti


Ana gimė 1949 m. lapkričio 3 d. Londone. Jos tėvas Čarlzas buvo britų laikraščio „The Evening Standard“ redaktorius. Jau paauglystėje Ana konsultavo tėvą, kaip padaryti laikraštį įdomesnį jaunimui.


O jau 1999 m. ji atsisakė spausdinti viršelyje Jennifer Lopes, nes, Anos manymu, ji pernelyg vulgari „Vogue“.


Dėl kieto charakterio Anos daug kas nekenčia. Šiais metais įvyko Piterio Bronšteino, dirbusio interneto svetainėje, skirtoje mados industrijai, teismas.


Žurnalistą teisė už seksualinį priekabiavimą kolegos atžvilgiu (persirengęs gaisrininku, Bronšteinas įsibrovė į bendradarbės namus, kad ją išprievartautų). Tyrimo procese buvo rastas asmeninis kaltinamojo dienoraštis, kuriame jis aprašė Anos Vintur nužudymo planus.


Dienoraštyje Bronšteinas vadino Vintur „egoistiška išsigimėle“, niekada neatsiliepusia į jo skambučius. Dar jame buvo parašyta: „Norite žinoti, kodėl aš trokštu nužudyti Aną Vintur? Tiesiog todėl, kad to trokštu!“


Matyt, jausmai, kuriuos jautė Mirandos (Vintur) asistentė Andrėja (Loren) filme „Velnias dėvi pradą“, realiai atspindi daugelio darbuotojų santykį su savo viršininke, taip pat ir kitų žmonių, kuriems teko susidurti su Ana profesinėje srityje.

Be konkurencijos


Redakcijoje reikia laikytis Vintur sukurtų taisyklių. Negalima valgyti, jaunesniems (patirties atžvilgiu) užgožti vyresniuosius ir netgi su jais pirmiems pasisveikinti. Visi darbuotojai turi rengtis „Vogue“ stiliumi.


Kartą Vintur prisipažino, kad niekada nepriimtų į darbą netgi puikiausio profesionalo, jeigu jis turi antsvorio.


Jau daug metų ši moteris nekeičia stiliaus: Louise Brooks šukuosena, dideli saulės akiniai, Manolo Blahnik aukštakulniai, „Chanel“ tipo kostiumėliai ir nuostabūs kailiniai. Pikti liežuviai plaka, kad po jais Ana slepia trumparegiškumą. Ji pati teigia akinius nešiojanti tik todėl, kad jos akys jautrios šviesai.


Beje, Vintur atėjo į filmo premjerą vilkėdama Pradą!


Sakoma, jog Merilė Stryp pakvietė ją į premjerą, kad įtikintų, jog nekopijavo jos. Pristatant filmą Loren Vaisberger ir Ana Vintur nepersimetė nė žodeliu ir netgi sėdėjo priešingose salės pusėse.


Ką gi, Anai 59 metai, ir, „The Sunday Times“ teigimu, greitai ji nebebus pati įtakingiausia figūra mados pasaulyje. Jos vietą, kaip mano garsus leidinys, užims Reičel Zoe (Rachel Zoe) - žinoma žvaigždžių stilistė.


Per mados kolekcijų pristatymus damos viena kitą ignoruoja: Zoe - todėl, kad bijo Vintur, o Ana - todėl, kad jai nusispjaut ant Zoe.


Spauda dažnai lygindavo šias dvi moteris, kol agentūra „Maget“, bendradarbiaujanti su Zoe, atsisakė jos paslaugų. Manoma, kad „Maget“ nenorėjo piktinti Anos.


„Daily Intelligencer“ pakomentavo įvykį taip: „Tai nutiko ne todėl, kad Vintur būtų prašiusi atleisti Zoe. Jie patys labai bijojo Anos nepasitenkinimo, ir išmetė Zoe kaip karštą bulvę.“


Po šio skandalingo incidento diskusijos, kas svarbiausias mados pasaulyje, pritilo.


Kad ir ką apie ją kalbėtų, vis dėlto Ana rūpinasi sergančiaisiais AIDS ir jaunais talentingais dizaineriais. Būtent jos dėka pasaulis išgirdo apie John Galliano. Anai užtarus, jis tapo vyriausiuoju „Christian Dior“ mados namų dizaineriu. Apie tai, kad ji iš tiesų padeda net nežinomiems dizaineriams, pasakoja Lazaro Hernandez: „Kartą lėktuve pamačiau ją. Įkvėpiau oro ir priėjau. Pasakiau, kad esu dizaineris, ir paprašiau padėti susirasti darbą. Kol kalbėjau, ji net nepakėlė galvos. Atrodė, kalbu su savimi. Maniau, viskas veltui, bet po kurio laiko man paskambino vienas dizaineris ir pasakė, kad jam mane rekomendavo pati Anna Wintour. Tapau jo asistentu.“




REUTERS/Scanpix nuotr.



Rodyk draugams

Pleviasparniai - humanitarine studija

Plėviasparniai - humanitarinė studija

Mari Poisson. Birutė KUIC. Regina Dalgė. Genovaitė Vaiginytė. Ramutė Saulė. LOLITA BRAZA. Gražina Narbutaitė. Ieva Jurgelevičiūtė – Kaunelė. Alina Kavolė
www.pleviasparniai.lt/mes.php - 7k -

Rodyk draugams

Vezimelis ir sunys. Saros Poisson nuotrauka

Rodyk draugams